Apie rugpjūčio 24 d. ne vienoje Lietuvos parapijoje vyksta šv. Baltramiejaus atlaidai. Mėgiama žmonių ši šventė, meiliai Baltruku vadinama; kitados tai būdavo proga giminėms po visų vasaros darbų susieiti. Vardas irgi seniau dažnas lietuviškose šeimose; dabar tai matome iš jo kilusių pavardžių gausoje. Kaip žinia, iš katalikiškojo kalendoriaus mūsų tauta išsirinkdavo tuos vardus, kurių vardadieniai sutampa su virsmais gamtoje. Kai ten kas nors sezoniškai pasikeičia… O apie šv. Baltramiejų sakoma, kad tai diena, kai gandrai palieka gimtinę. Mielas tas įnamis lietuvio širdžiai, liūdna su juo atsisveikinti… O kartu ir rudeniška nuotaika brukasi į mintis: jau baigiasi vasarėlė… Tiesa, šie mieli paukščiai, žmogaus sodybos įnamiai, skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai. Gandras – tai ir starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Netrukus susipulkavę rugienose į gandrynus, pamokę jauniklius, patrauks į pajūrį. Sakoma, ten „gandrai seimus neša”. Išties yra apie ką pasitarti, juk nuskristi turės neįtikėtinai toli, pasiekti net Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį. Todėl taip anksti ir susiruošia į kelionę, – „gandrai žino savo čėsą”.
Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša” pavakarius, kurių šeimininkė nuo šv.Baltramiejaus namiškiams jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o sunkių darbų – kaip ir nebeliko. Tik bulviakasis, bet jis atliekamas su talka ir labai neprailgsta. Dar būdavęs linarūtis, šiandien tai jau tolimos praeities darbas. Kaimas kerdžių samdydavo tik iki šv. Baltramiejaus; po šios dienos galvijai ganytis paleidžiami laisvai, nes javų plotuose palikusios tik ražienos. Todėl manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Juk sakoma: „Lyg Baltramiejaus bręsta, po Baltramiejaus vysta”. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro kaip ypatingo paukščio Lietuvoje išaukštinimas. Dzūkijoje merginos net paburdavo, ar gandras iškeliaudamas „neišneš” jų dalios. Savo ateitį spėdavo taip: kur nors rugių ražienose iškas duobutę ir stebės, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis tinklą ten nuaus – ištekės už turčiaus, jei skruzdėlytė ropinės – už varguolio, o jei varlę – nevertėjo net prasidėti su tais burtais… Apie kokį nepritapusį vienišių ar senbernį kaime sakydavo: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus”. Išties po šios dienos neišskridę palieka tik sužaloti ar ligoti paukščiai. Ir žmonių malonė, ar sulauks jie pavasario. Gal kas priglaus vargšą gandrelį kartu su gyvuliukais tvarte peržiemoti…
Kas dar apie šį metą pakito mūsų tėviškės gamtoje? Varlių kurkimo pabaliuose nebesigirdi: „Dievas varlei užrakina dantis nuo šv.Baltramiejaus”. Sakmė pasakoja, kad varlė norėjusi visus žiemkenčių grūdus, beriamus į dirvą, sušlamšti; Dievas ir nubaudęs ją už godumą. Taip primenama, kad jau laikas ruoštis svarbų svarbiausiam rudens darbui – rugių sėjai. Gal todėl ir šios išskirtinės dienos orai laikyti pranašiškais: „Jeigu lyja per Baltrų, šlapias bus ir ruduo”. Bet tai nėra blogai, – Mažosios Lietuvos „Prūsiškose kalendrose” įrašytas toks laukininkų pastebėjimas: „Baltramiejaus lytus pildo būrams aruodus”. O jei rugpjūčio 24-ąją oras gražus, galima tikėtis sauso rudens. Šiaip jau artimiausių dienų orus vasarą padėdavo atspėti gandras: jei neša snape lizdui taisyti velėną – bus lietaus, jei žagarą ar kokį virbą – lauk vėtros. Jei stovi ant vienos kojos – rytoj bus giedra. Todėl ir palyginama – „mandras kaip gandras”.
Dar vieną gamtos požymį nusako toks priežodis: „Nuo šv.Baltramiejaus velnias į vandenį geležį įkiša”. Mat naktys jau būna vėsios, todėl virš vandens telkinių rytmečiais draikosi rūko tumulai. Turi šis pasakymas ir gilią mitologinę potekstę. Tai kalviai vandeniu grūdina įkaitintą geležį. Senuosiuose baltų mitologiniuose vaizdiniuose velniai yra buvę kalviais. Suodini, paišini šlubiai darę stebuklus – visų kiečiausią medžiagą lankstė kaip panorėję ir kalė iš jos labai reikalingus žmonėms padargus. O geležį gebėjo išlydyti iš žemės – balų rūdos. Šio sudėtingo liejininkystės bei kalvystės amato dievaičiai išmokė ir žmones. Kitų indoeuropietiškos kilties tautų mitologijose ne kitaip; pavyzdžiui, graikų dievas Hefaistas, savo žaizdrą įkūręs ugnikalnio gelmėse, herojui Achilui nukalė stebuklingus ginklus. Po Lietuvos krikšto pagoniškuosius dievaičius teko „nutremti” į liepsningąjį pragarą, gana įprastą kalviams aplinką. O senajame kaime kalvis – labai gerbiamas žmogus; jo netgi kiek prietaringai prisibijota.
Apie šį metą seniau kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų, ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senugalio. Avelių kirpimui tas laikas taip pat tinkamas; jo vilna, vadinama nuobarine, pati geriausia verpimui. Veislei gi palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį. Beje, ir apaštalo Baltramiejaus simbolinis atributas yra peilis, mat jam už krikščioniškojo tikėjimo sklaidą Armėnijoje buvo gyvam nunerta oda. Tokių sutapimų mūsų liaudiškame kalendoriuje rastume ne vieną. Kitaip ir būti negali: sureikšminamos tos dienos, kurios buvo svarbios tradicinei gyvensenai ir pasižymi virsmais gamtoje. Kaip tas gandrų išskridimas…
Šv. Baltramiejaus dienos atmintis žmonijos istorijoje yra neįtikėtinai skaudi: 79 m. įvyko Vezuvijaus išsiveržimas, palaidojęs po pelenais romėnų miestelius Pompėją, Herkulanumą ir Stabiją; 410 m. barbarai vestgotai užgrobė ir išplėšė Romą, 1572 m. Prancūzijoje religinė neapykanta paskatino pernakt nužudyti 70 tūkstančių bendrapiliečių hugenotų… Tačiau mūsų krašto istorinė rugpjūčio 24-osios atmintis visai kitokia. Šventės išvakarėse 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmojo Vilniaus amatų cecho statutą. Į tokį amatininkų susivienijimą nutarė susiburti auksakaliai. Nuo tada šv. Baltramiejus diena Vilniaus meistrams tapo atmintina: cechų iškilmės, vyresnybės rinkimai vykdavo būtent tądien.
1,339 peržiūrų (-a)