Šį savaitgalį, liepos 28 – 29 dienomis, Palangoje nuaidės 29 – asis vaikų ir jaunimo vokalinės muzikos festivalis „Laumės juosta“. Tai viena, bene didžiausia fiesta Baltijos šalyse, į savo glėbį sukviečianti mažuosius ir jau ūgtelėjusius vaikus bei paauglius, kurių širdelėse skleidžiasi muzika. Kalbiname šio festivalio sielą – pedagogę ekspertę, muzikinių projektų prodiuserę Laimą Lapkauskaitę.
– Gerbiama Laima, sakykite kada ir kaip gimė pavadinimas „Laumės juosta“?
– Pirmasis festivalis vadinosi „Dainuok ir šok su olia lia“, o paskui, pamačiusi, kad plečiasi geografija ir išeiname iš mažų studijos rėmų, supratau – reikia keisti pavadinimą. Į rankas papuolė kažkieno eilėraštis, kuriame buvo paminėta laumės juosta ir tas žodžių derinys kažkaip prisilietė, užkibo. Kaip tik buvau Palangoje, prie jūros, praėjo saulė su lietumi ir man besėdint nušvito laumės juosta. Tada ir pagalvojau – kodėl gi negali festivalis vadintis „Laumės juosta“, juk čia tiek daug spalvų, kolektyvų, saulės ir šviesos.
– Kuo ypatingas šis, 29 – asis festivalis?
– Festivaliai panašūs, bet kaskart skiriasi jų temos. Šis bus skirtas pasakai, jo tema – „Mano vaikystės pasaka“. Anksčiau festivalis būdavo ilgesnis – dvi dienos skirtos chorams ir viena diena – solistams, dabar darome vieną dieną, per kurią pasirodys visi kolektyvai. Bus ilgas ir gražus koncertas. Beje, šiemet gavome užklausą iš Ispanijos: pasiskambino ir paklausė ar galėtų sudalyvauti du jų mokiniai. Į Lietuvą jie jau yra atvykę – tad šiemet turėsime svečių ir iš užsienio.
– Bet Jūsų festivalis ir taip minimas, kaip tarptautinis?
– Taip, buvo keletas kartų, kai turėjome svečių iš užsienio šalių, bet dabar, jau daugelį metų šis festivalis yra nacionalinis. Viskas remiasi į finansus, reikia priimti žmones, juos apgyvendinti, rūpintis – tam neturime nei papildomų lėšų, nei galimybių.
– Esate išugdžiusi daug vaikų, paauglių, kurie jau užaugo, sukūrė savo šeimas ir turi savo vaikučių. Ar Jūsų buvę mokiniai atveda savo atžalas?
– Kaip nekeista, bet savo kolektyve neturiu nei vieno, dauguma jų yra išsivažinėję ir Marijampolėje nebegyvena, galbūt jei gyventų – tai ir atvestų.
– Kaip manote ar dainuoja Jūsų išugdytų auklėtinių vaikai?
– Nežinau, bet manau, kad dainuoja, noriu tikėti, kad kituose miestuose veda į muzikos pamokas, lanko dainavimą ar kažką susijusį su muzika. Kartu su Žilvinu Žvaguliu organizavome Drevernos festivalį, kuriame dainavo mano mokinukės Inetos Puzaraitės Žvagulienės dukrytė Barbora.
– Papasakokite koks tas darbas su vaikais?
– Dirbti su vaikais yra duotybė – arba Tau duota, arba neduota. Juolab, kad tie vaikai labai keičiasi. Pradėjusi dirbti prieš 40 metų, dabar matau visai kitą kartą, kuri reikalauja didesnių iššūkių, pačio mokytojo visiško pasikeitimo 180 laipsnių kampu ir dažnas, vyresnio amžiaus pedagogas nebesugeba eiti kartu su gyvenimu. Dabar ateina mažyliai – drąsūs, laisvi ir jų dėmesį kažkokiu griežtumu nebesuvaldysi, reikia rasti kitokį priėjimą. Man užtenka kantrybės, randu priėjimą, tą takelį į vaiko širdutę, susitvarkau ir, tikiuosi, turiu tą duotybę iš Dievulio.
– Kas Jums pačiai yra muzika, daina, melodija?
– Man tai – gyvenimas. Kiek save pamenu – žinojau kuom būsiu, gal penktoje klasėje parašiau rašinėlį, kad mano gyvenimas yra muzika. Niekada nereikėjo galvoti kokią specialybę rinktis, nuo pat vaikystės gyvenau muzikoje, visada norėjau dainuoti, būti scenoje. Viską, apie ką svajojau, esu pasiekusi – suburtas kolektyvas, šurmuliuoja festivalis ir muzika manyje. Sukuosi tarp melodijų, dainų, visų organizacinių reikalų – gyvenu šiame, muzikos garsų pasaulyje.
– Bet juk šis Jūsų gyvenimas yra labai gražus, melodingas, skambantis, tik ar nepavargstate?
– Žinoma, kartais vargina, atrodo, kad, gal jau ir visko užtektų, bet kol dar tie sparnai visiškai nenuleisti, kol yra jėgų, sveikatos – taip ir gyvenu. O kai ateis laikas kitaip gyventi – reikės išmokti ir gyventi kitaip. Džiaugiuosi kiekviena sekunde, kiekviena muzikine akimirka, kuri ateina ir papuošia mano likimą.
– Sakykite ko norėtumėte palinkėti festivaliui ir sau?
– Festivaliui norėčiau palinkėti gyvavimo. Sau norėčiau palinkėti atrasti žmogų, kuris perimtų organizacinius rūpesčius. Žinoma, tas gyvavimas priklauso nuo daugelio dalykų, pagrindinis iš jų – finansai. Norisi palinkėti, kad tie dėdės ir tetos, nuo kurių labai daug kas priklauso, į savo prioritetų sąrašą įtrauktų vaikus, dainuojančius lengvo žanro, populiarią muziką. Juk ne visi vaikai nori būti balerinomis, groti smuikais, fortepijonais – skirkime dėmesį ir vaikams, norintiems dainuoti, lavinti vokalą, remkime šį žanrą nuo mažumos. Tos paramos, dėmesio išties labai trūksta, viršūnėse sėdintys ponai yra gana abejingi, reikia daug kovoti, įrodinėti, kad pramušti jų abejingumą ir kad tie vaikai, esantys prioritetų apačioje, bent kažkiek pakiltų į viršų.
– Gerbiama Laima, kartu pakvieskime visus pajūrio gyventojus bei svečius į „Laumės juostos“ festivalį, kuris yra nemokamas bei laukia visų, neabejingų vaikų nuoširdumui.
– Liepos 28 – tą dieną, penktadienį, 17 val prie Kurhauzo keli kolektyvai sukvies visus į apšilimą, bus tarsi Gatvės muzikos vakarėlis, o 29 – tą dieną, 19.00 val. planuojamas gana ilgas koncertas, kuriame skambės 43 kūriniai, Jūratės ir Kastyčio skvero scenoje, netoli Palangos tilto.
– Ar koncertas užsitęs iki vidurnakčio?
– Ne, tikrai ne, juk tai vaikų festivalis, turėtų baigtis iki pusės dešimtos.
– Ačiū Jums už pokalbį ir gražios Laumės juostos virš širdelių, kurios pulsuoja muzika.
Kalbino Jurga Valery
7,088 peržiūrų (-a)