Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Šiuo metu vyksta saugomų teritorijų reforma, kurios rezultatai kelia daug klaustukų.
Net 30 regioninių parkų užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto, visi jie iki reformos pradžios turėjo direkcijas, kai kurie – informacijos centrus, gamtos mokyklas. Kiekvieno parko teritorija yra suskirstyta į funkcines zonas – išsaugančiąją (rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę bei ūkinę.
Parkų rezervatams ir draustiniams taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams rezervatams bei draustiniams. Parkų lankytojai privalo laikytis jų nuostatų, taip pat ūkinės veiklos bei kitų apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Papildomos informacijos apie leidimus ir apribojimus galima gauti parkų direkcijose ar informacijos centruose. Regioniniai parkai pavaldūs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (VSTT) prie Aplinkos ministerijos, išskyrus Pavilnių bei Verkių regioninius parkus, priklausančius Vilniaus miesto savivaldybei.
Aplinkos ministerijai užsimojus iš esmės pertvarkyti šalies saugomų teritorijų struktūrą bei jų veiklą, regioninių parkų darbuotojai baiminasi ne tik prarasti savo darbo vietas, bet ir netekti identiteto, kultūrinės – istorinės regionų specifikos bei prarasti tamprius ryšius su lankytojais, sustambinus naujus kuriamus centrus, kuriuos planuojama steigti, vadovaujantis ne tiek geografiniais, kiek vadybos ir logistikos principais.
Sujungtos administracijos
Tačiau, nepaisant gamtininkų ir visuomenės nuogąstavimų, saugomų teritorijų sistemos valdymo pertvarka įsibėgėja. Pagrindiniai pertvarkos tikslai – esą efektyvesnis priskirtų funkcijų vykdymas, pasiruošimas ateities iššūkiams bei optimali institucijų struktūra.
VSTT ne vieną kartą viešųjų ryšių pranešimais įtikinėjo tiek parkų darbuotojus, tiek visuomenę, jog po reformos niekas iš esmės nesikeis. Tačiau keičiasi. Tradiciniai renginiai ir edukacijos šią vasarą retai kur vyksta. Kai kuriusoe regioniniuose parkuose visuomeninė veikla visiškai apmirusi. Visuomenininkai, gamtos mylėtojai, seniūnijos, savivaldybės nebesupranta kas vyksta parkuose ir aplink juos.
Tiek Aplinkos ministerija, ties Saugomų teritorijų tarnyba apsiriboja tik pranešimais spaudai. Raroma, jog pertvarkos metu nėra naikinama nė viena saugoma teritorija, nėra keičiamas jų statusas, ribos ar pan. Pertvarka apima tik regioninių parkų ir rezervatų direkcijų apjungimą, taip pat Aplinkos ministerijos, VSTT ir direkcijų vykdomų funkcijų, taip pat direkcijų struktūrų, pareigybių ir kitus saugomų teritorijų valdymo, administravimo klausimus.
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija turėtų apjungti Dubysos, Kurtuvėnų, Salantų, Tytuvėnų, Varnių, Ventos, Žagarės regioninių parkų ir Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcijas.
Į Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją siūloma sujungti Nemuno deltos, Pagramančio, Pajūrio, Rambyno regioninių parkų ir Viešvilės valstybinio rezervato direkcijas.
Kaip skelbia VSTT, dėl direkcijų sujungimo sumažėjus bendrųjų funkcijų (įskaitant, vadovų) pareigybių, numatoma esamiems darbuotojams siūlyti kitas darbo vietas, jei reikalinga – persikvalfikuojant, pasirenkant darbo vietą. Su esamais specialistais, darbuotojais tariamasi ir diskutuojama.
Sumažinus bendrųjų funkcijų pareigybių skaičių, esą didinamas specializuotų kvalifikacijų (ekologų, kraštotvarkininkų, kultūrologų) pareigybių skaičius, kiek mažiau (bet taip pat padidinamas) darbo su visuomene pareigybių ir darbininkiškų pareigybių skaičius, išsaugant darbo vietas regionuose. Sujungus direkcijas, centrinių administracijų kurti (numatant naujas patalpas ir kt.) neplanuojama, esami darbuotojai, nekeisdami darbo vietos, galės pretenduoti į didesnės direkcijos bendrųjų funkcijų ir kitas pareigybes.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba skelbia, kad po pertvarkos specialistų: ekologų, biologų, kraštotvarkininkų nesumažės. Jų darbo pobūdis iš esmės nesikeičia: labiau išgryninamos funkcijos, specialistai lieka dirbti toje pačioje saugomoje teritorijoje, kaip ir dabar. Tiesiog keičiasi jų pavaldumas: jie tampa pavaldūs ne dabartinio regioninio parko ar rezervato direktoriui, bet naujosios direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vadovui arba Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vadovui. Direkcijų vadovų nelieka.
Reformos metu siekiama išlyginti darbo krūvį skirtingose saugomose teritorijose, ypač esant kritiniams atvejams (padidėjus monitoringo apimtims, ligos, atostogų atveju). Tai sudaro galimybes tiesiogiai bendrauti su kolegomis, dirbančiais kitose saugomose teritorijose, keistis patirtimi, kt. Bet svarbiausia, tai leidžia atsisakyti nebūdingų funkcijų: viešųjų pirkimų vykdymo, raštvedybos ar kitų biurokratinių funkcijų.
Daugiau pasikeitimų laukia finansininkų, nes jų skaičius naujoje direkcijoje bus gerokai mažesnis, nei dabar. Tie, kurie neturės galimybės dirbti analogiškose pareigose kaip šiuo metu, turi galimybę rinktis projektų koordinatoriaus, viešųjų pirkimų ar personalo specialisto, kitą pareigybę. Siekiama sudaryti tokią galimybę persikvalifikuoti norintiems
Su savivaldybėmis nesitarta
Merai reformos rengėjams turėjo nemažai klausimų, kaip toliau vyks bendradarbiavimas priimant svarbius sprendimus, ką turėtų žinoti saugomų teritorijų gyventojai? Neaišku, kaip bus vykdoma prevencinė veikla, konkrečių teritorijų finansavimo klausimas, kokios bus lėšų pritraukimo galimybės?
Šiuo metu Lietuvoje veikiančių regioninių parkų, saugomų teritorijų darbuotojai rūpinasi ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo vertybėmis, etnine kultūra. Ateityje direkcijų pagrindinis dėmesys būtų skirtas aplinkos biologinei įvairovei, o gamtos paminklams, o kultūros paveldo, etninės kultūros puoselėjimo – atsisakyta. Į saugomas teritorijas patenka ir kaimai, ir miesteliai, ir miestai, o tai esą jau nebe AM veiklos sritis. Iki šiol neaišku, kas perimtų šias funkcijas saugomose teritorijose?
Parengė Gintaras Mikšiūnas
4,934 peržiūrų (-a)