Trečiadienį teisininkas Ignas Vėgėlė pranešė dalyvausiantis 2024 m. Lietuvos prezidento rinkimuose. Šito sprendimo ilgai laukė kūrybinė inteligentija bei antroji Lietuva.
Antroji Lietuva – tai dalis rinkėjų, maždaug apie pusė šalies gyventojų, kurie dažniausiai neina į jokius rinkimus, bet metai iš metų laukia to vienintelio, kuris ideologinių, politinių ir ekonominių prieštaravimų draskomą, bėgančią svetur ir baigiančią išmirti tautą pagaliau suvienytų bei prikeltų naujam Atgimimui.
Tačiau žvelgiant iš Lietuvos kaimo į sostinės rūmuose vykstantį renginį, kurio metu teisininkas I. Vėgėlė pasakė TAIP, iškilo dar daugiau klausimų, nei yra šiuo metu atsakymų. Vienas pagrindinių klausimų: kur programa? Jeigu ji yra, tai bent norisi išgirsti viziją, perskaityti metmenis. ChatGPT robotas antrina: „nesimato jokios realios veiklos“. Šioje vietoje iškyla dejavu jausmas, o gal viltis, panaši į tą, kurią jautėm keldami į prezidentus Stasį Lozoraitį. Tokia pati viltis prieš 20 metų ruseno laukiant ar laimės Rolandas Paksas. Tačiau Lietuvos istorinė realybė tokia, kad tokios viltys greitai užgesinamos. Vienais atvejais jos nustoja degti savaime, nes fiziškai nebelieka žmogaus, o kitais atvejais užpilama gesintų kalkių, kad net dūmas perspektyvoje nepasirodytų.
Taip ir kariauja tos dvi Lietuvos, jau 33 metus. Viena – sėkminga, save tituluojanti progresyviu avangardu, visais klausimai teisingu elitu, o kita – nesėkminga, patvorinė, kuri ne tik neturi jokio lemiamo balso valstybės reikaluose, išskyrus padidintų mokesčių mokėjimą, bet dar ir nuolat rizikuoja už nepaklusnumą būti pakrikštyta „vatnikais“, „koloradais“ ar kitokiais naudingais Kremliui idiotais.
Ta antroji Lietuva nuolat girdoma, pjudoma šunimis, o iš apačios kylantys gatvių lyderiai dažniausiai pasodinami į kalėjimus. Kiti neiškentę patyčių – emigruoja, o dar nemenka dalis yra tokių, kurie keistomis aplinkybėmis iškeliauja iš šio pasaulio dėl staiga ištikusio infarkto ar plaučių uždegimo. Tačiau jeigu giliau panagrinėtume kas gi ta pirmoji, „teisingoji“ Lietuva, tai nesunkiai atrasime, bent jau pagal pavardes ar giminės linijas, jog tai ne kas kita, o sovietinės nomenklatūros loginė tąsa. Kas mokėjo prasisukti sovietmečiu, tas valdžioje ir dabar, o kvailį esą ir bažnyčioje muša.
Patyčių, atšaukimo kultūra, įvairios mobingo, etikečių klijavimo bei kitaip manančių niekinimo tradicijos XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje būdingos ne tik Lietuvoje. Tai ne tik posovietinių kraštų patirtis. Galime šiuo požiūriu įžvelgti globalią tendenciją ir tokių reiškinių loginės pasekmės, kurios šiuo metu tik pradeda žydėti. Pavyzdžiui rinkimai Slovakijoje, Italijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Argentinoje, JAV sako, jog vidurio keliu, ieškant kompromisų bei sveiko proto, kuo toliau tuo labiau, nebenorima eiti. Arba vienas kraštutinumas, arba – kitas. Tokios tendencijos pastebimos ir šalių vidaus politikos rinkose, ir tarptautiniuose santykiuose. Dėl šios priežasties jau yra pasekmių – kylantys nuožmūs karai tarp kaimynų. Ir, jeigu toliau panašia kryptimi eisime, vieną dieną atsirasime žiauriai susiskaldžiusiame, nemaloniai poliarizuotame pasaulyje, kuriame, gimdydami vaikus, pirmiausia galvosime, kokiame kvailame kare dėl arogantiškų besmegenių valdžioje naudos jie turės mirti. O gal geriau visai negimdyti? Kam tas netekties skausmas? Per akis prisižiūrėjome to Ukrainoje. Tada jau bent savo gyvenimą kaip nors nugyvensim, o po mūsų – nors ir tvanas.
Panašiai samprotaujant kyla begalinis vidinis noras atsisakyti vilties. Kas iš to I.Vėgėlės, bus kaip su Lozoraičiu ar Paksu. Lietuvos patirtis šiuo požiūriu yra žiauri. Tačiau atsisakyti vilties būtų blogiausias pasirinkimas iš visų įmanomų. Tik kvailiai gali nužudyti savo motiną – viltį. Tai viena iš 7 krikščioniškų dorybių. Ir ta viltis susijusi su vidurio kelio paieška, laukimu to, kas vienytų ir telktų. Sunku prognozuoti kaip bus kitais metais, ar aš rizikuočiau vėl balsuoti už tokį žmogų, kuris kalba, jog stato tiltus. Atsisakyti vilties – per daug būtų neatsakinga ir nekrikščioniška.
Todėl ketvirtadienį Vaidilos teatre klausiau ir mėginau išgirsti šio žmogaus širdį. O ji sakė: „atėjo laikas veikti, veikti atvirai, drąsiai“. Ir uždėjo pradžios tašką: „Girdėdamas ir jausdamas daugybės Lietuvą mylinčių žmonių pasitikėjimą, apsisprendžiu dalyvauti ateinančiais metais vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose“. Teisininkas I.Vėgėlė toliau sakė: „aš neatstovauju jokiai politinei partijai ar interesui, nesu įsipareigojęs jokiam stambiam verslui ar ekonominei grupei. Nesu jokios politinės partijos narys – tuo labiau, nesu įsipareigojęs jokiai užsienio valstybei ar bet kokiai specialiai ar saugumo tarnybai“.
Teisininkas kalbą pradėjo minėdamas Justino Marcinkevičiaus poemą „Mindaugas“ ir užsiminė, kad Lietuva yra suskilusi, jai reikia vienijimo, priminė Baltijos kelią: „tuomet mes turėjome aiškų tikslą, aiškų siekį atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą, kurioje būsime orūs ir laisvi“, – sakė I. Vėgėlė ir užsiminė apie esą matomus žodžio laisvės, privatumo ribojimus, demokratijos trūkumus šiandien. Anot jo, pradėjo „griūti tiltai“ bei irti ryšiai tarp tautos ir „valdančiųjų“.
Viskas atrodo gražu. Lyg ir norėtųsi pasirašyti, bet, klausant I.Vėgėlės, jautiesi kaip ta vargšė dvidešimtmetė – tris kartus daug vyresnio sutuoktinio išduota. Kritikai iš karto rado ką pasakyti. Ir jie teisūs: „nėra programos“, „kol kas tik gražūs lozungai“, kad komandoje – „labai daug įtartinų asmenų, kurie neaišku kam tarnauja“, kad Ignas „jau dabar apsistatė parazituoti, bet nedirbti linkusiais liūdnos karjeros riteriais“, kad „Lietuvos kaimo jis nesužavėjo“, todėl iš jo nieko nebus.
Nenuvertinu ir nekritikuoju nei I.Vėgėlės, nei kitų kandidatų. Kol kas kalbėti apie prognozes, politologų ar sociologinių tyrimų įžvalgas, nesinori. Prie starto linijos – visi lygūs, nors kai kurie mano, jog yra lygesni už kitus. Tebūnie. Kaip Lietuvos kaimo gyventojas norėčiau širdyje neužgesinti vilties, kuri per 33 metus buvo daug kartų apšnerkšta, jog tauta po išdraskytų kolūkių pagaliau praregės ir rinksis ne kraštutinumus, kaip iki šiol buvo, o tikrą vidurio kelią. Pirmąsias viešųjų ryšių klaidas, ar komandos neturėjimą, o galbūt neprofesionalumą surengiant viešą susitikimą, galima būtų nurašyti į nuostolius dėl nepatirties ir į tai nekreipti jokio dėmesio. Viskas juk pataisoma.
Gintaras MIKŠIŪNAS
