Kur bepasisuksi visi aplinkui tik šūkauja: lygios teisės, lygios galimybės, lygybė, brolybė.. Bet išties ar įmanoma sulygiuoti vyrą ir moterį fiziškai, psichologiškai, dvasiškai? Jei tik kažkas pamėgina sakyti, kad vaikas labiau moters, nei vyro, tuoj randasi organizacijos, kurios ima plyšauti, kad vaikas abiejų po lygiai, 50 ant 50, kad tėvas negali būti nustumtas kažkur į užribį ir lygiateisiškai turėtų dalyvauti bendros atžalos gyvenime. Taip, jei šeimoje viskas gerai, yra darna, ramybė ir supratimas. O jei šeimą ištinka krizė ir vertybiniai pamatai ima klibėti iš esmės – kaip nustatyti tą lygybę? Žinoma – yra teismai ir labai kompetetingi advokatai, kurie už solidų honorarą atstovės nusamdžiusiąją pusę, galbūt, kartais net gerai neįsigilinus į vaiko amžių, poreikius bei emocinį ryšį. „ Jūs su vaiku turite per daug stiprų emocinį ryšį, todėl rekomenduočiau vaiką perleisti tėvui“ – ištarė viena specialistė motinai, teismuose su vyru kovojusiai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Nors psichologai dažnai pervertina teismo koridoriuose sutinkamų dirbančių moterų bei moterų, kovojančių už savo vaikus tandemą dailiosios lyties naudai, visgi realybė kartesnė nei atrodo. Įsitikinę, kad buvo atstumti moters, dauguma vyrų buriasi į asociacijas, prisidengę atstumto tėvo statusu ir kryžium atsigulę už vaiko gerovę, į savo gretas mėgina palenkti psichologus, vaikų teisių specialistus, teisėjus. Moteriai belieka gintis ne tik nuo buvusio (esamo) sutuoktinio, bet ir nuo institucinio smurto. O jei moteris palūžusi, dar neatsigavusi po gimdymo, gyvenanti pogimdyvinės depresijos rūke – ji bijos kreiptis pagalbos vien dėl to, kad tai nebūtų panaudota prieš ją pačią. Juk žinią, kad moteris gėrė antidepresantus, bendravo su psichoterapeutais, ar neduok Dieve, gulėjo „tam tikroje“ klinikoje – tą pačią akimirką gali pasigauti ne tik vaikų tėvas, bet ir vaikų teisių specialistai, skyrybų mentoriai, teisėjai ar kokia eilinė teismo sekretorė, simpatizuojanti turtingam ir „beveik“ laisvam vyriškiui. Ir kaip dažnai nutinka – Valstybės pagalba moteriai staiga virsta teroru ar net persekiojimu, prieš kurį nublanksta visi rypavimai:“ būk drąsi“, „nebijok kalbėtis“,“prisipažinti, kad emociškai sunku – negėda“ ir t.t.
„Kodėl ji nesikreipė pagalbos, negi artimieji nematė, kad jai stogas važiuoja“ – įvykus tragedijai, kuomet Nėryje mama galimai paskandino savo dukreles, – viešai ir nelabai viešai klausinėjo įvairių institucijų atstovai, kitos mamos, tėčiai ar šiaip eiliniai praeiviai. Kodėl? Ogi labai paprastai – daugelis moterų tiesiog bijo, kad tai bus panaudota prieš ją pačią. Moteris – pareigūnė? Kas gi norėtų tokio psichinę sveikatą atspindinčio įrašo kopiant karjeros laiptais? Šlyja santykiai su vaikučio tėvu? Ši silpnumo akimirka tikrai bus išnaudota visomis įmanomomis bei neįmanomomis priemonėmis. Meilėje ir kare, juk viskas tinka. Užsienietis tėvas savo šalies teismų pagalba prisiteisė vaiką – nieko nuostabaus – šalis gina savo piliečio teises, nepaisydama vaiko ryšio su kitos šalies piliete mama, iš kurios jėga galima išplėšti jos išnešiotą, pagimdytą ir jau kažkiek paaugintą vaiką. Ar bent kažkas plėšdamas iš klykiančios mamos rankų paklausė ko norėtų pats vaikas? Ar teismai sugeba žmogiškai pažvelgti į kiekvieną situaciją bei įvertinti grėsmes, manipuliacijas ir užgautas ambicijas? „ Jei iš buvusios žmonos prisiteisiu vaiką, jis bus įkurdintas „saugaus nusileidimo salelėje“ vienoje iš insitucijų“, – pusę lūpų prasitaria užsienietis, tarptautiniuose teismuose besibylinėjantis su lietuve. „Iš manęs buvo atimtas motinystės džiaugsmas, vietoj to, kad galėčiau mėgautis kūdikio auginimo rūpesčiais – naktimis ėmiau studijuoti Baudžiamąjį kodeksą“, – pasiguodžia mama, kovojanti už teisę auginti savo vaiką. Ar vaikui reikalingas tėvas? Taip. Reikalingas. Niekas ir nemenkina tėvo autoriteto bei prasmės. Niekas neabejoja padoraus tėvo tėvyste, meile, atsidavimu, rūpesčiu ir nuoširdžiu noru pasiekti bendrą gerovę vaikui, nežeminant nei jo mamos, nei savęs. Ar vaikui reikalinga mama? O, taip, ypač pirmaisiais jo gyvenimo metais, kai vaikas nurimsta išgirdęs pažįstamą širdies plakimą, balsą, kvapą. Žinoma, yra įvairiausių istorijų, atvejų, situacijų, kai nėra taip, kaip norėtųsi ir mama nelabai sugeba atliepti visus reikalingus poreikius, bet išimtys iš taisyklės nėra absoliuti taisyklė. Todėl – mama yra mama, o tėvas yra tėvas. Antras, po mamos. Duok Dieve, visiems tai suprasti.
Sakoma – ką pasėsi, tą ir pjausi. Tai štai ir matome, kiek pridygę nepasitikėjimo vienas kitu, tarnybomis, teismais, policija. O ir vidinėse institucijų šerdyse suvešėjusi baimė prarasti darbo vietą, suterštos reputacijos balinimas ar atsakomybės nusikratymas – veda link pralaimėjimo.
24,326 peržiūrų (-a)