Tokios lietuviškos Ilgės ir turi būti: su lietumi, vėju ir krentančiais geltonais medžių lapais. Tai paskutinė rudens šventė, skirta gyviems ir išėjusiems šeimos nariams kartu pabūti, prisiminti su apeigomis bei sudėtinėmis vaišėmis.
Ilgės švęstos ir kapinėse, ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus paskutinį derlių. Apeigų metu būdavo prašoma laukų globėjo Žemėpačio malonių. Kitais atvejais būdavo aukojama Perkūnui. Šių apeigų proga žmonės kepdavo duoną, skirtą proseniams, būdavo aukojami gyvuliai, paukščiai, vaišinamasi jų virta ar kepta mėsa, grojama, dainuojama, žaidžiama. Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas.
Tądien žmonės susirinkdavo ne tik namuose, bet ir gamtoje, miške, atsinešdavo valgių ir gėrimų, aukodavo juos dievams, o po to puotaudavo net keletą dienų. Iki mūsų dienų ši tradicija atėjo kaip žvakelių deginimas kapinėse, kuri įsitvirtino Lietuvoje tik devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje. Iki Vėlinių lietuviai šventė Ilges.
Vėjuotą ir šlapią spalio 31 vakarą Ilgės buvo paminėtos prie Žvainių Gaidžio koplyčios, esančios netoli Salantų. Čia stovi Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčia, tačiau žmonės čia būdavo laidojami prieš tūkstantį ir daugiau metų.
Kartu su verkiančia gamta Ilgių šventės jausmą per kanklių muziką, giliai iš širdies pasakojo jautrioji Žemyna Trinkūnaitė ir Donis.
Kūrybinis Žemynos Trinkūnaitės ir Donato Bielkausko dialogas užsimezgė 2016 metais. Pirmieji studijinių įrašų bandymai ir bendri koncertai parodė, kad eksperimentinė akustika ir kanklių muzikos paralelės plėtojasi etnominimalizmo kryptimi, klausytojus įtraukdamos į žaižaruojančią jausminių meditacijų pynę.
Renginio metu istorines įžvalgas pateikė Klaipėdos universiteto archeologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Jis – žygeivis, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. Renginio dvasią gyvino kuršių genties rekonstrukcijos klubas „Pilsots“.
Šis renginys skirtas seniesiems probočiams, atgulusiems šalia Gaidžio kalno esančiuose pilkapiuose, atminti. Nuoširdžiai, prasmingai, giliai sugrįžta prie Salantų miesto ištakų, Gaidžio kalno legendų, šalia esančių senųjų pilkapių paslapčių. Būtent šie pilkapiai – vos pastebimi, pievoje paskendę akmenų žiedai – viena seniausių palaidojimų vietų visoje vakarų Lietuvoje. Tai buvo paskutinis projekto „Praeities atspindžių beieškant: Salantų krašto kultūros paveldo sklaida“ renginys.
„Švyturio“ informacija
Salantų kultūros centro nuotrauka
3,985 peržiūrų (-a)