1985 metai: Kazimieras Maksvytis blogai augino šakniavaisius

Skaitydamas tų metų kovo 5 d. „Švyturio“ laikraščio 1-ąjį puslapį sužinojau, kad SSRS komunistai vadovavo ne tik žmonėms, darbo kolektyvams, bet ir vaisiams bei daržovėms. Dar aptikau, kad darbėniškis Kazimieras Maksvytis buvo peikiamas už labai prastą šakniavaisių derlių. Bet iš pradžių – dėmesys geležinkelio reikalams. Su šūkiu „Geležinkeliui – darnų ritmą!“ skelbta nemaža publikacija „Kodėl prastovi vagonai“.
O reikalas buvo toks. Statomam Kretingos kombinuotų pašarų kombinatui vasario 2 d. atriedėjo vagonai su gelžbetonio konstrukcijomis. Neiškrauti vagonai tada prastovėjo virš normos net 7 paras (ištisą savaitę!), todėl užsakovui, vienai statybos valdybai, teko sumokėti 380 rublių baudą. Visa tai įvyko todėl, kad vasario 2 d., vagonams atriedėjus į Kretingos geležinkelio stotį, prasidėjo nemenka pūga, ji užvertė sniegu geležinkelio atšaką į statomą kombinatą. Už savo reikmėms gautų krovinių iškrovimą atsakingi buvo Kauno aukštuminių statinių statybos-montavimo valdybos darbų vykdytojas Algirdas Jazgevičius ir meistras Albinas Klusas. Jau ir pernai šie du vyrai iš savo kišenės mokėjo baudas už viršnormatyvines vagonų prastovas. Toliau skaitant pamažėl aiškėja, kad statybininkai, kaip bebūtų, turėtų statyti ir montuoti, o geležinkelio bėgius nuo sniego valyti kiti. Tačiau, kaip paprastai būdavo prie „visaliaudinės nuosavybės“, niekam niekas nerūpėjo. „Ir vasario 26 diena, kai po paskutinio pustymo buvo praėję daug laiko, storas sniego apklotas tebedengė antrąją iškrovimo aikštelę. Kiekvienoje iš jų telpa du vagonai arba dvi platformos. Gautų, sakykim, iš karto keturias – neišvengiama prastova!“
Buvo klausimų apskritai apie krovos darbų organizavimą Kretingos geležinkelio stotyje. Autorius pastebėjo, koks sunkus darbas žiemą iškrauti vagonus su anglimi. Anglis būna sušalusi, su laužtuvu ne ką nuveiksi, reikalingas kompresorius. O kur jį gauti? Keistokai skamba autoriaus mintis: „Apie šią vagonų iškrovos darbus lengvinančią įrangą turėtų rimtai pagalvoti tos įmonės, įstaigos, organizacijos, kurios kasmet gauna daug akmens anglių“. Kažin, ar mokyklos ir vaikų darželiai taip pat priklausė prie tų, kam reikėtų įsigyti kompresorius, skirtus anglims skaldyti?
„Sausio 12 d. „Laisvės“ vilnos audinių fabrikui buvo pranešta: atvyko du vagonai akmens anglių. Krovinio gavėjai, atidarę vagonų sklendes, pamatę vos ne monolitą, nuleido rankas. Per kitas dvi dienas fabrikui atriedėjo dar keturi vagonai. Žmonės kibo krauti mažiau sušalusias anglis. Pirmieji du vagonai virš normos prastovėjo daugiau nei 10 parų – fabrikui teks sumokėti 1158 rublių piniginę baudą“.
Tai tik vienas mažas pavyzdys, kaip netikusiai buvo organizuojamas darbas, arba kaip dabar sakytume – logistikos grandinė. Tačiau nežiūrint į tai, sovietų valdžia ir vienintelė valdančioji komunistų partija labai mėgo skelbti visokias visokiausias vystymo programas. Štai ir tą kovo 5 d. galima paskaityti apie tai, kad sovietų valdžia priėmė nutarimą dėl priemonių vystyti, plėsti SSRS telefono ryšius. Programa buvo ambicinga – pagrindiniai ryšių plėtros pasiekimai buvo numatyti iki 1990 metų, o perspektyviniai – net iki 2000 metų. Vieną citatą neiškenčiu nepaminėjęs: „kad 1986-1990 m. būtų suprojektuotos, miestuose pastatytos ir atiduotos naudoti bendro iki 10 milijonų numerių pajėgumo automatinės telefono stotys; 1986-1990 m. padidinti tarpmiestinių telefonų-automatų skaičių 2,5-3 kartus, o iki 2000 m. – 6-7 kartus“.
Ir jokios kalbos apie skaitmenines telefonų stotis, kurios tada Vakaruose jau buvo visuotinai įsigalėjusios. Nenumatė sovietai, kad nuo Rusijos pabėgusios nepriklausomos valstybės apie 1995 m. jau naudosis mobiliuoju ryšiu. Ir pradės nykti telefonų-automatų būdelės miestų gatvėse…
Tačiau pirmuose laikraščio puslapiuose būtinai reikėjo rašyti ir apie vietinius „socializmo pasiekimus“. Tad Irena Česnienė iš Jokūbavo kolūkio parašė žinutę apie Tolių ir Jokūbavo kiaulių fermų socialistinį lenktyniavimą. Lenktyniavimo nugalėtojai buvo Tolių kiaulių fermos darbuotojai, vadovaujami Petro Kazlausko.

Tačiau daug didesnis ir reikšmingesnis įvykis buvo Vydmantuose, nes už aukštus 1984 m. gamybos rezultatus ūkis apdovanotas SSRS vaisių ir daržovių ministerijos (sunku įsivaizduoti, bet kažkada buvo ir tokia, nes vaisiams ir daržovėms komunistai taip pat turėjo vadovauti) pereinamąja raudona vėliava ir premija. Sausakimšoje ūkio salėje direktorius Vilius Rėpšas kalbėjo apie atsidavusį žmonių darbą. Tarp atvykusių svečių buvo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Valkėnas, tos vaisių ir daržovių ministerijos Lietuvoje žinybinės kontrolės skyriaus viršininkas Vytautas Gricius, tos ministerijos vyr. juriskonsultė Irena Čepaitė, Klaipėdos jūrų prekybos uosto viršininko pavaduotojas Feliksas Lengvenis, Rūdačių apylinkės tarybos pirmininkė Genė Šoparienė. Daugelis tame vakare kalbėjo apie sunkų žemdirbių darbą ir puikius darbo rezultatus bei dar didesnius planus. Po oficialios dalies „koncertą surengė ūkio kultūros namų meninės pajėgos“.
Po koncerto ir nugalėtojų pagerbimo – vėl į problemas. Publikacijoje „Dirbta ne pagal galimybes“ rašoma apie Darbėnų kolūkio pirmininko Albino Šimkaus metinę ataskaitą. Iš vienos pusės jį galima pagirti: per visą savo gyvavimo istoriją kolūkis 1984 m. gavo 602 tūkst. rublių pelno. Tačiau nors visi pasėlių plotai buvo apsėti pirmaklase sėkla, derlius buvo gana kuklus. Nustebino kiti skaičiai. Štai per metus kolūkis užaugino, pridavė 195,1 centnerio mėsos 100 ha naudmenų, tačiau kolūkis užaugino tik 109 centnerius, kita dalis – iš asmeninių ūkių. Pieno buvo parduota 29245 centneriai, o iš asmeninių ūkių gauta net 14,1 tūkst. centnerių. Argi ne akivaizdi tiesa, kad asmeninis, privatus ūkis, net mažiukas, daug našesnis už „kolchozus“? O dar buvo rašoma, kad kolūkis, norėdamas didinti pieno gamybą, iš kitur brangiai pirko telyčaites, tačiau per žiemą jų nesugebėjo išsaugoti. Nenuostabu, kad fermų melžėjos, norėdamos įvykdyti normas, pieną skiesdavo vandeniu. Darbėnų kolūkio vyr. agronomas S. Gailevičius stebėjosi, kaipgi čia yra: vyrai žiemą remontuoja žemės ūkio techniką, o ateina sėja ar pjūtis – tą pačią techniką ir vėl remontuoja! Net 14 kolūkiečių per metus neišdirbo nustatyto darbadienių skaičiau, jiems tie metai nebus įskaičiuoti į darbo stažą, ateityje negaus pensijos. Kolūkiečių „susirinkime dar paminėjo Kazimiero Maksvyčio pavardę. Jis savo normoje teužaugino prasčiausius šakniavaisius“. Ar ne mūsų vieno garsiausių krepšinio trenerio tėvas čia minimas? Ir kodėl tame straipsnyje kažkam kliuvo tie šakniavaisiai?
Dar pažymėtinas faktas, tai – apie buvusį vargstančių „kolchozų“ šefavimą, kai žemės ūkio darbus padėdavo nudirbti arba įvairūs miesto darbo kolektyvai, arba rudenį – studentai. „Ypač daug darbų nudirba Klaipėdos mėsos kombinato darbuotojai. Praėjusiais metais jie paruošė 260 tonų šieno, 230 tonų šiaudų, 205 tonas žaliosios masės, surinko 77 tonas bulvių, 575 kubinius metrus akmenų, – žodžiu, išdirbo 1684 žmogaus ir 30 automašinų dienų.“ Dar paminėta, kad profesinės technikos mokyklos moksleiviai Darbėnų kolūkiui padeda nurinkti ir akmenis iš dirvų, ir bulves kasa, ir net 10 tūkstančių tonų mėšlo išvežė pavasarį.
Tai kas būtų tie kolūkiai be pašalinių darbo rankų pagalbos: „O patys darbėniškiai? Nesiskubina. Verčiau žiūri plėsti asmeninį ūkį, negu dalyvauti visuomeninėje gamyboje. Dažniau darbymečiu turėtų talkininkauti ir pagalbinių verslų baro žmonės“, – pamokslavo publikacijos autorė Stanislava Petraitienė.
Tos dienos laikraštyje dar buvo ir apibendrinantis straipsnis apie rajono kultūros darbuotojų veiklą 1984 metais. Pranešimą apie metų veiklą skaitė rajono Kultūros skyriaus vedėjas Povilas Krikštanas, o kultūrininkų susirinkime dalyvavo daug atsakingų rajono vadovų: Ona Liutkienė, Antanas Garnys, Reimunda Ruškuvienė, Aldona Kubilinskienė ir kiti. Tarp geriausių ir garsiausių rajono kultūros ir meno veikėjų straipsnyje paminėti tik agitmeninės brigados vadovas Egidijus Radžius ir kultūros rūmų moterų ansamblio vadovas A. Žilys, o visur kitur – tik meninių kolektyvų pavadinimai. Pasirodo, respublikiniame socialistiniame lenktyniavime Kretingos rajono kultūrininkai užėmė tik 42-ą vietą, blogiausi darbo rodikliai – rajono bibliotekose, nes ženkliai mažėjo skaitytojų skaičius, „daugelis kultūros namų, bibliotekų įsikūrę apleistose, seniai kapitalinio remonto laukiančiose patalpose“. Dar visuotinės bėdos – trūksta inventoriaus, didelė kadrų kaita, jie neturi specialaus išsilavinimo. Buvo iškeltas uždavinys daugiau saviveiklininkų sutelkti Kartenoje, Salantuose, Tuzuose, Erlėnuose, Kalniškiuose, Rūdaičiuose.
Tokia buvo 1985 metų pavasario pradžia mūsų rajone. Netrukus turėjo atsitikti reikšmingiausias įvykis – Gorbačiovo atėjimas.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS