Andrius Juškevičius.

Atrodo, kad mes jau niekur niekada nebegalime gyventi be vadinamų iššūkių. Iš visų informacijos kanalų, kai tik kalba žmonės apie savo įprastus darbus, nuolat kartoja „iššūkiai“, „iššūkiai“. Tas žodis prilipęs kaip parazitas, jie pernelyg dažnai liejasi iš kiekvieno kalbančiojo lūpų. Dar vienas, ypač dažnai vartojamas parazitas – „iš tiesų“. Nuolat tik „iš tiesų“ ir „iš tiesų“, lyg stengiantis dirbtinai pabrėžti, kad žmogus kalba tiesą ir tik tiesą.
Bet šį kartą apie „iššūkius“. Prasidedant naujiems mokslo metams iš visų švietimo sistemos funkcionierių, nemažos dalies pedagogų tik ir girdisi apie būsimus iššūkius. Lyg nebėra kalbos apie kasdienį mokytojo darbą. Apie mokinių, ateinančių į klases ar ikimokyklinio ugdymo įstaigas, margumyną, apie pedagogų sugebėjimą pamatyti ir suprasti kiekvieną vaiką, atskleisti ir ugdyti geriausias jo savybes.
Pasisekė, kad mūsų rajone lyg ir netrūksta mokytojų. Naujuosius mokslo metus Kretingos rajono mokyklos pasitinka kiek atsinaujinančios ir panašu, kad per pastarąjį dešimtmetį įvykdžius daugelio švietimo įstaigų renovaciją, neliko baimės, kad mokiniai ir mokytojai dėl vėluojančių statybų pabaigimo darbų vaikščios per statybinį laužą ir kvėpuos dulkėmis. Infrastruktūros pažanga lyg ir atlikta, bent jau artimiausiems metams.
Bėdos buvo ir išlieka kitos. Visų pirma – mokytojų atlyginimai. Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga mokslo metų išvakarėse ėmė rimtai grasinti streiku, neva, dėl Vyriausybės ir ministerijos nevykdomų įsipareigojimų. Švietimo ministras, susitikęs su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininku Andriumi Navicku teigė, kad yra ir bus laikomasi planų dėl švietimo finansavimo bei kitų įsipareigojimų, numatytų kolektyvinėse sutartyse su profesinėmis sąjungomis, politinių partijų sutarime dėl švietimo, taip pat Vyriausybės programoje.
Švietimo ministerijos šaltiniai teigia, kad dabartinė Vyriausybė jau atliko nemažus žingsnius keliant mokytojų darbo užmokestį: per šią kadenciją jis augo 40 proc., o kitų metų planai yra pakankamai ambicingi – pasiekti, kad vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.
Kaip tik šiomis dienomis viešai skambėjo informacija, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje pasiekė 2000 eurų. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2019 m. I ketv. vidutinis mokytojo darbo užmokestis „į rankas“ siekė 857 Eur, 2023 m. I ketv. – 1328 Eur „į rankas“, arba augo daugiau nei pusantro karto.
O mokytojai nepatenkinti, labiausiai – kaip galima suprasti, – kitas mokytojų profesinės sąjungos susivienijimas – Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS). Kaip teigė LŠMPS Kretingos susivienijimo pirmininkė Dalia Puškorienė, jų reikalavimai susiję su dar 2017 m. pasirašytos kolektyvinės sutarties atnaujinimu. Nauji reikalavimai susiję su valdžios įsipareigojimais, kad 2024 m. mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130, o mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir dėstytojų vidutinis darbo užmokestis sudarytų 150 procentų šalies vidutinio darbo užmokesčio. Taip pat skirti lėšų mokslą ir studijas aptarnaujančių neakademinių darbuotojų darbo užmokesčiui didinti tuo pačiu procentiniu dydžiu kaip mokslo darbuotojams ir dėstytojams. Keliami ir kiti reikalavimai, susiję su mokytojų etato struktūros pakeitimais, mokinių skaičiaus klasėse mažinimu ir kt.
Beje, su valstybės pinigais siekiama elgtis kiek kitaip, nei su savo piniginėje gulinčiais eurais. Retorinis klausimas švietimo darbuotojų skirtingų profesinių susivienijimų atstovams, ar per metus įmanoma pasiekti „svajonių atlyginimą“. O tai, kad mokytojo darbas jau šiandien dėl artimoje ateityje numatomo oraus atlyginimo tampa vis patrauklesnis, rodo faktas: šiemet į šalies aukštųjų mokyklų pedagogines studijas įstojo kaip niekad daug jaunimo.
Tai gal ta atlyginimų bėda išsispręs, tik reikia dar kiek kantrybės? Bet kol kas pedagogai ir jų susivienijimų vadai kalba tik apie gresiančius streikus.
O apie kitos mokytojų bėdos sprendimą kol kas plačiau nelabai girdėti. Tai – administracinė, biurokratinė našta, gulanti ant mokytojo pečių. Tai jau neperdėtai galima vadinti iššūkiu, kuris kaip vėžys ėda visus mokytojus. Neapsikentę tos biurokratinės naštos mokyklas palieka dešimtys mokytojų. Matyt, ne pačių prasčiausių ir ne tik dėl juos netenkinančio atlyginimo.
Šiomis dienomis interneto platybėse užtikau buvusio mokytojo Aliaus Avčininko mintis apie priežastis, privertusias palikti mokyklą. Jis teigė, kad nuo mokytojo pečių būtina numesti sunkiai pakeliamą biurokratinę naštą – ataskaitų, lentelių, suvestinių pildymą, nesibaigiančius protokolus, kai fiziškai nelieka laiko susitelkti į ugdomąją veiklą.
„Mes ugdymo neturėtumėme suprasti vien tik kaip mokinio parengimo egzaminui, nes ugdymas susideda iš kelių sričių – tai ir formalusis, ir neformalusis ugdymas, asmens branda ir visi kiti dalykai. Dabar, kadangi viskas sukasi aplink egzaminą, aišku, kad egzaminas yra apaugintas įvairiomis ataskaitomis ir suvestinėmis, ir t. t. Tam tiesioginiam kontaktiniam darbui su mokiniu, norint stebėti ir jo pažangą, norint matyti jo asmenybės tapsmą, vadinamąją ūgtį ir t. t., tai iš tikrųjų nei laiko, nei jėgų nelieka“, teigė A. Avčininkas.
Savo sprendimą palikti mokyklą jis argumentavo tuo, kad būtina stabilizuoti ugdomąją funkciją.
„Kol nepasikeis požiūris į mokytoją, kad mokytojas nėra tik tam tikrų įnorių tenkintojas, mokytojas nėra paslaugų teikėjas (ir gėda tiems, kurie sugalvojo pavadinti mokyklas paslaugų teikėjais ir mokytojus vienais iš tokių funkcionierių), kol atlyginimas nepasikeis labai žymiai, proporcingai su kainų pokyčiais ir t. t., tol aš tikrai į mokyklą grįžti neplanuoju“, – sakė mokyklą palikęs buvęs mokytojas.
Manau, jo žodžiai apie „įnorių tenkinimą“ gali būti adresuoti ir tėvams. Ar blogai, kad dabar pasistengta pažaboti tėvų savivalę mokslo metų eigoje bet kada su savo vaikais išvykti atostogauti? O juk tėvų paburbėjimų „prieš“ netrūko, jiems, mat, keliamas naujas „iššūkis“: nuo rugsėjo iki birželio vaikas turi lankyti mokyklą. O kaipgi kitaip, „iš tiesų“?

 2,078 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes