Prasidedant gegužės mėnesiui, Kretingos rajono laikraštis „Švyturys“ pirmiausia parašė apie gegužinę demonstraciją. Ir oficialios tribūnos nuotrauką publikavo. Sprendžiant iš rajono valdžios viršūnėlės aprangos, tais metais pavasaris nebuvo šiltas: visi su gan šilta viršutine apranga. Kaip įprasta tais laikais, iš tribūnos kretingiškius sveikino ne tik rajono vadovai, bet ir sovietinės armijos kariškiai: keletas jų matomi fotografijoje. O nuotrauką palydintis tekstas buvo vertas tikros „aukso plunksnos“: „Tarybinė liaudis, visa pažangioji žmonija ženkliais darbo ir kovos už taiką rezultatais pasitinka Didžiosios Pergalės prieš hitlerinę Vokietiją 40-metį, Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 45-ąsias metines, TSKP XXVII suvažiavimą“.
Tų dienų laikraščio puslapiai retai apsieidavo be visokių ideologinių šūkių. Vieną jų 1985-05-06 ir šiandien verta paminėti: „Masinės informacijos ir propagandos priemonės – veiksmingas darbo žmonių komunistinio auklėjimo ir organizavimo, partijos vidaus ir užsienio politiką ideologiškai remiąs įrankis, tikrai visos liaudies tribūna“. Tik kad toje „visos liaudies tribūnoje“ niekur niekada negalėjai pamatyti kitos nuomonės, kito požiūrio nei partijos nustatyto. Toks ir buvo totalitarizmas.
Kaip propagandos ir masinės informacijos priemonės formavo skaitytojų požiūrį į pasaulio, užsienio politikos aktualijas, gali puikiai iliustruoti publikacija „Tarp mistikos ir kompiuterių“, parašyta A. Petkaus, matyt, ELTA korespondento ar kokio apžvalgininko. Straipsnyje įvairiais būdais juodinamas ir šmeižiamas popiežius Jonas Paulius II, tada dar palyginti neseniai – 1978 m. rudenį, – pirmą kartą išrinktas popiežius ne italas ir dargi iš Rytų Europos. Tas A. Petkus aprašinėja pusiau mistinę organizaciją „Opus Dei“, kuri yra „galingas katalikų bažnyčios ramstis“. Neva ta „Opus Dei“ – pusiau mafijinė struktūra, – padėjo, kad popiežiumi būtų išrinktas Lenkijos kardinolas Karolis Voityla. Be to, „Opus Dei“ jautė didelę simpatiją popiežiui Pijui XII, „nes jis atvirai rėmė fašistus“. Įrodyta, jog tai – melas. Tačiau tik publikacijos pabaigoje išryškėja, kodėl kažkoks A. Petkus iš ELTA tokį dėmesį skyrė Jonui Pauliui II, kodėl buvo reikalingi tokie platūs istoriniai pasažai. Pasirodo, kad „Opus Dei“ yra dosniai sušelpusi lenkų „Solidarumo“ kontrrevoliucionierius“! O kas „raudoniesiems“ galėjo būti baisiau už lenkų Solidarumą? Gal tik lietuvių Sąjūdis ar latvių ir estų Liaudies frontai. Bet jie gimė kiek vėliau…
Tai, kokia galinga buvo komunistinės propagandos mašina, iliustruoja „Švyturyje“ paskelbti statistikos faktai, kuriais tada buvo labai didžiuojamasi. Pasirodo, Sovietų sąjungoje Markso ir Engelso raštai buvo išleisti 97, o Lenino raštai – net 120 pasaulio tautų kalbomis. Jų bendras tiražas siekė 720 milijonų egzempliorių. Nepatingėkite pažiūrėti ir įsitikinti: 1985 m. Žemėje gyveno apie 4,8 milijardo žmonių. Tad maždaug kas 6 ar 7 galėjo skaityti tuos kairiuosius revoliucionierius. Neverta stebėtis, kad iki šiol kai kuriuose netgi vedančiuose Vakarų Europos, JAV universitetuose kairuoliškos ir net kraštutinės kairiosios pažiūros tokios populiarios, kad jie sunkiai atsikrato rusijos – lyg šventos karvės, – įvaizdžio.
„Švyturys“ lyg užsakytas tomis gegužės dienomis savo puslapiuose bėrė gan įdomią totalitarizmo ideologijos statistiką. Suprantama, sunku buvo patikėti, kad kada nors į tuos puslapius bus pažvelgta kitu kampu ir tai bus galima kitaip interpretuoti. Pasirodo, per metus SSRS išspausdinama apie 2 milijardus įvairių knygų egzempliorių. Skubama patikinti, kiek daug čia vaikų literatūros, vadovėlių, mokslinių knygų. Tačiau kas pamena tuos laikus, neleis meluoti, kad rimto dėmesio vertą knygą gauti buvo be galo sunku.
SSRS per metus 55 kalbomis leidžiama virš 13 tūkst. pavadinimų laikraščių ir žurnalų, jiems rašo per 100 tūkst. žurnalistų ir 6 milijonai (!) neetatinių korespondentų. Kiekviena šeima vidutiniškai skaito po 6 periodinius leidinius. Kaipgi ne, jeigu baigiantis kalendoriniams metams leidinių prenumerata būdavo vos ne priverstinė, o „Tiesa“ ar „Komjaunimo tiesa“ – būtiniausi kasdieniai leidiniai. Tačiau populiariausias, matyt, buvo satyrinis žurnalas „Šluota“.
Ideologinį presingą ant sovietinių piliečių galvų skleidė ir radijas bei televizija. Štai žinutė iš tos pačios gegužės 6 d. laikraščio puslapių: „Radijo laidos SSRS teritorijoje kasdien perduodamos 68 kalbomis. Centrinio radijo laidos pasiekia praktiškai kiekvieną šalies kampelį, o spalvotos televizijos laidos – 86 proc. gyventojų“.
Įdomi pasirodė pašto paslaugų statistika. SSRS teritorijoje per metus paštas persiunčia apie 9 milijardus laiškų, apie 800 milijonų piniginių perlaidų (ar kas dar žino, kaip tai tada atrodė?), beveik pusę milijardo telegramų. O per metus sovietiniai piliečiai nuperka kioskuose ar gauna prenumeratos būdu apie 45 milijardus laikraščių ir žurnalų egzempliorių. Galima stebėtis tokiais skaičiais, tačiau tai visų pirma galima įvertinti kaip galingą, visa apimančią ideologinės priespaudos ir totalinės propagandos priemones.
Būdavo dienų, kai laikraštis pasidžiaugdavo gamybiniais laimėjimais. Kretingos eksperimentinėje statybinių konstrukcijų gamykloje buvo paleista trečioji eksperimentinė linija, gaminanti figūrines šaligatvių plyteles. Į linijos paleidimą atvyko rajono valdžia.
„Laisvės“ vilnos audinių fabrike buvo pradėta didžiulių sandėlių statyba, ją numatyta baigti 1986 metais. Bendras naujų sandėlių plotas bus apie 4 tūkst. kvadratinių metrų.
O štai Palangos Gedvilo vidurinėje mokykloje Kretingos rajono ir Palangos pedagogams įvyko seminaras apie televizijos mokomųjų laidų panaudojimą mokyklose. Buvo kalbėta apie mokomųjų laidų perspektyvas, jų poveikį mokymosi procesui, mokinių savarankiškumo ugdymui.
Klaipėdietis ELTA korespondentas Alfonsas Pipiras parašė apie jūrą ir jūreivius. Klaipėdoje registruoto supertralerio „Šventoji“ įgula pirmoji puolė gelbėti Ispanijos laivą, stovėjusį Mauritanijos uosto Nuadibu išoriniame reide. Laive kilo gaisras, lietuvių jūrininkai tada išgelbėjo 15 jūreivių. Avarinis gelbėjimo vilkikas „Užsispyrėlis“ Ramiojo vandenyno pietryčiuose gelbėjo Bulgarijos žvejybinį laivą „Ofelija“, siuntusį SOS signalą. Pasirodė, kad bulgarų laive sugedo sraigtas, laivas buvo bejėgiškai blaškomas vandenyno bangų. Vilkikas-gelbėtojas nutempė „Ofeliją“ remontuoti į vieną Peru uostą.
Dar viena Alf. Pipiro informacija – apie tanklaivį „Sevanas“, kuris Atlanto vandenyne žvejojantiems laivams pristato gėlą vandenį.
Nusileiskime į Kretingos rajono kasdienybę…
Visokias ateinančias „raudonas šventes“ reikia pasitikti švaria aplinka. Anksčiau rašėme, kokia ideologiškai svarbi buvo balandžio pabaigoje organizuojama lenininė talka, tačiau ir be jos aplinkos švaros reikalai periodiškai būdavo nušviečiami „Švyturyje“. Publikacijoje „Koks kiemas – toks ir šeimininkas“ K. Šidagas aprašinėjo, ką pamatė įvairiose rajono gyvenvietėse. Ypač jam užkliuvo Kūlupėnų geležinkelio stoties geležinkelio darbuotojų namo aplinka. Name gyveno 5 šeimos – Vitkai, dveji Sirgučiai, Seselskienė, Vaičiuliai. „Krūvos mėšlo, pagalių, metalo laužo, šiukšlių, aptręšusių medinių balkių – ko tik nori, kiek tik nori rasi jų kieme. (…) Apsileidėliais piktinasi visa Kūlupėnų gyvenvietė. Sirgutienė dirba Kūlupėnų maisto prekių parduotuvės maisto prekių prinešėja. Nelabai malonu pirkti prekę, prie kurios lietėsi iš tokios nešvarios aplinkos atėjusios moters rankos“, – rašė autorius. Kitas Kūlupėnų teršėjas – kelio meistras Adomas Budrys. Prie pat geležinkelio bėgių priešais geležinkelio stotį jis savavališkai pasistatė ūkinį pastatą, jame laiko gyvulius, o mėšlą iš tvarto meta vos ne ant geležinkelio bėgių.
Kai nebuvo interneto ir Google, skaitytojai siųsdavo klausimus į redakciją ar skambindavo ir klausdavo įvairių dalykų. Laikraštis periodiškai publikuodavo reikšmingesnius klausimus bei atsakymus.
L. Railienė teiravosi, ar galima įstiklinti balkonus. Važinėdama po Lietuvą ji kai kur matė tokius balkonus. Bet Kretingos rajono vyr. architektas Edmundas Giedrimas atsakė, kad LSSR ministrų taryba nusprendusi neleisti balkonų stiklinti, nes tai darko namų fasadų architektūrinę išvaizdą.
P. Galdikas iš Palangos teiravosi, kur kurorte galima atiduoti sukauptą makulatūrą. Jam buvo atsakyta, kad makulatūra superkama paruošų punkte netoli kavinės „Laumės gryčia“.
Kretingiškis K. Bartkus klausė, kada Palangos gatvėje bus šaligatvis. Vaikai kasdien eina į mokyklą, blogu oru juos aptaško pravažiuojančios mašinos, o ir iki rimtos nelaimės netoli. Jam atsakė Kretingos rajono komunalinių įmonių kombinato viršininkas J. Ališauskas, kad Palangos gatvės remonto techninis projektas paruoštas, o darbai prasidės, kai bus baigtas Vytauto gatvės kapitalinis remontas.
Palangiškė E. Skrimantienė klausė redakcijos, kada Palangoje bus skirstomi sklypai kolektyviniams sodams. Jos teigimu, jau penkeri metai kurorto gyventojams neskiriamas nė vienas sklypas. Jai atsakė Palangos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas H. Baliūnas: „1983 m. prie „Pavėsio“ kolektyvinio sodo buvo prijungtas 5 sklypelių žemės plotas ir išdalintas Didžiojo tėvynės karo veteranams. 1983 m. lapkričio mėn. buvo paruošti ir aukštesnėms organizacijoms pateikti dokumentai dėl naujo žemės ploto kolektyviniam sodui skyrimui. Tačiau iki šiol šiam tikslui žemė neskiriama, sklypeliai kolektyviniams sodams nesuteikiami“.
Toks tad vyko gyvenimas…
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
