1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“ ir Seimo ekonominės komisijos sekretoriaus Vaclovo Vaidoto teikimu, valiuta pavadinta litais, kurių šimtoji dalis buvo įvardyta centais.
Iki paskelbiant Lietuvos nepriklausomybė 1918 m., Lietuvos teritorijoje vyko Pirmojo pasaulinio karo kovos, o šalyje cirkuliavo nestabilios kariaujančių šalių valiutos: rublis, ostmarkės ir ostrubliai.
1919 m. Lietuva gavo paskolą ostmarkėmis iš Vokietijos, šios ostmarkės vasario mėnesį buvo įteisintos kaip oficiali Lietuvos Respublikos valiuta. Lietuvos vyriausybė 1919 m. Vasario 26 d. įteisino ostmarkių ir pfenigių pavadinimo keitimą į auksinius ir skatikus. Šiais pavadinimais pinigai buvo apyvartoje iki 1922 m. rugpjūčio 9 d. įvykdytos pinigų reformos.
Po karo prastėjant situacijai Vokietijoje, jos markė pradėjo smarkiai nuvertėti. Tai privertė Lietuvos valdžią galvoti apie nacionalinės valiutos įvedimą. Pirmieji pasiūlymai atsirado iškart po auksinų įvedimo, dar 1919 m. Naujų pinigų eskizus buvo pateikęs dailininkas Antanas Žmuodzinavičius. Ministrų kabinetas buvo nusprendęs pinigus pavadinti muštiniais, net planuose buvo numatyti skirtingų 9 nominalų pinigų planai. Taip pat buvo svarstomas jų vertės padengimas pasiskolinant iš Anglijos 10 milijonų svarų sterlingų. Toks variantas būtų leidęs pasiekti valiutos vertę 1 muštinis = 1 frankas arba 1/25 svaro.
1920 m.liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos. Pastaroji atlygino Lietuvos patirtą žalą per nepriklausomybės kovas, sumokėjo 3 milijonų aukso rublių kompensaciją. Lietuviai aukso rublius perlydė į aukso luitus, o po to luitai buvo padėti į užsienio bankus. Šios aukso atsargos tapo pagrindu svarstyti apie lietuviškų pinigų leidybą. Turint aukso, buvo galimybė užtikrinti valiutos vertės stabilumą.
1922 m. Seime svarstant naujų pinigų pavadinimus, buvo teikiama aibė pasiūlymų, kaip Lietuva galėtų pavadinti naujai kuriamus pinigus: auksinais, arfomis, doleriais, grašiais, kaltais, kirptukais, lietais, litais, lietumis, lyromis, markėmis, muštukais, rubliais, vyčiais. Tačiau daugiausiai rėmėjų palaikymo susilaukė du variantai: muštukas ir litas.
Už muštuko pavadinimo pinigus aktyviai pasisakė tautiškai nusiteikę asmenys bei vyriausybės atstovai, kurie teigė, kad tai valstybiškumo ir lietuviškumo simbolis. Dar 18 a. muštukais lietuviai vadino LDK cirkuliavusius dukatus. Tai, anot jo šalininkų, būtu valstybingumo tradicijų tąsa.
Nepaisant tokių argumentų, laimėjo litas, nes jį buvo paprasčiau ištarti užsieniečiams. 32 balsais prieš 16, lito pavadinimas laimėjo per surengtą balsavimą Seime. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“ ir Seimo ekonominės komisijos sekretoriaus Valclovo Vaidoto teikimu, valiuta pavadinta litais, kurių šimtoji dalis buvo įvardyta centais.
1922 m.rugsėjo 27 d. Lietuvos banko steigiamajame susirinkime, naujai įkuriamos įstaigos pirmininku buvo išrinktas Vladas Jurgutis. Jam buvo patikėta spręsti visus naujos valiutos įvedimo niuansus. Už tai neretai jis vadinamas „Lito tėvu“.
1922 m. lito kursas su JAV doleriu buvo nustatytas santykiu 10:1, Lietuvos banko garantas turimomis aukso atsargomis (1 litas = 0,150462 gramų gryno aukso).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. birželio 25 d. litai vėl pradėti spausdinti, jie pakeitė laikinuosius Lietuvos pinigus talonus, liaudyje vadintus „vagnorkėmis“. Atkūrus senąją valiutą, 100 „vagnorkių“ buvo keičiami į 1 litą (1 talonas = 1 centas). Nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 1 litas -4 JAV dol. 2002 m. vasario 2 d. litas buvo susietas su euru pagal tuo metu galiojusį santykį – 3,4528 lito už vieną eurą, toks keitimo santykis išliko iki lito pakeitimo euru 2015 m. sausio 1 d.
Litas mirė 2015 metų sausio 1 d. Tačiau istorija mėgsta suktis spirale.
Pagal Lietuvos banko inf.
