Pasaulinė mokytojų diena kasmet švenčiama spalio 5 – ąją dieną. Ši diena, minima daugelyje šalių, skirta pagerbti mokytojus bei pademonstruoti jų indėlį į mokslą ir jo plėtrą. Artėjant Tarptautinei Mokytojo dienai, kalbiname ilgametį šio krašto pedagogą, respublikinių literatūrinių konkursų laureatą, poetą ir visuomenininką, darbėniškį Juozą Maksvytį.
– Gerbiamas Juozai, ką Jums reiškia Mokytojo, Pedagogo profesija?
Kiek esu girdėjęs yra trys išskirtinės profesijos – tai mokytojas, kunigas ir gydytojas. Tai profesijos, kur žmogus turi turėti pašaukimą. Tarkime – profesionalus mokytojas, geras savo srities žinovas, bet jei nemokės įvaldyti klasės, tai ir rezultatai bus blogi. Vadinasi, mokytojas visose situacijose turi gebėti reaguoti ir pasielgti taip, kad neužgautų mokinio sielos, neįžeistų jo orumo. Juk vaikas labai sudėtinga asmenybė, augantis žmogus, todėl būti jam Mokytoju yra ir laimė, ir labai didelė atsakomybė. Laimė todėl, kad visą gyvenimą gali bendrauti su jaunais žmonėmis, per vaikus gali sugrįžti į savo vaikystę, prisiminti tuos metus, koks pats buvai. O atsakomybė, nes vaiką reikia ruošti gyvenimui, jis turi gauti ne tik žinių, bet ir suvokti pasaulį, pajusti atsakomybę už save ir šalia esantį. Literatūra turbūt pati dėkingiausia medžiaga vaiko ideologiniam auklėjimui. Man pačiam didelį įspūdį yra palikusios prancūzų rašytojo, didelio humanisto A. de Sent-Egziuperi knygos. Vienoje jų, „Žemė – žmonių planeta“, jis yra pasakęs: „Būti žmogumi, reiškia būti atsakingam“. Viename tos knygos reportaže yra pasakojama apie karo lakūną Anri Gijomė, kuris, sugedus lėktuvo motorui, atsidūrė Andų kalnuose, dideliame šaltyje. Lakūnas galėjo bet kuriuo momentu žūti, bet jis ištvėrė sunkumus tik todėl, kad jautė atsakomybę prieš savo draugus ir artimuosius, žinojo, kad jie jo labai laukia, todėl ta atsakomybė įkvėpė jėgų ir stiprybės, padėjo įveikti visas negandas, kad laimingai grįžtų namo. Turbūt ir Mokytojo profesija yra – gebėti išauklėti vaiką, kad jis būtų ne tik geras specialistas ar darbininkas, bet svarbiausia, kad būtų geras ir doras žmogus.
– Koks Jūs buvote vaikystėje? Ar labai padykęs, ar kaip tik ramus, susikaupęs?
– Nebuvau išdykęs, buvau iš tų ramesnių. Apie Mokytoją pirmą sykį išgirdau iš savo vyresnių brolių ir seserų, kurie jau mokėsi mokykloje. Man tada buvo gal kokie ketveri ar penkeri metai, kai jie ruošdavo pamokas ir maždaug pavasariop vis sakydavo, kad jei nesimokysi – mokytoja paliks antrus metus ir neperkels į aukštesnę klasę. Tuo metu aš įsivaizdavau, kad ten yra kažkokia siena ar barjeras, per kurį mokytoja turi tuos vaikus perkelti. O jei esi negeras, nesimokai, turi mažai žinių – tave mokytoja palieka ir per tą barjerą neperkelia. Pirmą kartą gyvą Mokytoją pamačiau 1958 metais, kai aš pats pravėriau Peldžių pradinės mokyklos duris. Mano pirmoji Mokytoja – Pranutė Cirptautienė. Ji buvo aukšta, liekna, šiek tiek tamsoko gymio moteris, kuri mus sudomino gražiu ir išraiškingu pasakojimu, labai gražiai pristatydavo skaitomų tekstų autorius, vengė sovietinės ideologijos. Kiekvieną rašytoją ar poetą ji mums parodydavo kaip žmogų, taip įkvėpdavo mums meilę lietuviškai knygai bei suteikdavo jėgų ir stiprybės. Mokykloje labai gerbiau mokytojus, man jie visada atrodė išskirtiniai. Iki šiol Darbėnuose mane daug kas prisimena, kad buvau nedidelio ūgio, ramus ir smalsus berniukas, besidomintis literatūra.
– Esatę išugdęs ne vieną kartą, ar skiriasi vaikai iš Jūsų vaikystės, iš buvusių mokinių ir dabartinės kartos?
– Labai skiriasi. Nesunku palyginti – pradėjau dar sovietiniais laikais, 1973 metais baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą, pradėjau dirbti Skuodo rajone, Šačių vidurinėje mokykloje. Išdirbau joje 14 metų. Tuomet vaikai buvo labai geri, paslaugūs, turėjo motyvaciją. Nereikėdavo jų nei drausminti, nei barti, jie gerbė mokytoją. Per lietuvių literatūros pamokas aš jiems suteikdavau tokių žinių, kokių nėra vadovėliuose. Pamenu, devintoje klasėje, kai reikėjo skaityti Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, tai per vieną pamoką supažindinau vaikus, kas toks Homeras, ir pradėjau pasakoti apie Odisėją. Ir visą pamoką apie tai pasakojau, kaip kokią pasaką, jie liko tarsi užhipnotizuoti, kad po pamokos strimgalviais lėkė į biblioteką ieškoti tos knygos, pasiėmė į namus ir paskui grįžę kitą dieną į pamokas sako: „Mokytojau, mes tokios neperskaitome, ten viskas labai sudėtinga ir sunku, o Jūs taip gražiai ir paprastai apie tai pasakojote“. O man didžiausias džiaugsmas, kad vaikai bėgo, ieškojo tos knygos, nes lietuvių literatūros klasikas J. T. Vaižgantas labai gražiai ir taikliai yra pasakęs: „Vien žmogaus prisilietimas prie knygos dvasiškai jį praturtina“. Gal mokinys tos knygos net neskaitys, bet vien ją palietęs, perskaitęs pavadinimą, sužinojęs autorių – taps išmintingesne asmenybe.
– Tai kokie gi tie vaikai anuomet ir dabar?
– Tikrai tada buvo geri. Iš Šačių išvažiavęs, vienerius metus dirbau Lenkimų vidurinėje. Jau ir pats buvau vyresnis, brandesnis. Kai atvykau dirbti į Šates – buvau jaunas, dvidešimt vienerių metų ir tie dešimtokai, vienuoliktokai beveik bendraamžiai buvo, bet elgėsi labai pagarbiai, o kai atvažiavau į Lenkimus, nors vienerius metus tedirbau, bet jau vaikai man kitokie pasirodė, lyg svetimesni, lyg atsargesni. O po tų vienerių metų, kai atvykau dirbti į Kretingos Simono Daukanto vidurinę (Kretinga – tai nemažas miestas), išsyk pajutau tą šurmulį. Miesto vaikai nebebuvo tokie dvasingi, žinoma, dalis buvo ir gerų, bet kita dalis – buvo chuliganiški, kurie mačiau, kad ne mokytis ateina, o tiesiog laiką praleisti. Šių vaikų jau nebegalėjai taip sudominti su literatūra, nors, regis, ir apsiskaitęs, pasirengęs ateini į pamoką, bet matai, kad dalis klausosi, o kita dalis visai kitais reikalais užsiima. O paskui, kai vyko visos politinės permainos, prasidėjo Nepriklausomybės metai – pajutau, kad tie vaikai dar labiau išlaisvėjo ir visuomenės požiūris į mokytoją visai kitoks tapo. Bet, žinote, ir ta visuomenė visai kitokia paliko – kartais nebesupranta, kur tos demokratijos ribos. Vaikai sako: „Mokytojau, ką mes norim, tą mes darom“. Aš jiems paaiškinau: „Vaikai, turite suprasti, kad ir laisvė turi savo ribas“. Pedagoginiu darbu nenusivyliau ir pravėręs ir Darbėnų vidurinės mokyklos duris, nes mačiau, kad didžioji dalis vaikų visgi nori mokytis, nori dirbti. Visi juk negali būti mokytojais, gydytojais, juk reikia dirbti ir žemės ūkyje paprastus darbus, kuriems galbūt mokslo ir nereikia. Svarbiausia, kad iš vaiko išaugtų doras žmogus. Galbūt jis nedaug teturės mokslo žinių, bet jei bus dvasingas, jautrios širdies, mylės žmones, gamtą, mokės suprasti kitą – bus puiku.
– Kaip manote, kas turėtų padėti tuos pagrindinius vertybių pamatus?
– Pamatinius dalykus turėtų padėti šeima. Jei ji rūpinsis vaiko ugdymu, tada ir auklėjimo rezultatai bus geresni. Juk kiekviena mokykla nori išauginti gerą, dorą ir taurų žmogų. Tačiau ne visada pavyksta tai padaryti. Priežastis – ne visos šeimos darnios, ne visos skiria reikiamą dėmesį savo atžaloms. Pasitaiko netgi ir tokių atvejų, kai vaikai neturi gero pavyzdžio.
– Bet ir mokytojai turbūt pasikeitė? Dauguma, matyt, ateina tik perduoti mokiniams žinias. Ir maža tokių, kuriems rūpėtų pajusti, išklausyti bei išgirsti vaiką.
– Taip, pritariu. Mokytojas turi pajusti vaiką, jo išgyvenimus, turi pastebėti, koks tas vaikas atėjo į klasę. Vieną dieną jo akys džiaugsmu spindi, o kitą, žiūrėk, jis kažkuo nusivylęs, nusiminęs, rūpesčio prislėgtas. Juk ir vaikas gali sunegaluoti, susirgti. Ir jo namai neapdrausti nuo nelaimės. Ir jei tokios būsenos nepastebėsi, nesuprasi – atsiras atstumas, vaikas nutols. Mokytojas turi būti it fliuorografas – jis turi matyti jį džiaugsme ir nelaimėje, o ištikus bėdai – ir padėti.
– Ko norėtumėte palinkėti šių dienų Mokytojams?
– Norėčiau palinkėti kantrybės, stiprybės, sveikatos, tolerancijos, kūrybiškumo. Didžiausias troškimas – kad išaugintų dvasingą ir darbščią jaunąją kartą, kuri būtų patriotiška ir brangintų Tėvynę Lietuvą.
Kalbino Jurga Valery
