Tekstą norėtųsi pradėti nuo šio klausimo – pabandykite atspėti, kuriame strateginiame dokumente yra šis teiginys: „Susisiekimo infrastruktūrą jungsime į vieningą ir nacionaliniu mastu skirtingas transporto rūšis integruojantį tinklą. Bendradarbiaudami su savivaldybėmis stiprinsime šalies vidaus susisiekimo sistemą – didindami junglumą tarp miestų, mažindami kaimo ir mažų bei vidutinių miestų atokumą, transporto srautus miestuose, modernizuodami geležinkelių infrastruktūrą, didindami jos patrauklumą keleiviams ir kroviniams vežti. Siekdami didinti keleivių ir krovinių judumą, pagerinsime Lietuvos tarptautinį susisiekimą su Europos Sąjungos ir trečiosiomis šalimis kelių, geležinkelių, oro, jūrų ir vidaus vandenų transportu.“
Ilgai netempdamas gumos, iškart galiu atsakyti, kad tai vienas iš punktų, kuris atgulė premjerės Ingridos Šimonytės pateiktoje aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje.
Atrodo, kad programą giliausiai į stalčių nukišo ne kas kitas, o valstybės politiką transporto, ryšių bei pašto srityse formuojanti Susisiekimo ministerija. Bent jau toks vaizdas susidaro, pažvelgus į šios ministerijos kuruojamas sritis, kurios, švelniai tariant, atsidūrė duobėje.
Keliauji mašina? Greičiausiai susidursi su duobėtais ir byrančiais keliais. Planuoji keliones geležinkeliais? Dažnu atveju, traukiniai vėluos, o galbūt dėl jų gedimo rizikuosi nepasiekti kelionės tikslo. Nori važiuoti tarpmiestiniu autobusu? Po ministerijos inicijuotos susisiekimo autobusais pertvarkos ryškėja liūdna statistika – kai kurie maršrutai panaikinti, o po reformos išlikę maršrutai vykdomi kur kas rečiau. Kaimiškų vietovių ir toliau nuo didžiųjų miestų gyvenantys žmonės skundžiasi sumažėjusiu viešojo tarpmiestinio transporto dažnumu, taip pat panaikintais maršrutais. Teigiama, kad jie negali pakliūti pas gydytojus – autobusų, išvykstančių tinkamu laiku, tiesiog nėra. Gyventojai jaučiasi vis labiau atkertami nuo miestų.
Užtenka paminėti ir kitas Susisiekimo ministerijos prižiūrimas valstybines įmones – mūsų šalies oro uostus ir Lietuvos paštą.
Neseniai pranešta, kad per metus universaliųjų pašto paslaugų vietų Lietuvoje sumažėjo 40,2 proc. Tai reiškia, kad regionuose įsikūrę pašto skyriai buvo masiškai naikinami. Kaimo gyvenamosiose vietovėse stacionariąsias pašto paslaugų teikimo vietas daug kur pakeitė mobilusis laiškininkas. Tariant trumpiau – regionų gyventojai vėl tapo atstumtaisiais, nes neteko dar vienos paslaugos, vaidinusios reikšmingą socialinį vaidmenį kaimiškosiose gyvenvietėse. Juk fizinis pašto skyrius – tai ne tik siuntinių ar laiškų siuntimo vieta, bet ir traukos centras, ir prekių įsigijimo vieta. Dažnas gyventojas pašte atlikdavo ir finansinius pavedimus. Tačiau tendencijos aiškios – kitais metais minėta dalis dar didės, nes Lietuvos pašto vadovai, prižiūrimi. Maža to, ši įmonė papildomai pranešė, kad atleis dalį savo darbuotojų. Jų net 400. O tokį veiksmą pašto vadovai pridengia abejones keliančiu pasiteisinimu: traukiasi tradicinės pašto paslaugos. Šis teiginys tikrai kelia šypseną, nes įmonės kardinalūs veiksmai ir privertė gyventojus pakeisti savo įpročius – užuot nuėjus į pašto skyrių, dabar tenka gaudyti mobilųjį paštininką ar naudotis ne pigia paštomatų sistema.
Bene identiškai elgiasi ir kita susisiekimo sektoriaus milžinė AB „Lietuvos geležinkeliai“, praėjusiais metais nusprendusi naikinti pelno nenešančius traukinių maršrutus šiaurės Lietuvoje.
Visai neseniai žiniasklaidoje plačiai nušviesta apie košmarišką kelionę traukiniu Vilnius–Klaipėda, kurios metu daugelis keleivių savo namus pasiekė tik kitą rytą, o pati kelionė užtruko beveik pusę paros. Priežastis paprasta – traukinio gedimas. Jau anksčiau esu akcentavęs, kad situacija tikrai kelia nerimą, nes į viešumą vienas po kito kylantys atvejai rodo, kad traukinių parko būklė yra prasta. Sugedusius apynaujus keleivinius traukinius vis dažniau turi traukti atskirai užsakyti senesni šilumvežiai. Atskirai užsakyti šilumvežiai po keliasdešimties kilometrų kelionės tęsti taip pat nebegalėjo, o keleiviai galiausiai buvo persodinti į autobusus. Šis žiniasklaidoje iškilęs atvejis yra analogiškas prieš tai buvusiems. Rimtų problemų pasitaiko ir daugiau: paskutinę minutę be perspėjimo keičiami traukinių sąstatai, kai vietoje žemagrindžio traukinio atvažiuoja ne pirmos jaunystės, bet vis dar važiuojantis keleivinis traukinys, dažni vėlavimai ir t. t.
Kokia valstybinės įmonės reakcija? Nuolatiniai atsiprašymai ir tiek. Geriausiai tokių atsiprašymų vertę prieš kurį laiką apibūdino Klaipėdos koncertų salės vadovas, kurį radijo eteryje pakalbino apie „Lietuvos geležinkelių“ veiklą reportažą rengęs vienas žurnalistas. Vyras bene kiekvieną savaitę darbo reikalais keliaudavo traukiniais, bet dėl nuolatinių vėlavimų jam teko atsisakyti kelionių geležinkeliais. Priežastis – vis mažiau buvo galima pasitikėti traukiniais, nes šie nuolat vėluoja ar genda.
Visame šiame fone dar keisčiau atrodo nuolatinis šios bendrovės ir Susisiekimo ministerijos deklaruojamas siekis persodinti gyventojus iš automobilių į traukinius kaip tvarų, ekologišką ir patogų transportą, bet ar tokia infrastruktūra ir tokios techninės būklės traukiniai iš tiesų atitinka gyventojų lūkesčius ir Europos Komisijos patvirtintą žaliąjį kursą? Didesnių analizių šioje vietoje nebereikėtų daryti.
Visos išvardytos problemos su tarpmiestiniu viešuoju transportu, oro uostais, akcinėmis bendrovėmis „Lietuvos paštas“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ verčia rimtai suklusti, tačiau iššūkių yra ir didesnių. Net neabejoju, kad visi galime sutikti, jog šiuo metu didžiausias skaudulys visame susisiekimo sektoriuje – degraduojantys keliai.
Kad įsivaizduotume realią situaciją, turėtume prisiminti naujausią statistiką – Lietuvoje net 40 proc. kelių įvertinti kaip blogi arba labai blogi. Reikia suprasti, kad ši procentinė išraiška yra beveik pusė mūsų šalies kelių tinklo. Tai reiškia vieną paprastą dalyką – kiekviename Lietuvos rajone ir mieste rasime kelių, kurie yra praktiškai kritinės būklės.
Priemonių, kaip padidinti finansavimą keliams, tikrai yra. Apie tai ne kartą buvo rašoma. Norint pasiekti didesnį proveržį Lietuvos kelių tinkle, privaloma siekti, kad Kelių priežiūros ir plėtros programai būtų skirta bent jau 80 proc. pajamų, gautų už degalų akcizą, ir skirtos visos surinktos kelių naudotojo mokesčio (vinječių) pajamos. Tai yra tiesioginiai kelių mokesčiai, jie privalo grįžti į kelius. Jeigu Vyriausybė ir toliau pasyviai veiks, inicijuosiu valstybės biudžeto pataisas dėl 80 proc. pajamų iš degalų akcizo ir šimtaprocentinio vinječių mokesčio skyrimo kelių priežiūrai ir plėtrai. Neabejoju, kad tokios pataisos gali sulaukti plataus „sveiko proto“ politikų palaikymo.
Iš Eugenijaus Sabučio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime seniūno pavaduotojo pareiškimo
3,579 peržiūrų (-a)