Astronomijos dėsniai nepajudinami. Na, nebent jie šiek tiek susvyruoja prabėgus tūkstantmečiams. O šiaip mes visi žinome, kad šiauriniame Žemės pusrutulyje Saulė gruodžio 25 dieną jau vos ne vos kilstelės save virš horizonto ir diena pailgės maždaug minute.
Minutė šviesos, papildoma minutė Saulės kelio į šviesą ir tikėjimas, kad taip buvo visada, taip yra ir taip bus. Nes tai – žmogaus poveikiui nepavaldūs astronomijos dėsniai. Tačiau ant Žemės paviršiaus, ant kurio knibžda jau net virš 8 milijardų žmonių, daug kas kitaip. Žmonių apgyvendintoje Žemėje veikia visai kiti dėsniai, nepavaldūs jokiai astronomijai. Jie sunkiai suvaldomi ir žmogaus. Tad ir nežinia, ar verta kiek rimčiau tikėti visokiais horoskopais, ar astronominis žvaigždžių išsidėstymas paveikia žmogaus likimą, jo pašaukimą, jo darbus ar pasiekimus. O taip pat jo laimę ir sėkmę.
Kol Žemėje gyveno tik milijardas, o tai buvo tik prieš 300 metų, žmonėms šviesa ir tamsa buvo aiškiai atskirti reiškiniai ir vertybės. Nebuvo milijoninių miestų, kurių gatvių, reklamų, būstų šviesa būtų matoma net iš kosmoso. Senuosiuose miestuose vidury nakties išėjęs į lauką galėjai pasigrožėti žvaigždžių nusėtu dangumi, o susimąstęs apie Kosmoso amžinybę ir save, tokią menką dulkelę neaprėpiamos Visatos akivaizdoje, tarti: „Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje“.
Taip sakė Imanuelis Kantas, kurio 300-asis gimtadienis pasaulyje bus minimas kitų metų balandžio 22 dieną. Pasirodo, vardas Imanuelis, reiškia „Dievas su mumis“.
Žvaigždėtas dangus, moralės dėsnis manyje, šviesos pergalė prieš tamsą šiandien tapusios tarytum abejotinomis vertybėmis. Žvaigždėtą dangų pakeitė be paliovos mirguliuojantys išmaniųjų telefonų ekranėliai, bendražmogiškus moralės dėsnius – liberalios mąstysenos samprotavimai „iš vienos pusės taip, iš kitos – kitaip“, o tikėjimą šviesa – baimė dėl pasaulį vis labiau gaubiančios tamsos karalystės.
Betgi ir toli klaidžioti net neverta. Argi pastarųjų savaičių mūsų šalies politinės realijos neparodė visiškos dalies politikų moralinės degradacijos? Galima paminėti šiomis dienos Andriaus Tapino įrašą facebooke: „Advokatų garbės teismas po daugiau nei metus trukusio nagrinėjimo šiuo metu atsistojo ir išėjo priimti sprendimo mano prašymu Teisingumo ministrės iškeltoje drausmės byloje Ignui Vėgėlei“. Pretekstu tokiam advokatų sambūriui tapo I. Vėgelės įrašas apie A. Tapiną, kad „gavai labdaros ir į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus”. Advokatas aiškino, kad turėjo mintyje ne aktyvų visuomenininką, o Finansų ministeriją.
Tai ką nusprendė advokatų garbės teismas? Ogi neskirti jokios nuobaudos savo profesijos atstovui I. Vėgelei. Esą jis savo viešus tekstus rašė ne kaip advokatas. O visi A. Tapino argumentai garbės teismui pasirodė nereikšmingi, ką jis ir akcentavo sprendime.
Keistas sprendimas vien todėl, kad jis pateisino savotišką viešo asmens susidvejinimą. Ar tai reikštų, kad nuo šiol tokią taisyklę būtų galima taikyti bet kuriam viešajam asmeniui? Ar tai reiškia, kad pusę dienos bet kuris Seimo narys gali būti Seimo narys, o kitą dienos pusę – privatus asmuo? Tą kitą dienos pusę jis gali rūpintis kokių nors įmonės koldūnų kokybės reikalais ir jų pardavimais, o kitą pusę – viešai prisiekinėti ir demonstruoti, kaip jis myli Lietuvą? Ar ne panašiai elgėsi Petras Gražulis?
O apie kokius „moralinius dėsnius“ galima kalbėti minint Remigijų Žemaitaitį? Matyt, ir jis tam tikrą laiką buvo susidvejinęs – iš Seimo nario kurį laiką pavirtęs privačiu asmeniu, – kai savo paskyroje tiesiai šviesiai parašė, jog kilus neramumams ar karo pavojui „aš pirmas šeimą išgabenčiau ir tų kiaulyčių iš daugumos namus, turtus pirmas koordinates duočiau kur sprogdinti!“ Žmonės, spėję tai pamatyti jo facebooke, stebėjosi – negi Žemaitaitis pirmasis ruskiams nurodys koordinates kur sprogdinti? Ar jis išdavikas?
Konservatorius Bronislovas Matelis (kiek žinoma – jis kol kas vienintelis) kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Seimo etikos sargus dėl tokių Žemaitaičio pareiškimų. Koks bus sprendimas? Ar bus prisiminti ir šio politiko anksčiau skambėję antisemitiniai pareiškimai? Juk viską sudėjus – visa moralinės degradacijos puokštė. O gal ir šis veikėjas pasiaiškins, kad tokias išdavikiškas tezes rašė būdamas tik privatus asmuo?
Dėl naikinančios tamsos galybės, vis labiau gaubiančios pasaulį, verčia galvoti ir vienas po kito kylantys karo židiniai. Jų akivaizdoje smelkiasi abejonės dėl patvarios saugumo sistemos, dėl pasiryžimo ginti bendražmogiškas vertybes, neramina klausimas dėl realios galimybės aukotis karo lauke. Naujausias ukrainiečių karybos eksperto Aleksejaus Arestovičiaus klausimas (kol kas be atsakymo) pribloškė tiesumu: ar Vakarų Europa yra pasiryžusi netekti 300 tūkstančių dėl Baltijos valstybių laisvės?
Deja, bet tai – ne tuščiavidurė retorika. Jeigu civilizuoto pasaulio atstumtoji Šiaurės Korėja sugeba rusų fašistams pristatyti milijonus artilerijos sviedinių, tai Vakarų Europos karo pramonės galimybės skaičiuojamos tik keliais šimtais tūkstančių. Ukrainos karas parodė, kad moderniausios karo technologijos yra beveik bejėgės prieš elementarius dronus, šimtais leidžiamus ant ukrainiečių galvų. Argi ne su tuo pačiu susidūrė ir Izraelis? Modernių technologijų karo scenarijus 21 amžiuje susidūrė su visai kita realybe: karo baigtis sprendžiama mūšiuose vyras prieš vyrą žemę išraustuose apkasuose. Kaip ir prieš 100 metų. Tai kiekgi vyrų-europiečių bus pasiryžę žūti už krikščioniškas, vakarietiškas vertybes, kiek jų bus pasiryžę ginti ne tik savo namus, bet ir artimiausius Europos kaimynus?
Tikėkime, kad šių metų Kristaus gimimo laukimas nebus paskutinis, kad mūsų, visos europiečių šeimynos valia ir protas bus galingesni už tą iš pasaulio pakampių lendančią tamsos karalystę. Tikėjimas ir valia kažkada mums jau padėjo. Taip turi būti ir šį kartą.
Andrius JUŠKEVIČIUS
425 peržiūrų (-a)