Kaip kvepia duona? Ir kodėl mažėja duoną valgančių?

Apie duoną, medų ir šiuolaikinį žmogų kalbamės su tradicinių amatų meistre, sertifikuota duonos ir pyragų kepėja, Kretingos muziejaus, amatų centro edukatore Vida Viskontiene.

– Gerbiama Vida, kas Jums yra duona?
– Kasdieninė. Tai mano kasdieninis valgis.
– Kaip manote, ar mokame mes tą mūsų kasdieninį valgį saugoti, mylėti, branginti ir gerbti?
– Tokių dalykų neišmokins nei vienas Universitetas. Kiekvienas tą turi atsinešti iš šeimos. Esu pastebėjus, kad šiuolaikiniam žmogui duona nebėra tokia svarbi, galbūt ateina ta karta, kuriai tos duonos išvis nebereikės. Dabar yra madinga valgyti viską be duonos. Ta duonelė, kuri labai ilgu keliu ateina, kurios reikia ilgai laukti – šiuolaikinio žmogaus gomuriui yra neskani.
– Ar tikrai neskani?
– Žinoma. Visi nori tos išpūstos, minkštos, traškios, o ta ruginė duona, katros ilgai laukiam, yra kieta, neišsipūtus, jos neperspausi. Mano mama sakydavo: iškepus ruginę duoną gali padėti ant suolo, ant jos atsisėsti ir jai niekas neturi atsitikti. Šios duonelės dabar jaunimas nebenori, nes ji yra sunki, tvirta, soti, jos nereikia daug – suvalgei riekę ir esi sotus. Dabar prekybos centruose pilnos lentynos visokiausių lakamiežėlių – tik suspaudei ir neliko, kaip ir skrandyje – prikimšai, viskas ištižo, išsileido ir pliurza liko, o naminė duona taip nepavirsta į pliurzę, jos neišmirkysi taip greit, užtat ir į skrandį jos negali prisikišti daug, bet suvalgęs riekę – 3 – 4 valandas sotus būsi. Ši duona suteikia ir stiprybės, ir tvirtumo, ir žarnynui gerai. Bet dabar daug kas tos tikrosios duonos nebevalgo. Todėl man labai liūdna. Esam sulaukę tokio laiko, kai visos gražiausios patarlės ar posakiai apie duoną nebetenka prasmės. Juk ne šiandien žmogus sugalvojo, kad duona už auksą brangesnė. Pamėgink pasakyti šiuolaikiniam žmogui, kad duona už auksą brangesnė – tai jis pirštu prie smilkinio pasukios. O kaip paaiškinti žmogui, kad verkia duonelė tinginio valgoma? Šiandien, kai duonos gali gauti kur nori ir kiek nori – tai apie kokį tinginį kalba eina? Duoną nukainuoja ir išmeta į konteinerį. Juk kur pasideda tokios lentynos duonos? Nieko nepadarysi, toks metas, laikmetis atėjo.
– Bet jei viskas sukasi ratu, spirale, galbūt ateis toks laikas, kai duoną imsime branginti?
– Žinoma, kad ateis. Dabar pažiūrėkite Ukrainoje – galbūt jau ten žmonės gali pasakyti, kad duona už auksą brangesnė. Sprogdina vežamus grūdus, padega javų laukus, o gal ir tie laukai užminuoti, su kombainu nebeįvažiuosi – va ir apsisuka ta spiralė. Neduok Dieve, jei ir pas mus taip apsisuks. Bet šiaip tikrai kūnas pagaugais eina, kai pagalvoji apie duonos prasmę šiuolaikiniame pasaulyje. Vesdama savo edukacijas tikrai daug kalbu pavyzdžiais tiek vaikams, tiek suaugusiems. Žinoma, suaugę tik galvas palinkčioja, rankomis paskėsčioja – nieko nepadarysi. Kažkokios nuomonės per daug neįpirši, bet meilė duonai šiandien tikrai netekusi prasmės. Duona dabar paprastas maistas ir ne kiekvieno vertinamas.
– Esu augusi, kai tėvai sakė, kad duona šventa, jei nukrisdavo koks gabalėlis, tai pakeldavom, atsiprašydavom ir suvalgydavom. Ir iki dabar tas manyje išlikę.
– O dabar pažiūrėkite jaunos mamos ką sako vaikams, jei nukrito: fui, tik neimk nuo žemės. Dar paspiria ir eina toliau. Kokios dabar tradicijos – Kūčių vakarienės žmonės eina į restoranus. Juk viskas ir prasideda nuo duonos. Kūčių vakarienės pagrindinis valgis juk ir yra duona, kitą sykį nei tų dvylikos patiekalų reikia – užtektų duonos ant stalo. Pasidėjai kepalą, atsiriekei riekę, visi pasidalino, pasimirkė, pasidažė kokiam mirkale ir laimingi, sotūs, pavalgę. Bet žmogui viskas, kas sunkiai pasiekiama yra neįdomu. Aišku, mes nebegrįšime į tą akmens amžių, į klumpes, bet yra dalykai, kurie turėtų būti viduje, kurių neturėtume prarasti.
– Šiek tiek pasisaldinkime mūsų pokalbį ir pakalbėkime apie medų. Kepdama duoną Jūs į ją dedate medaus. Kodėl?
– Tai tas pats saldiklis, paskaninimas. Ruginę duoną seniau kepdavo visiškai be cukraus. Išties ruginei duonai cukrus visiškai nebūtinas, o medaus senais laikais tiek daug niekas ir neturėjo, jis buvo didžiausias delikatesas.

– Bet juk kaimeliuose būdavo tų bitininkų, tik gal nelaikė tiek avilių, kaip dabar?
– O kuo biteles maitina? Juk tuo pačiu medumi, kurį išima. Todėl turėdavo kažkiek sau, minimaliems savo poreikiams, o visas kitas medus bitelėms maitinti nueidavo. Išimdavo to medaus paskanauti, pasigardžiuoti ir į duoną tikrai nedėdavo. Šiandieninis medus, lygiai taip pat kaip ir duona, nebėra delikatesas ir nėra toks brangus. Beje, medaus irgi nelabai jaunimas valgo. Kam jį valgyti, kai yra tiek visokiausių sirupų, saldumynų.
– Sakykite, o tai kaip tam šiuolaikiniam žmogui grįžti prie gamtos? Juk duona, medus, vaistažolės – visos tos dangaus ir Žemės gėrybės yra pačios sveikiausios ir natūraliausios organizmui. Ką reikia padaryti, kad tas žmogus susivoktų ir grįžtų?
– Turime begalinį perteklių. Kai šitiek daug visokio pasirinkimo, tai žmogus išsilepina. Žmogui užtenka stiklinės maisto vienam pasimaitinimui, o kiek jis iš tikrųjų valgo? Turbūt tik liga jį gali priversti bent kažkiek susimąstyti. Žmogus toks sutvėrimas, kad yra bevalis – mėgsta sočiai, skaniai gyventi, nes sveikai gyventi yra sunku. Juk kiek norisi visko paragauti paskanauti – akys mato ir visko norisi. Žinoma, yra žmonių, kurie susivaldo, moka gyventi saikingai. Pažįstu tokių, kurie labai retai eina į parduotuves – apsiperka turgeliuose. Geriau pirks brangiau, bet kokybiškesnį maisto produktą. Turguje tu nematai tos gausios pasiūlos, akys neraibsta nuo akcijų, nuolaidų.
– Turguje nėra tiek pagundų, kaip prekybos centre?
– Taip, renkiesi iš to, kas yra. Jei žmogus apsisprendžia prekintis turguje, galbūt ten netaikys jokių akcijų, bus brangiau, bet bent kažkiek arčiau to natūralumo, arčiau gamtos.
– Sakote bus brangiau? Bet juk įėjus į prekybos centrą, kitą sykį prisiperki ir to ko nereikia, o paskui labai daug ką išmeti, tai gal atėjęs į turgelį žmogus rinksis kokybiškesnį produktą, galbūt ims jo mažiau, tam kartui ir tiek, kiek reikia?
– Mes jau ne pirmi metai kepame ir vežame duoną į Kretingos turgų. Žinoma, nesulyginsi kokie anksčiau turgūs būdavo. Šiandien nuėjęs gali švilpauti – nebėra nei pardavėjų, nei žmonių. Didelė dalis išėjo į prekybos centrus. Jei gyvenimas sukasi spirale, aš vis galvoju – ar besulauksiu to laikmečio, kai žmonės grįš į turgų?
– O kai buvo ta visų jau apkalbėta korona ir prekybos centrai buvo uždaryti, gal tada žmonės labiau į turgų traukė?
– Gal šiek tiek daugiau, bet mažai pajutom, gal toks didesnis pirkimas ir buvo, bet kažko ypatingo tikrai nebuvo. Žinoma gerai tie visi socialiniai tinklai, turim užsakymų, išvežiojam duonelę. Darbas žmogų išlaisvina, todėl tiek per koroną, tiek dabar – dirbam, neprileidžiam sunkių, slogių minčių. Duonos kepimas nėra toks labai lengvas darbas, ypač, kai karšta, apie 30 laipsnių lauke, o prie pečiaus bus ir visi 40, tad malonumas menkas.
– Papasakokite kaip kepate duonelę, esu girdėjusi, kad negalima bartis, pyktis, nes duona gyva ir viską jaučia?
– Taip, duona yra gyvas organizmas ir edukacijos metu, kai baigiam, klausiu: ar atsiras nors vienas, kad paprieštarautų, jog duona gyva? Tai prieštaraujančių neatsiranda. O ko bartis, ko pyktis? Kepu su meile, su šiluma. Žmonės per gyvenimą yra prigalvoję aibę prietarų, kurie nėra šiaip iš piršto laužti. Jei sako, kad negalima triukšmauti, nes duona suplyšta, vadinasi vienam, antram tai atsitiko, o jei tai atsitiko – gimė prietaras. Galbūt šiandien mes turime ir visai kitokius paaiškinimus kodėl taip nutiko – kodėl ta duona sukrito, kodėl suplyšo, sutrūko.
– Bet žiūrėkite kitą sykį – regis ta pati duonkepė, temperatūra, tas pats receptas, technika lyg ir nepaveda, bet kažkas įvyksta ir nesigauna iškepti. Vadinasi energetika visgi veikia?
– Taip, būna. Kaip tik prieš porą savaičių atbėgo moteris, kuri kepa tortus. Aš jai ir sakau – tiek suvėlavau su duonos kepimu, na, niekaip nekyla tešla, ką bedaryčiau, na, nekyla ir tiek. O ji ir sako: šiandien didžiulis užsakymas, kepiau žmogui tortui biskvitus – viską sugadinau, nėra taip gyvenime buvę, kad visas biskvitas išvirstų per blėką, išeitų iš kraštų, sukristų. Viskas, turiu naujai kepti. Tai mes su ja kartu nusprendėme, kad pati gamta mums šiandien buvo nepalanki. Seniau nei kas šnekėjo apie magnetines audras, nei kas žinojo. Žiūrėdavo į Saulę, Mėnulį, stebėdavo visas fazes, žinojo kada ir ką reikia daryti. Todėl tą dieną nusprendžiau, kad negalima nieko kaltinti, reikia nusiraminti ir išlaukti.
– Ačiū Jums labai už pokalbį ir duoną, kuriai nestokojate pagarbos ir meilės.
Kalbino Jurga Valery