Lapkričio 11-oji bažnytiniame kalendoriuje įrašyta šv. Martyno vardu. O priežodis sako: „Po šv.Martyno tik velniai laužo vantas”. Atseit, lapų medžių šakose nebėra; vėjas nuogas šakas blaško. Kitu priežodžiu pašiepiami ne laiku ką nors darantys: nuėjo šluotų rišti po Martyno. Iš šios dienos orų būdavo spėjama žiemos pradžia tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai”. Taigi šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu patiekalas. Iš žąsies krūtinkaulio vėlgi galima paspėlioti apie žiemos orus: daugiau baltos spalvos – daugiau sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių. Apskritai šv.Martynas yra tokia svarbi sezoninės orų kaitos riba, kad neretai vadinta ir paskutiniąja rudens švente. Po jos prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis gruodas.
Feodalinėje sanklodoje gyvenant, ši diena būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti. Pats tas laikas – derlius nuo laukų nuimtas, aruodai visa kuo pilni. Pirmiausia – kas priklauso kunigaikščiui ir dvarui. Grūdais taip pat atpildavo už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Ir net kaimo „bobutei“ – pribuvėjai… Per šv.Martyną būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos. Ir šeimyną – bernus ir mergas – samdydavo ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu išsirinkdavo ir kaimo seniūnus – „šaltyšius“. Jų pareigos plačios: valstiečiams skelbti valdovo bei vietos valdžios įsakymus ir parėdymus, tvarkyti pašto pastotes, kelių priežiūrą, tiltų statybą ir taisymą, rengti naktines kaimo sargybas neramiais metais, varyti valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėti lažo darbus. Tvarkos simbolis kaime yra gaidys, tad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose tą dieną žymėdavo dviejų besikapojančių gaidžių ženklu. Galima jame įžvelgti ir šaltojo bei šiltojo pusmečių priešpriešą…
Su kerdžiumi kaimas taip pat būdavo suderėjęs ganyti tik iki šv.Martyno. Gauna jis savo užmokestį, atsisveikina su piemenėliais, ir – namolei. Šventas Martynas, sakydavo, tvartus uždaro. O atvėrė juos pavasarį balandžio 23-iąją šv.Jurgis. Abu šventieji raiteliai kaimo žmonių laikomi arklių, o ir apskritai naminių galvijų dangiškais globėjais. Jų vardais paženklintos dienos yra prosenoviškos gyvulių augintojų šventės, svarbūs kalendoriaus atskaitos taškai. „Sėlos” muziejuje Biržuose vienoje iš salių eksponuojamas labai įdomus suolas. Jo ornamentuotoje atkaltėje išpjaustinėtos tų švenčių simbolinės figūros: šv.Jurgis joja žirgu, o priešais – šv.Martynas pasigavęs gaidį. Mat pabaigus laukų darbus, žmonėms nebereikės keltis „su gaidžiais”. Tad gaidį pjaudavo kaip auką dievybei, globojančiai gyvulius. Jo krauju netgi aptaškydavo tądien arkliams duodamas avižas, – teišbūna peržiem sveiki. Šią senovinę apeigą mena latviškos dainos ketureilis:
„Martynui gaidį
Kirtau devynskiauterį,
Lai lekia mano žirgas
Devyniais keliais”.
Po Martyno jau ir augesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Nebent ganiavą dar kiek pratęstų šiltos dienelės. Kokių tik išdaigų neprasimanydavo piemenukai, likę be kerdžiaus priežiūros. Bet vis tik norisi greičiau į šiltą klasę, į mokyklos suolą. Tada piemenukai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, imdavosi burtų: apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės! Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta… Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį ir todėl visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eina vorele iš paskos ir plėšia iš visos gerklės:
„Oi, ožkela, tu baltoja, kokia tu graži!
Aisma aplink baltų beržų, kad būt greit žiema…“
Veda, beje, būtinai tris kartus, ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. . Ir tikėdavo, kad rytoj, na vėliausiai už trijų dienų pasnigs. Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus, ir devynis kartus, – tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus. Tada vyriausias iš piemenų įsilipdavo į beržą ir sakydavo juokų pamokslą. Pradėdavo taip: „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių – lapatiškių, kakton – taukšt!”
Linksmos, žaismingos žiemos šauktuvių apeigos. Ir ypač įdomios etnologams: šiuose žaidimuose slypi tautos praeities paslapčių. Tai, ką matome kaip vaikų žaidimą, kitados buvo labai svarbus senosios religijos ritualas. Oželis – andainykštė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“. Po Martyno žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta „judinti”- tepailsi iki pavasario. Apie rudeninį aukojimą yra žinių iš Mažosios Lietuvos istoriografinių XVI a. šaltinių. Piemenėlių žaidimai su oželiu ilgiausiai buvo išlikę rytinėje Lietuvos dalyje. Tikrasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties. Po Lietuvos krikšto, įvedus krikščioniškąjį kalendorių, reikšminga rudens šventė sutapo su šventojo Martyno diena. Taip šis vardas ir tapo vienu iš labiausiai mėgiamų.
Šventei vardą suteikė Turino vyskupas Martynas, gyvenęs apie 315 – 400 metus Italijoje. Kilęs iš Panonijos (Vengrijos), jaunystėje buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip šaunus karys, bet ir gailestingumu, užuojauta vargšams. Sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą pusiau ir atidavė vargšui. Naktį susapnavo Kristų, apsigobusį tąja apsiausto puse. Scena su elgeta dažnai vaizduojama šv.Martyno ikonografijoje, taip pat ir lietuvių tautodailėje – skulptūroje bei medžio raižiniuose.
Iškiliai lapkričio 11-ąją pažymi protestantiškasis pasaulis: šios dienos išvakarėse gimė Martynas Liuteris (1483-1546), didysis bažnyčios reformatorius. Jo garbei vardą gavo ir Martynas Mažvydas, mūsų raštijos pradininkas, 1547 metais išleidęs lietuviškąjį „Katekizmą“.
Norėtųsi, kad nuotaikinga ir keleriopai reikšminga Oželio šventė sugrįžtų į mūsų tradicijas, kultūros gyvenimą. O ypač į mokyklas… Labai skirtingai, nenuobodžiai ją galima aktualizuoti renginiuose: vienais metais pabrėžiant šios šventės sąryšį su amatais ir pagerbiant auksarankius meistrus, kitais – su piemenėlių išdaigomis ir muzikavimu, trečiais – su orų spėjimais iš gamtos požymių, ketvirtais – su senovinių mokyklinių metų pradžia. Kiek erdvės organizatorių fantazijai ir išmonei!
Prof. Libertas Klimka
936 peržiūrų (-a)