Mūsų redakcijoje apsilankė EV mados namų įkūrėja Erika Vitulskienė. „Šie mados namai buvo įkurti papildyti bei atskleisti ne tik vidinį, bet ir išorinį moters grožį, padrąsinti ir pagelbėti kiekvienai, kuri susiduria su aprangos iššūkiais. Mes siekiame, kad kiekvienas mūsų sukurtas drabužis suteiktų pasitikėjimo ir džiaugsmo“ – sako Erika Vitulskienė, su kuria kalbamės apie moters savivertę, kokybę ir, žinoma, madą.
– Erika, esate mados namų įkūrėja, ar drabužius kuriate išskirtinai tik moterims?
– Taip, tik moterims.
– Kokia moteris yra Jūsų mados namų klientė? Ar čia užsuka tik brandžios moterys, ar moters branda nėra susijusi su amžiumi?
– Moteris, kuri žino savo vertę, kuri moka ir žino kaip save pristatyti visuomenei. Moteris, suprantanti kas yra kokybė ne tik audinyje ar drabužio konstrukcijoje, ne tik santykiuose su kitais žmonėmis ar aplinka. Tai žmogus žinantis savo vertę ir suprantantis ko nori iš gyvenimo. Tai dažniausiai labai stabilios, tvirtai psichologiškai besijaučiančios moterys.
– Vadinasi visai nesvarbus amžius – tokia moteris gali būti tiek dvidešimtmetė, tiek artėjanti prie devyniasdešimties..
– Taip, žaviuosi tokiomis moterimis ir amžius čia visiškai nesvarbus. Prie mano kuriamų drabužių dažnai prisiliečia italai, o kaip žinia – Italija, Prancūzija tai šalys, diktuojančios madą, ją suprantančios bei vertinančios kokybę, tai jie vis klausia manęs: iš ko tu Lietuvoje gyveni? Juk Lietuva nėra mados šalis. Čia gali duoti bet ką apsirengti ir šalis nešios tai, kas jai buvo duota. Lietuvoje, sako italai, niekas neieško tekstūrų, kokybės, natūralių audinių, tai iš ko tu gyveni, kaip tau pavyksta parduoti, stebisi jie. Tad noriu visiems pasakyti, kad parduodu tokioms moterims, kurios atėjusios ir prisilietusios prie audinio iš karto supranta kas yra kokybė, moterims, kurios jau yra čiupinėjusios kokybišką tekstūrą ir žino šios kokybės prasmę.
– Ar į Jūsų mados namų oazę vyrai noriai atlydi savo damas?
– Gana dažnai poros ateina kartu ir tuo aš labai džiaugiuosi. Kol nebuvau pradėjusi šio verslo, maniau, kad daugiausiai moterims kompleksų sukelia vyrai, bet išties suklydau – visgi vyrai yra vieninteliai moterų palaikytojai, patarėjai, mokantys asistuoti savo damoms, o baisiausias kritikas moters gyvenime – tai mama ir “geriausia” draugė. Ir ta geriausia draugė tikrai kabutėse. Tai šiuos du žmones abejoju ar verta vestis apsiperkant.
– Draugė, galbūt, iš pavydo nenori, kad kita šalia jos geriau atrodytų, o kaip manote kodėl mamos tokios griežtos savo dukroms?
– Galbūt tos moterys seno mąstymo, senoviško sukirpimo ir pasenusios pasaulėžiūros.
– Bet yra juk ir jaunų merginų, kurių mamos dar nėra pasenusios, dar pakankamai jaunos, 40 – 50 metų ir tarp jų neretai pasitaiko pasakymų: o ką žmonės pasakys? Kaip čia dabar atrodai?
– Ir man labai gaila, nes jos gyvena kitų žmonių gyvenimą, o kiekvienam reikia gyventi savąjį. Tai rodo didžiulį neišprusimą, siaurą požiūrį, trumparegiškumą. Toks tarsi dėžutės gyvenimas. Jei moteriai ar merginai patinka suknelė, nesvarbu oranžinė ar makaronų ornamentais – tiesiog imi ją, rengiesi ir eini aukštai iškėlus galvą. Ir mažiausiai turi rūpėti ką pasakys kolegos, kaimynai, sesės ar pusseserės. Tau patinka – apsivelki ir eini. Aš šią savaitę susipyniau kasytes, tai, patikėkite – žinučių instagrame marios, nuo: kaip jums netinka, tuoj pat išsipinkite, iki: vau, kaip nerealiai, koks dieviškas grožis. Ir, žinokite, visiems atrašau, ar man komplimentą sako, ar nelabai komplimentą – visoms kartoju: gyvenimas vienas, vieną kartą gyvenu, rytoj, galbūt, būsiu raudonais plaukais, poryt gal plikai nusiskutus, užporyt – ilgiausiu juodu peruku pasidabinus, o šiandien esu su kasytėmis. Ir niekas man neturi teisės aiškinti kaip man reikia gyventi ar kaip man atrodyti. Jei yra noras, nuotaika taip atrodyti – taip ir atrodysiu. Užtenka girdėti bei klausyti visų kitų, tik ne savęs. Todėl ir sėdime depresijose, vartodami antidepresantus, nelaiminguose santykiuose, su žmogumi, kurio seniausiai nekenčiame, sėdime darbuose, į kuriuos verkdami einame. Reikia nustoti taip gyventi, nes esame tokiame laikotarpyje, kai gyvenimas duoda šansą gyventi taip, kaip norime. Būna moteris man sako: man keturiasdešimt, nejuokaukite, kaip aš su tokia suknele eisiu? Sakau jai: tau keturiasdešimt, tu nuo dabar tik pradėjai gyventi, nes tu supratai kas esi, ko nori iš gyvenimo. Keturiasdešimtmetis – tai tik tavo startas šiame gyvenime, o penkiasdešimties gali atidaryti naujus verslus, vėl pradėt kažką naujo mokytis, tai startų startas, nes iki trisdešimt augini vaikus, dirbi dieną naktį, nuo trisdešimt penkerių imi psichologiškai save pažinti ir suprasti, o keturiasdešimties tu esi tobuliausioje formoje, tu sprogsti kaip bomba, išsiskleidi lyg fejerverkas.
– Artėja Naujieji, žaliojo Drakono metai. Ar Jūsų mados namai atsižvelgs į artėjančių metų simboliką, spalvas, energetiką, dvasią?
– Esame tie, kurie laikosi pagrindinių bazinių dalykų bei vertybių, kartais painterpretuodami detalėmis. Mūsų mados namuose klasika niekada neišeina iš mados: parduotuvėse visada rasite klasikinių kelnių, pieštuko formos sijonų, klasikinių suknelių ar bliuzelių. Nesame tie greitieji ar pigieji gamtos purvintojai, kurie bėga paskui tendencijas, kad užvaldytų pasaulį. Visos mūsų kolekcijos yra skonio, kokybės ir išskirtinumo kūrinys. Nepasiduodame pigiai sintetikai, iš kurios siūtame drabužyje žmogus verda. Stebiu žmones ir kartais niekaip nesuprantu kaip jie šitaip savęs negerbdami rengiasi. Manau, kad kai kuriuos daiktus iš parduotuvių reikia vežti tiesiai į šiukšlių konteinerius ir neleisti žmonėms ne tik kad rengtis, bet net ir prie jų liestis. Bet, žinoma, esame ta šalis, kuriai reikia labai pigiai apsirengti, taip savo išprusimą ir suvokimą apie madą sumenkiname, sukišdami jį žemiau plintuso. Ir neįsivaizduoju kada gyvenime mes išmoksime skirti kokybę ne tik drabužiuose ar įvaizdyje, bet ir kultūroje, muzikoje. Kadangi dėstau Socialinių mokslų kolegijoje, kartais baisu žiūrėti kur eina jaunoji mūsų karta. Savo vaikams nuo mažų dienų stengiuosi įskiepyti tai, kas yra tikra: tikras jausmas, tikra muzika, kas yra kokybė visose sferose. Stengiuosi, kad mano vaikai gavę ne kokybę žinotų, kad tai ir yra ne kokybė.
– Jūsų mados namų devizas yra kokybė, vertė ir maksimumas?
– Taip. Ir tiekėjai buvo kruopščiai atrinkti, išsigrynino per ilgą laiką. Pati iš savęs visada ir visur reikalauju maksimumo. Kartais net atmetu tam tikrus darbus ir jų net nedarau vien todėl, kad negalėsiu padaryti kokybiškai.
– Kiek pati asmeniškai liečiatės prie drabužio kūrimo?
– Nuo A iki Z: audinių paieška, eskizų piešimas, darbas su konstruktore, darbas su siuvėjomis. Siuvyklose ištisai blūdiju ir visus nervinu ( juokiasi). O kas liečia drabužius – tik šiemet išmokau atskirti save nuo drabužio. Kai žmogus nepirkdavo ar sukritikuodavo mano kurtą rūbą – priimdavau labai asmeniškai ir mane tas labai ilgą laiką kankino, ėdė. Šiemet išmokau atsiskirti drabužį nuo savęs ir suvokti, kad kritika drabužiui, tai nėra kritika man.
– Dirbdama šį darbą, galbūt, radote atsakymą į amžiną žmonijos klausimą: ko išties nori moterys?
– Nežinau, dar neradau atsakymo, bet aš išmokau bendrauti su klientėmis – nedrąsias padrąsinti, o su piktomis – atstovėti savo poziciją. Tarp mano klienčių yra nemažai užsieniečių, kurių bendravimas labai skiriasi nuo lietuvių, pasijuntu lyg būčiau geros nuotaikos humoro klube – moterys atsipalaidavusios, daug juokauja.
– Jos, turbūt, į tai žvelgia, kaip į pramogą, lengvai, su nuotaika, besišypsodamos. Kokios moterys Jūs, Erika, žavi?
– Man labai patinka moterys, jos man visos tokios gražios. Aš net nekurčiau, jei man moterys nebūtų gražios. Ir kiekviena turi savo unikalumą – vienos nerealios kojos, kitos krūtinė, trečios kaklas, dar kitos nepaprastai gražios rankos. Kiekviena yra nepakartojama, tereikia mažiau kompleksuoti bei kaimynių klausyti.
– Ačiū labai už nuoširdų pokalbį.
Kalbino Jurga Valery
621 peržiūrų (-a)