Marius Petrauskas. Dovilės Meškauskienės nuotr.

Lapkričio 9 dieną, Kretingos kultūros centre su kretingiškiais ir miesto svečiais sveikinsis realybės šou „Dangus 2“ bei vieną iš „Lietuvos talentų“ projektų laimėjęs Marius Petrauskas. Šiandien su juo kalbamės apie gyvenimą, sėkmę, nuopuolius, tikėjimą ir viltį.
– Gerbiamas Mariau, vieni Jūs pamena iš realybės šou „Dangus 2“, kitiems akis užkliuvo už nuoširdžių Jūsų pasirodymų Lietuvos talentuose, treti kraipo galvas ir sako: o kas jis toks? Taigi, kas toks tas Marius Petrauskas?
– Esu kilęs iš Telšių rajono, Žarėnų miestelio, iš muzikalios šeimos – tėtis yra Žarėnų kultūros namų meno vadovas, mama – režisierė. Nuo pat vaikystės šeimyna mane traukė į muziką – tėtis mokino dainuoti, mama stebėjo elgseną, judesius. Pati pradžia – tai įvairūs konkursai, „Dainų dainelės“, paskui pradėjau groti bei dainuoti kapeloje, prasidėjo „Duokim garo“, televizijos projektai. Lankiau muzikos mokyklą, buvai įstojęs į klarneto klasę, bet dainavimas visada ėjo šalia. Įstojus į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją, irgi į klarneto klasę, po kažkurio laiko dėstytojas pamatė, kad vos tik jis išeina iš klasės – aš tuoj pat sėdu prie pianino ir dainuoju. Tai jis ir pasiūlė rinktis klasikinį dainavimą. Naujai įstojau į dainavimą, bet konservatorijos taip ir nebaigiau, nes atsidūriau ne laiku, ir ne vietoje, kaip sakoma – buvau stipriai sumuštas, turėjau pasiimti akademines atostogas, po kurių buvau susiradęs dar vieną mokytoją Telšiuose ir į konservatoriją nebegrįžau. Vėl prasidėjo įvairūs konkursai, realybės šou „Dangus 2“. Greita šlovė labai greitai šovė į galvą – su manimi nebesusikalbėjo nei tėvai, nei artimieji, nei kai kurie draugai. Prasidėjo vakarėliai, alkoholis, kompanijos. Tas mano sužvaigždėjimas truko apie porą metų. Tuo metu kažkaip pavyko nusileisti ant žemės – apsistojau Telšių rajone, ėmiau dirbti, savaitgaliais išvykdavau pakoncertuoti. Vieną vakarą, grįžtant autobusu iš darbo, man paskambino iš TV3, paklausė ar tebedainuoju tas pačias „čiastuškes“? Atsakiau, kad esu surimtėjęs, atlieku pop klasikinę muziką, dainuoju rimtų atlikėjų dainas. Taip atsidūriau „Lietuvos talentuose‘. Vis dar prisimindamas buvusią viešumo šlovę ir nuopolį, mėginau tikėti, kad esu pasimokęs ir man antrą sykį taip nebenutiks, tad drąsiai vykau į atranką, paskui į filmavimus. Visko siekiau savo jėgomis, be rėmėjų, be jokių pagalbininkų: pats ir automobiliu važiavau į projekto filmavimus Vilniuje, ir repertuarą sudarinėjau, ir labai daug repetavau. Kai mane paskelbė laimėtoju buvo euforija, kokias dvi savaites negalėjau atsitokėti.
– Daugumai labai įdomu kur išleidote laimėtus tūkstančius?
– O, taip, visiems įdomu kur padėjau (šypsosi). Daug išskolinau, daug savo skolų atidaviau, greitai tie pinigai ištirpo. Po šio laimėjimo susišvietė, kad man būtinai reikia gyventi Vilniuje – atvažiavau, radau butuką, susimokėjau nuomą į priekį, pasikviečiau kartu draugę ir persikraustėme į sostinę. Buvo jausmas, kad Vilnius be manęs niekaip, būtinai turiu čia būti. Ir prasidėjo… Su trenksmu grįžo ta pati situacija, bet šįsyk ne tai, kad nosį iškėlęs buvau, bet tie visi vaišinimai, vakarėliai, kompanijos prie gero nevedė. Ir kuo toliau, tuo labiau grimzdau į dugną. Dar savo draugę užtikau su kitu, tas mane dar labiau gniuždė ir skandino alkoholyje. Taip mano gyvenimėlis ėmė blėsti. Dabar labai skaudu prisiminti, bet buvau susipažinęs su tam tikro sluoksnio žmonėmis, kurie praktiškai jau gyvena gatvėje, ten geria, vartoja narkotikus. Atsikėlus ryte, jau žinodavau kur jie renkasi, sėsdavau į autobusą ir, turėdamas dar kokius kelis eurus, važiuodavau iki jų, kad galėčiau kartu išgerti. Dar visa laimė, kad neišmėginau narkotinių medžiagų, tablečių, švirkštų. Vienu žodžiu, kuo toliau, tuo baisiau buvo. Prasidėjo skambučių ignoravimai, atsiribojimai nuo visų, juoda depresija, neviltis. Vieną dieną einu gatve, ieškau tų savo draugų ir suprantu – čia jau visiškas dugnas. Paskambino mama, paprašė grįžti namo, tada pasukau savo vienam draugui į Mažeikius ir paprašiau pagalbos, sakiau, broli, padėk, man jau viskas.. Taip atsidūriau Mažeikiuose, tas draugas priėmė gyventi porai savaičių, radau vieną, kitą darbą. Buvo vasara, darbų dar padaugėjo, su alkoholiu, regis, kažkaip susitvarkiau, tuo metu neėmiau nei lašo. Kai tik pajusdavau, kad jau norisi įkalti – pasiskambindavau savo draugams, kurie žinojo šią mano bėdą, pasikalbėdavome, jie mane nuramindavo, liepdavo susiimti. Bet įvyko dar vienos skyrybos su tuometine drauge, su kuria esame susilaukę vaiko, ir aš vėl juodai užgėriau – ir automobilį pardaviau, ir į skolas įbridau, ir vėl ėmiau grimzti į liūną. Sugrįžus gyventi į Telšius, mano gastrolės nesibaigė ir vieną dieną nusprendžiau – arba kažką darau, arba man viskas. Regis susiėmiau, pradėjau dirbti statybose. Mėnesį laiko laikiausi, dirbau, savaitgaliais padainuodavau, bet viduje ėmė kirbėti: tu statybose dirbi, laimėjęs „Lietuvos talentus“, mokantis groti su įvairiais instrumentais, turintis absoliučią klausą, dainuojantis.. ką tu čia darai? Ir aš po truputį, po truputį, vėl po fleškutę, po fleškutę nusiritau iki tokio lygio, kad mane išmetė iš darbo, iš bendrabučio, buvau radęs tokį geriantį draugą, apsistojau pas jį, kartu gerdavom. Jam ryte sakydavau, kad einu į darbą, bet iš tiesų eidavau ieškoti kur dar išgerti. Išeidavau šeštą ryto, žinojau, kad vienoje vietoje, kuri atveria duris pusė septynių ryto, renkasi patys geriausi klientai. Ir taip keletą dienų iš eilės. Vieną dieną, užsukus į tą knaipę ir užsisakius alaus ( man jau tada buvo žiauriai bloga), staiga tik taukšt smūgis per galvą, tarsi kas keptuvę būtų paleidęs: ką tu dirbi, ką tu dirbi? Išsigandau, išgėriau tą alų ir išėjęs į lauką, supratau – turiu kažką daryti, Paskambinau mamai, sakau, mama, man didžiulė bėda, padėk man, nes kitaip, jaučiu, bus mirtis. Mama, sako, jetau, vaikeli, laikykis, ieškom pagalbos. Paskambinau pastoriui Mindaugui Palioniui, kuris turi reabilitacijos centrą, pasikalbėjom ir trijų valandų bėgyje jau buvau tenai. Aš žinojau kur važiuoju, kas manęs ten laukia, dvi savaites ten pradrebėjau, žinoma, šiek tiek atsigavus, noras iš ten išeiti buvo nežmoniškai didelis, bet suvokiau – jei išeisiu – man viskas. Turėjau labai didžiulį palaikymą iš tėvų, iš draugų. Žinoma, su jais tiesiogiai negalėjau bendrauti, jie paskambindavo, o man tik perduodavo jų žinutes. Su manimi dirbo ir psichologas, ir socialiniai darbuotojai, bet pats sunkiausias darbas pasaulyje – tai yra darbas su savimi.
– Turbūt, šioje vietoje svarbiausia pačiam sąmoningai suvokti, kad su šia liga, su šia priklausomybe gyventi galima, jei pats sugebi kontroliuoti potraukį.
– Puikiai suvokiau tai, kad nors ir pačiam atrodo, kad jau tarsi esi pasveikęs, kad sugebėsi susitvarkyti, bet išėjęs po savaitės ar kelių – po metų būsi žlugęs. Pusė metų prabuvus, man labai gaila būdavo tų žmonių, kuriuos jau kiaurai matai ir žinai tas visas jų manipuliacijas, tas iki gyvo kaulo pažįstamas frazes kažką apgauti, pasiskolinti, kažkur neatvykti – ir matai, kaip naujai atvykęs žmogus tomis frazėmis žongliruoja, prisidengia, tarsi nesuvokdamas, kad jam jau šakės. Sakydavau tokiam: ką tu čia šneki, tavęs jau tėvai atsisakė, esi namą užstatęs, automobilius pardavęs. Pirmas žingsnis – tai pripažinti sau ir kitiems, kad esi bejėgis prieš alkoholį. Jei to nepadarysi – nieko nebus.

Marius Petrauskas. Vitalijaus Kazankovo nuotr.

– Sakote, kad tarsi savo vidumi išgirdote balsą: ką darai su savo gyvenimu? Kaip manote kas tai buvo?
– Esu tikintis ir Dievo prisilietimą pajutęs ne sykį. Galbūt ne su visais apie tai pasikalbėti galiu, nes yra žmonės, kurie to nesupras, išjuoks.
– O ar Jums rūpi, kad žmonės pasijuoks, patys nesuprasdami iš ko juokiasi?
– Šiandien man tai neberūpi. Visa tai, ką esu gavęs iš Kūrėjo – žmonėms noriu perteikti dainomis. Savo postuose, įrašuose visada pabrėžiu nuoširdumą, tikrumą, nes žmonės, užsisukę toje rutinoje, lekia, bėga, vienas kitą apkalba, šmeižia, apsimeta.
– Ką veikėte po reabilitacijos centro?
– Prabuvau ten metus, draugas pakvietė į Skuodą, susiradau butą, gavau darbą Žadeikių gimnazijoje, taip pat vaikų darželyje ėmiau dirbti auklėtoju ir dar gavau visą bažnyčios chorą (šypsosi). Tiesa, su choro vadovo pozicija sutikau tuo atveju, jei dirbsime pagal mano sąlygas. Būdamas reabilitacijos centre, giesmėmis šlovinau Dievą, todėl norėjau tas pačias giesmes įtraukti į choro pasirodymus. Giedodamas šias giesmes patiriu dievišką prisilietimą, todėl man tai labai svarbu. Su choru pradirbome pusė metų, bet visgi teko pasukti kita linkme – įsitraukiau į kitas savo veiklas – dirbu su mergaitėmis, mokau jas dainuoti, viena iš jų jau yra laimėjusi „Palangos talentų lygos“ antrąja vietą, labai abudu džiaugėmės.
– Ar skausminga praeitis nepasiveja?
– Taip, sulaukiu visokių replikų, pašaipų. Vieną sykį Skuode užsukau į parduotuvę, pirkau maisto produktų, bekraunant juos į krepšį, staiga pardavėja klausia: o tai fleškutės nereikia? Pasimečiau, paskui atsakiau, kad nereikia, savo bare turiu. Suprantu, kad ta praeitis niekur nėra dingus, tokios skaudžios replikos giliai paliečia, nors ir jaučiuosi užsiauginęs storą odą. Kartais žmonės, užimantys gana aukštas pareigas, man pareiškia: Mariau, džiaukis, kad mes tave priėmėme, davėm tau darbo, be mūsų būtum pražuvęs. Sėdžiu tada ir galvoju – oho, nieko sau. Kai gavau pasiūlymą nusifilmuoti LNK laidoje „KK2 penktadienis“, labai bijojau ir kalbėti, ir žmonių reakcijos, išėjus laidai. Maniau, kad po laidos pasirodymo, Skuode mane suės gyvą. Bet išėjo viskas atvirkščiai – sulaukiau didžiulio palaikymo, gavau labai daug skambučių, žinučių, pagalbos prašymų. Ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom – dabar nebebijau nieko, sakau į akis viską tiesiai šviesiai, rėžiu iš peties, nieko nebijodamas. Dabar taip gera ir ramu sieloje, kad niekam nesu prisimelavęs, nesu prisidirbęs, kad atidaviau visas skolas. Šiandien esu laimingas – koncertuoju, mėgaujuosi gyvenimu. Ši programa lyg mano išpažintis – joje beribis atvirumas, nuoširdumas, žmogiškumas. Su Dievu pasikalbu visur, kur bebūčiau, dainose tas juntama. Pilnos bažnyčios išsipusčiusių, išsipuošusių žmonių per Kūčias, per Kalėdas, o kur jie būna paprastą dieną, kai paprastam žmogui reikia pagalbos?
– Grįžkime į Kretingą, kur lapkričio 9 dieną pradėsite savo koncertinį turą. Kokius klausytojus norėtumėte pakviesti ateiti?
– Kviečiu visus, vertinančius paprastumą, nuoširdumą, žmogišką ryšį. Pats esu linksmo charakterio, mėgstu ir pašmaikštauti, ir pajuokauti, bet šįsyk, šiuo rimties ir susikaupimo periodu, artėjant Jėzaus gimimui, savo dainomis mėginsiu prisiliesti prie ramybės, susikaupimo, įsiklausymo. Labai žmonėms trūksta tarpusavio susikalbėjimo, gero vienas kitam pasakyto žodžio. Kviečiu visus prisiliesti prie to, kas giliai, giliai širdyje paslėpta. Kai ne per seniausiai iš gyvenimo pasitraukė vienas žinomas atlikėjas, aš nei trupučio nenustebau. Žinojau jo situaciją, bet kadangi jis buvo žvaigždė, nelindau jam į akis. Ir visi, kas sukosi aplink jį, puikiai žinojo kas su juo vyksta. Po jo mirties pasidarė koncertą, atsirado milijonai draugų, tūkstantinės minios gerbėjų.. O kur jie visi buvo, kai žmogui buvo visiškas dugnas? Juk visi žinojo, matė jo visas problemas, priklausomybes, depresiją.. Juk galėjo ištiesti pagalbos ranką, galų gale surišti ir nuvežti į kokį priklausomybių ar reabilitacijos centrą. Bet Lietuvoje taip keistai yra – kuo labiau klimpsti – tuo tau labiau ploja. Tą patį ne sykį esu pajutęs.
– Mariau, ačiū Jums labai už tokį jautrų ir nuoširdų interviu. Linkime gražaus koncertinio turo ir sėkmės „Eurovizijos“ atrankoje, kur pasirodysite su Jums skirta Rūtos Lukoševičiūtės – Daudienės daina.

Kalbino Jurga Valery

 8,432 peržiūrų (-a)

96% LikesVS
4% Dislikes