J. Reinikis. Gerdos Pomarnevskos nuotr.

Tądien, kai atvykau į Baltų Mitologijos parką, žaibavo ir stipriai lijo. Tiesa, atvykau jau po lietaus su perkūnija. Iš po debesies žemę stebėjo saulė, vieškelyje telkšojo balos, kurių paviršiuje, tarsi laivelius, vėjas gainiojo audros nudraskytus lapus. Važiavau susitikti su parko sergėtoju Juliumi Reinikiu ir pasikalbėti apie Gyvenimą, Žmogų, Gamtą, Perkūną…
Artėjant Šv. Lauryno dienai, ieškodama įdomaus pašnekovo, kuris galėtų papasakoti apie griaustinį, skambinau daug kur. surinkus Baltų mitologijos parko numerį, žvalus balsas pasiūlė atvykti tuoj pat, valandos bėgyje, nes rytoj juk gali būti visaip. Neliko laiko nei klausimams galvoti, nei kažkaip pasiruošti – tik intuicija kuždėjo – tai nebus paprastas interviu: prisiliesiu prie kažko labai svarbaus, gyvo, tikro bei autentiško. Susitikę ir persimetę keliomis frazėmis – stojome priešais vartus, už kurių prasideda kelionė. Virš vartų, senosiomis runomis, užrašyta mintis, kurią perskaitę kai kurie supranta ne tik šio parko, bet ir būties esmę. Kas ten parašyta? Tikiu – Jums pavyks, jei skaitysite ne vien akimis.. Pokalbį, kuris mudu su Juliumi sujungė, reikia ne vien klausyti ar skaityti bet ir girdėti bei išties išgirsti. Nors tvirtai stovėdama priešais vartus, žinojau nuo ko pradėsime, bet net neįsivaizdavau kur mus nuves šio miško dievybių, laumių, stichijų bei, tarp žemės ir dangaus esantys slėpiniai.
– Juliau, kodėl 2023 – ieji yra paskelbti Perkūno metais?
– Čia geras klausimas. Baltų mitologijoje iki šiol nebuvo aiškaus santykio tarp Baltų dievybių ir žmogaus gyvenimo laikotarpių. Kurios dievybės galėtų globoti kūdikį, jaunuolį ar kito amžiaus žmogų? Kuriuos metus globoja Baltų dievybės? Mintis, kaip susieti dievybes su žmogaus amžiaus laikotarpiu, kilo Baltų mitologijos parko kūrėjui ir vadovui Artūrui Reinikiui Lygiadienio šventėje 2015-ųjų metų rugsėjo 22 dieną. Baltų dievai, kurie galėtų globoti žmogaus gyvenimo tarpsnius, yra nustatyti pagal ontogenezės tyrimų šaltinių informaciją, biologinius ir sociologinius kriterijus, asmeninius patyrimus, koreliuojant su Baltų dievybėms priskiriamomis globojimo sritimis. Pasirinktas žmogaus gyvenimo septynerių metų tarpsnis, dievybės globojamieji metai nustatyti pagal dvylikos metų ciklą.
– Kas Jums pačiam yra Perkūnas ir Perkūno diena?
– Tas Perkūno dienos paminėjimas, turbūt, ateina nuo senovės norvegų, tai būdavo kiekvienas ketvirtadienis, Toro diena (Thor‘s day). Tačiau Lietuvoje, šiuose kraštuose, tai yra rugpjūčio 10-toji. Papasakosiu trumpą istoriją: važiuodamas Kretingoje ties pervaža, kur yra naujosios kapinės, pamačiau kaip tėtis su sūnumi, lauko gėlių krautuvėlėje, pasilenkę renka gėles kapams; stebėjau, kaip jie kažką kalbasi, knebinėja ir staiga… plyksteli žaibas, po jo iš karto sudundena griaustinis. Tie žmonės, paprasti, užsisukę savo kasdienybėje, savo pasaulyje ir staiga ši gamtos jėga priverčia juos pakelti akis į dangų. Taip, saulė ar vėjas taip pat gamtos reiškiniai, bet ar dažnai mes pakeliame galvą, kad pažvelgtume į Saulę? Ar pajuntame kaip vėjas prie mūsų liečiasi? Šiandien, mūsų laikais, kai viskas atrodo aišku, gal net kartais nuobodu – visgi yra tokia gamtos jėga, kuri priverčia mus suklusti, pakelti galvą, atkreipti dėmesį, tarsi sudrebinti tą žmogų. Ką jisai paskui galvoja – tai jau jo reikalas.
– Šios stichijos, turbūt, žmogus labiausiai ir bijo, nes tai ugnies stichija.
– Taip, jau vien tame žodyje – stichija – yra didžiulė galia, jėga, stiprybė. Štai kalbininkai, kuriems patinka žaisti su žodžio kilme, sako: „per kūnas“. Jaučiate? Net pereina per kūną ta žodžio vibracija. Ir kai žaibas trenkia – tai žmogaus kūnas labai geras laidininkas. Vaikystėje labai laukdavau kada žaibuos, kada pasibels griaustinis, šiam reiškiniui jausdamas begalinę pagarbą.
– Papasakokite apie Baltų mitologijos parką, kur čia mes esame, kas čia per takai?
– Dabar einame „Paukščių tako“ taku, tai yra mūsų galaktika. Paukščiai yra ryšininkai tarp „čia“ ir „ten“. Kartu su sielomis, dvasiomis jie skrenda į dausas ar rojų žiemoti. Mes einame šiuo taku, aplinkui jį yra ratas, kuris sudarytas iš keturių dalių. Tai – keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Tai lyg pagal Aleksandrą Žarskų ir Algirdą Patacką – Rėdos ratas, kur ir žmogaus gyvenimas eina. Ir taip, nuo pat pradžios iki pabaigos, lydi dievybės, kurios prižiūri gamtos ir gyvenimo dėsnius. Galbūt jų nematome, bet visos susiję su mumis ir gyvenimu – pavasaris su žeme, vasara su žydėjimu, augimu, ruduo su šeima, namais, sveikata ir žiema – sąstingis, mirtis. Gimtis ir mirtis yra tam tikri perėjimai, virsmai. Tik nepamirškime to, kad kai baigiasi mūsų gyvenimas – gyvybė nesibaigia. Šis Paukščių takas link Ramovės vėlę veda velėtis. Vėlę veda, velėja, išvelėja… Veliuona, Veliūtė. Tarsi kas suvelta būtų. Kai žmogus pereina tą fizinio pasaulio ratą, netekęs kūno klausia, tad kas aš esu be jo? Todėl šioje vietoje jis peržiūri savo gyvenimą be kūno, kaip katalikai sako per keturniedėlį, keturias savaites, kurios jam reikalingos apsiprasti. Baltai sakė, kad tarp mūsų vėlė klajoja 40 dienų, tibetiečiai – 42 dienas; Bavarijoje, Vokietijos regione užsako mišias po 6 savaičių. Šis laikas reikalingas sielai nutraukti saitus, socialinius ryšius. Paskui vėlė vedama link skaistyklos, čistyklos ar ramovės. Ten toliau aukuras, ugniakuras.. kai kurie archeologai yra sakę, kad ugnelė turi degti ant žemės, o šalia jos akmuo, kuris skirtas aukojimams. Bet mes dėl to ir nesiginčijame – mūsų aukuras yra akmeninis ugniakuras, pavadinimu „Aukuras“. Jame užkuriama šventa ugnelė ir žmogus, sukurdamas erdvę, ją įkrauna savo mintimis, sielos švara, pagarba.
– Kaip manote ar žmogus pasirenka vietą ar vieta pasirenka žmogų?
– Mes to nei vienas nežinome. Šis parkas radosi, kai mano močiutės sesers šeima persikėlė čia gyventi. Šis miško plotelis, paveldėjimo teisėmis ir toliau lieka mūsų šeimos, giminės dalis. Mano tėtis su savo broliu, besvarstydami ką daryti su šiuo mišku, priėjo prie parko idėjos. Jiems į rankas pakliuvo britų antropologo Tylor‘o knyga, kurioje buvo rašoma apie carinės Rusijos šiaurės vakaruose gyvenančius baltus. Tad viskas po truputį ėmė ryškėti, atsirasti, atsikurti. Patrimpas, Perkūnas ir Pikulas – trys prūsų dievaičiai, kurie sujungia dangų, žemę ir požemius. Šiame parke jie sudaro trikampį: Perkūnas stovi Ramovėje; jam iš dešinės, pavasaryje – Patrimpas ant kalnelio; o į kitą pusę Paukščių takui, kairėje esančioje dauboje – Pikulas. Ten yra juodas, geležingas pelkių vanduo.
– Ar myli Perkūnas šį parką? Ar jaučiate jo buvimą? Palaimą?
– Šiaip jis yra griausmavaldys, stichijos valdovas, bet jei mes švenčiame kokią šventę – Rasas, lygiadienius, tai bent jau kol kas, eilę metų, kažkokia kanceliarija iš viršaus mums duoda šviesų, palankų orą. Dabar mes priėjome 2012 metais pasodintą ąžuolą. Tuomet jis buvo pusantro metro ūgio, dabar tikrai išaugęs, išsilapojęs. Ąžuolas yra Perkūno medis, į jį labai dažnai trenkia žaibas, kadangi ąžuolas kiek stiebiasi viršun, tiek neria žemyn, šaknys lyg šakos, todėl jis labai geras laidininkas. Aišku, trenkia ir į liepas, klevus ar aukščiausius medžius toje erdvėje, – sako pašnekovas, vesdamas mane mėlynėmis apkibusių krūmelių paklotu, – pažvelkite čia yra pušis, kuri yra trenkta žaibo. Apsidairykite aplinkui – ši pušis nėra aukščiausia, šalia jos yra daug aukštesnių.
– Kodėl Perkūnas išsirinko būtent šitą pušį? – klausiu stebėdama aplinkui labai keistus, daugiakamienius medžius, aplink tą ypatingą pušį, ratu išsirikiavusias kitas pušis ir visą erdvę gaubiančią mistiškos paslapties skraistę.
– O kaip manote Jūs? – man klausimą peradresuoja pašnekovas.
Užsimerkiu… Vaizdai akimirksniu skrieja kažkur atgal, į tolį. Išnyksta medžiai, prapuola samanos ir prieš akis išnyra nuostabiai graži pievelė. Ten sėdi merginos, jos pina vainikus, kažką dainuoja, juokiasi. Vienai iš jų pasiperša dievaitis, nežinau Perkūnas ar jo artimas draugas, bet mergina jį atstumia. Draugės kvatoja. Pažemintas ir atstumtas jis pasitraukia, bet neužmiršta. Žiauri neapykanta suliepsnoja jo sieloje. Jis paprašo visų dievų užtarimo ir jie merginą paverčia pušimi. Jos ištikimiausios draugės rateliu stoja šalia, pačios virsdamos medžiais, kurie ją saugos. Iki dabar, neatleidęs pajuokos ir išdavystės, Perkūnas ją baudžia. Iki dabar ištikimiausios draugės ją saugo, todėl ji – sužeista, palaužta, bet vis dar gyva ir nenugalėta stiebiasi į viršų…
– Tematydami tik tą vieną dėlionės dalį, kurioje gyvename, mes tiek daug nežinome, – sakau pašnekovui, pasakodama ką tik prieš akis nusileidusią istoriją.
– O kodėl būtent mergina, moteris? – klausia Julius.
– Nežinau, bet juntu, kad moteris, turbūt, per visus amžius yra labiausiai nukentėjusi, labiau nei vyras. Ji dažnai teisiama už išvaizdą, raganavimus, meilę ar nemeilę. Nors moteris yra pradžia, gyvybė, žemė, gamta, be moters juk niekas nejudėtų – ji vis tiek yra tarsi antra po vyro, nėra visiškai lygiai tiek pat lygiateisė. Ir vis tik čia – šioji pušis yra moteris, mergina ir jos draugės, kurių niekas nesugebėjo sutrypti. Čia, turbūt, ir glūdi moters paslaptis, stiprybė ir didingumas. Palaužta, bet nenugalėta, net ir paversta medžiu.
– Na, mitologinių būtybių reikalų komisijų pirmininkai dar turėtų aprobuoti bei pravesti redakciją šiai, ką tik gimusiai legendai, – šypsosi Julius.
– Tada nieko neteigiu, – stovėdama šalia didingos pušies sakau aš, – tebūnie, galbūt taip buvo.
– Štai ir priėjome Dausas, į kurias nuskris išsivelėjusi dvasia arba siela, kartu su paukščiais – stovėdamas prie prieverpstės pavidalo ežerėlio, aukščiausioje parko vietoje, – sako pašnekovas.

Baltų mitologijos parkas. Rolando Senkevič nuotr.

– Mirties tema Lietuvoje, turbūt, labiausiai ignoruojama, tokia tarsi tabu, kas vyksta mirties akimirką ar po jos – palikta kunigams, gal dar šiek tiek medikams, tiesa jiems paliktas dar tas kūnas, kuriame pulsuoja gyvybė ir kurį dar galima išgelbėti arba jau paliatyviosios medicinos atveju – palengvinti kančią, skausmą. Žmogus ateina iš vandens ir išeina su vandeniu – kūnas išeidamas savimi nusiprausia, išskirdamas specifinį šaltą prakaitą, taip pat paskutinė stiklinė vandens, kurią kažkas paduoda, kad suvilgytų lūpas. Viskas taip natūraliai prasminga, jei tik stabtelėtume ir pastebėtume. Tai kas gi yra Mirtis?
– Kol širdis plaka – tol mes esame čia, kol siela turi kūną – tol jis gyvas. Mirtis yra gyvenimo dalis, nes gyvenimo metu ji ir įvyksta. Mirtis – tai virsmas. Štai esame ant tilto, ant kurio Veliona savo rankomis paima vėlę, sveria gerus ir blogus darbus, Velinas atveria vartelius ir vėlė vedama link požemio; tiksliau mūsų kūnas ten eina, o vėlė išeina į Paukščių taką. Bet vėlė dar kurį laiką būna kupina šio gyvenimo įspūdžių, prisirišimų, kažkokių nuodėmių, jai sunku ant širdies. Ką mums reiktų padaryti? Galbūt pradėti velėtis jau dabar? Dabar susiraskime po akmenuką ir laikydami delne sušildykime. Senų senovėje tokio kaip dangaus nebuvo, žmogus buvo susijęs su žeme, ją dirbo, gyveno ir žinojo požemį. Štai mes atėjome prie daubos, kupinos vandens – nuleiskite galvą ir pažvelkite, ką matote? Čia juodas vanduo, taip vadinamas požemis, ką jame matote?
– Aš matau dangų, – sakau, žvelgdama žemyn.
– Reiškia žiūrėdama žemyn, Jūs matote viršų. Pamėginkime daryti prielaidą, kaip senovėje žmogus, neišmanęs fizikos dėsnių, suprato atspindį. Lyg anapusiniame pasaulyje viskas taip pat, tik žemyn galva. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Su kuo tapsi – tuo ir patapsi. Ar sušilo Jūsų akmenėlis? – netikėtai klausia Julius.
– Taip, jau sušilo.
– O kas yra šiluma? Tam tikra energijos perdavimo forma. Šiluminis laidumas, kaip energijos perdavimas iš vienos medžiagos į kitą. Pamenate, sakiau – vėlė sunki, negali pakilti į simbolinį viršų, nes ant širdies akmuo? Mes juk eidami per gyvenimą tiek visko pridarome, tiek prisivelkame paskui save ir kas tada? Išeisime, net nepastebėsime, kad jau išėjome ir nebeteksime laiko su visais reikalais susitvarkyti: kažkam nepaskambinau, kažkam neatleidau, su kažkuo nesusitaikiau. Tas akmuo ant širdies, moralinis skausmas. Didžiausia nuodėmė, turbūt, puikybė. Dabar atrodo kas aš toks, kad kažkam paskambinčiau, kad užbaigčiau kažkokį reikalą, jei galvoju, kad jis ant manęs pyksta arba aš jam pyktį laikau? Kas aš toks, kad dabar imčiau ir kažkam atleisčiau? Čia visa mūsų kasdienybė, kurią su savimi velkuosi ir kurią dar reikės nusitempti „ten“, į aną pusę.
– O ji juk sveria, sunku tempti, – sakau, rankoje gniauždama mažytį akmenėlį.
– Tai va, žiūrėkite, kaip mes gražiai nuo Perkūno priėjome prie visos esaties, kurią galima rasti vienoje erdvėje, viename miške. Šiaip žmogus, niekur užsieniuose nebuvęs, savo mažoje gryčioje matydavo visą pasaulį, gyvendamas taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė: eidavo miegoti ir nežinojo ar kitą rytą atsibus. Dėl to senoliai tam ruošdavosi: kaldindavo karstelį, pasisiūdavo sermegėlę. Mirtis yra ateitis, nes mes gyvi čia ir dabar, o po akimirkos jau gali mūsų ir nebūti. Todėl mes ir nežinome kas bus ateityje ir niekada, turbūt, to nesužinosime. Mes esame taip apakinti gyvybės, kad dažnai pamirštame jog į mūsų gyvenimą ateis žiema. Todėl mes bijome, statomės tabu ir iš to paskui plaukia depresijos, savižudybės. Neturėdami su kuo palyginti gyvenimo, linkstame į radikalumus. Arba savyje sukaupiame tiek daug to vadinamo „gėrio“, būname tokie geri, kad užspaudžiame net savo demonus. O paskui staiga įvyksta tokie sprogimai, kai ta užspausta „juodoji“ erdvė prasprogsta visokiais socialiniais, politiniais, asmeniniais išsiveržimais. Mirtis priima visus – ir „gerą“, ir „blogą“. Be mirties nebūtų ir gyvybės. Be žiemos neateitų pavasaris. Be vieno nėra ir kito. Štai laikote sušildytą akmenuką savo rankoje, pagalvokite kokiai minčiai tą šilumą norėtumėte atiduoti ir atidavusi vieną slegiantį dalyką – paleiskite jį į vandens daubą. Akmenukas – tai tarpininkas, jis pasiims tą intenciją, tą skausmą, kurį įdėsite ir grąžinęs gamtai, atvės. Taip dalelė šilumos, dalelė to širdį užgulusio akmens jau bus atiduota. Taip pat veikia malda, išpažintis, meditacija. Mintis materializuojasi – kur nukreipsi mintį – tokia ji ir bus. Aišku, mes numesime tą nuodėmę, grieką ar skausmą simboliškai, paleisime akmeniu. Bet fiziniame gyvenime viskas inertiška, todėl reikia dirbti su savimi, kad viskas atlaisvėtų. Juk nėra taip, kad persižegnojau, tarsi atlikau veiksmą ir tuoj pat noriu rezultato. Ne, reikia dar padirbėti. Numetėme akmenuką – padarėme simbolišką gestą ir tai – vienas žingsnis link apsivalymo.
– Gal tai, kad jau vien prisiminei, susikaupei, apmąstei tai, kas tau spaudžia širdį yra pradžia to didesnio vyksmo, kuris pradės vykti gyvenime? Juk gali būti, kad viskas susijudins?
– Taip, kai žmogus apie tai pradės galvoti, kažką daryti – jo gyvenime ims kažkas vykti. Juk mes ne per žodžius, o per veiksmą formuojame savo pasaulėvoką, savo minties kryptį. Dažniausiai tie, kurie daug šneka, bet nieko nedaro – nesikeičia patys savaime. Reikia veiksmo.
– Ačiū Jums labai už pokalbį, kelionę ir laumes, kurios tebesaugo šios erdvės magiją.

Kalbino Jurga Valery

 5,070 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes