Pastaraisiais metais vėl auga Lietuvos nuolatinių gyventojų skaičius. Miršta 20 800 žmonių daugiau, nei gimsta, bet atvažiuoja 72 100 žmonių daugiau, nei išvyksta. Dauguma atvykusiųjų – ne Lietuvos piliečiai. Tai kokia kalba dainuosime „Tris milijonus“? Manau, kad lietuviškai.

Nevyniodamas į vatą, iš karto noriu prisipažinti, kad nejaučiu baimių dėl atvykstančių žmonių integracijos Lietuvoje. Provokuojantis šio komentaro pavadinimas – tik bandymas atkreipti Jūsų dėmesį į situaciją ir argumentuotai paaiškinti, kodėl siūlau ne ieškoti baubų, bet atlikti keletą svarbių pasirengimo darbų. Bet apie viską nuo pradžių.

Keičiasi tautinių mažumų procentas

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2,86 mln. gyventojų. Per 2022 m. Lietuvos nuolatinių gyventojų padaugėjo 51,3 tūkstančio. Pagrindinė to priežastis – užsieniečiai. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per 11 šių metų mėnesių į Lietuvą atvyko 50 000 užsieniečių. Trečdalis jų – baltarusiai. Taigi, kai oficialusis statistikos portalas 2024 m. pradžioje paskelbs naują Lietuvos gyventojų skaičių, mūsų bus dar daugiau, – jau virš 2,9 mln. Su dar kažkiek pasikeitusia etnine sudėtimi. Ir taip iki 2030 metų greičiausiai sulauksime apdainuotųjų 3 milijonų, nes Lietuvos pragyvenimo lygis augs, lietuvių joje mažės, o užsieniečiams būsime vis patrauklesnė šalis. Uždarbis – visai pusėtinas, kainos – amžinai didesnės nei Lenkijoje, tačiau ramu, nevyksta gamtos kataklizmai, ne per karšta ir gera gyventi.

Šalia Lietuvoje augančio užsieniečių skaičiaus yra ir dar viena įdomi tendencija. Prieš metus, 2022 m. pabaigoje, Valstybės duomenų agentūra paskelbė, kad nuo 2001 m. iki 2021 m. vykdomuose gyventojų surašymų matyti, jog Lietuvoje mažėja tautinių mažumų atstovų procentai. Lenkų, baltarusių ir ukrainiečių dalis per dvidešimtmetį susitraukė labai nežymiai – po 0,2 procento. O štai rusų dalis sumažėjo nuo 6,3 proc. iki 5 procentų, t.y., daugiau negu procentu. Ekspertai šį sumažėjimą daugiausiai aiškina mažesniu gimstamumu, emigracija ir tuo, kad dėl Putino agresijos prieš kaimynines valstybes, Lietuvos rusai linko keisti tapatybę.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokios tendencijos buvo pastebėtos dar iki 2022 m. vasario 24 d., kuomet Putinas pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, ir į Lietuvą atbėgo 86 tūkstančiai ukrainiečių (apie 3 procentus visų Lietuvos gyventojų). Žinome, kad po 2020 m. pavogtų Baltarusijos prezidento rinkimų ir Lukašenkos represijų prieš savo žmones, į Lietuvą atvyko 62 tūkstančiai baltarusių (apie 2,17 procentų Lietuvos gyventojų). Taigi 2024 m. pradžioje pasirodysiančioje Valstybės duomenų agentūros ataskaitoje turėtume pamatyti didesnį ukrainiečių ir baltarusių tautybės žmonių procentą tarp Lietuvos gyventojų. Rusų tautybės žmonių, ko gero, bus dar mažėliau.

Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai šiuo metu sudaro apie pusę į Lietuvą atvykstančių užsieniečių. Kiti – iš Uzbekistano, Kirgizijos, Tadžikistano, Kazachstano, Azerbaidžano ir kitų valstybių. Taigi bėgant metams, etninė Lietuvos nuolatinių gyventojų sudėtis gali tapti dar įvairesnė. Kaip padaryti, kad šioje įvairovėje išlaikytume savo kalbą, papročius, tradicijas ir taikų sambūvį visuomenėje?

Šiuo metu lietuviai sudaro 83,6 procentus Lietuvos gyventojų. Atkreipsiu dėmesį, kad su tokia sudėtimi Lietuva net nepatenka į homogeniškiausių pasaulio valstybių 40-uką. Taigi šūkių „Lietuva – lietuviams“ ir „Dangus griūva“ mėgėjams derėtų suprasti, – didžiuojamės savo ypatinga kalba, garbinga praeitimi ir unikaliais pasiekimais iš UNESCO paveldo sąrašų, tačiau nuo pat Gedimino laiškų, kurių 700 metų jubiliejų švenčiame, esame sveikai tautiškai subalansuota ir taikiai sugyvenanti visuomenė.

Nedarykime tragedijos, darykime sprendimus

Kaip toliau išlaikyti tautinį balansą ir sugyvenimą? Matau dvi svarbias priemones tam pasiekti.

Stiprinkime tarnybas, atsakingas už migraciją ir saugumą. Jeigu Valstybės saugumo departamento (VSD) vadas teigia, kad į Lietuvą atvykus 100 000 Baltarusijos piliečių, VSD kiltų iššūkių išfiltruoti, kurie iš jų kelia grėsmę mūsų saugumui, tai ieškokime būdų padidinti VSD pajėgumus. Jeigu Migracijos departamentas (MD) prašo didinti jo pajėgumus ir darbuotojų atlyginimus (nes tam, kad taptum MD specialistu, privalai turėti teisinį išsilavinimą), tai ieškokime galimybių. Formulė labai paprasta: VSD ir MD finansavimas turi koreliuoti su ekonomine nauda, kurią sukuria į Lietuvą atvykę užsieniečiai. Tą privalo suprasti ir politikai, ir Finansų ministerijos specialistai, ir verslas, nuolat reikalaujantis didinti migracijos apsukas. Kažkas turi už tai sumokėti.

Kalbant apie VSD ir MD stiprinimą, būtų protinga nevelti jų į bereikalingas politines batalijas (tokias, kaip „Pranešėjo istorija“). Jeigu VSD teigia, kad litvinizmo šalininkų veikla gali padidinti etninę įtampą Lietuvoje tarp lietuvių ir baltarusių bendruomenių, reikia ieškoti būdų užkirsti kelią šiai įtampai, nes ji labiausiai naudinga Putinui ir Lukašenkai.

Čia turėtų pasiraitoti rankoves ir Lietuvoje veikianti Baltarusijos opozicija. Jos atstovai gali padėti Lietuvos tarnyboms identifikuoti Lukašenkos agentus ir turi susilaikyti nuo bet kokių viešų abejonių Lietuvos tarnybų veikla. Sviatlana Cichanouskaja jau vis garsiau kalba apie tai, kad būtina užkirsti kelią su litvinizmu susijusioms provokacijoms. Lietuva padėjo, padeda ir padės Baltarusijos žmonėms, kovojantiems už laisvę ir demokratiją, tačiau dėl to neturi nukentėti Lietuvos saugumas. Todėl turime veikti išvien ir vengti bet kokių tarpusavio įtampų.

Integruokime atvykusius. Ne vienam mane pavežėjusiam pavežėjui lietuvių kalba yra „labai sunki ir labai reta“. C‘est la vie, kaip pasakytų prancūzai. Bet lietuvių kalba taip pat yra ir viena seniausių, ir viena unikaliausių, ir šiaip, praverčianti gyvenant Lietuvoje. Todėl būtina išmokti bent jau jos pradmenis. Džiaugiuosi, kad tą vis garsiau deklaruoja ir S.Cichanouskaja, – didžiosios dalies baltarusių autoritetas. Pasirūpinkime, kad visi norintys galėtų mokytis lietuvių kalbos. Kai 2015 m. surengiau nemokamas lietuvių kalbos pamokas Naujojoje Vilnioje, jas noriai lankė keliasdešimt Lietuvos piliečių. Kodėl jie nemokėjo lietuviškai? Nes, cituoju, „niekas nepasiūlė“. Galbūt šiandien rasis ir socialiai atsakingo verslo, kuris prisidėtų prie šios iniciatyvos. Šiuo metu nemokamus kursus siūlo Tautinių bendrijų namai, Raudonasis Kryžius, Vytauto Didžiojo universitetas ir Užimtumo tarnyba. Tačiau problema visur ta pati – vietų katastrofiškai trūksta ir kartais savo eilės tenka laukti kelis mėnesius. Atsiradus pakankamai pasiūlos, tikrai nebūtų tragedijos, jeigu užsieniečiai, atvykę prasitęsti leidimą gyventi Lietuvoje, išlaikytų mini egzaminą, pademonstruodami, kiek mūsų unikalios kalbos išmoko.

Galbūt dėl artėjančių Kalėdų, o gal matydamas, kur nuvedė kai kurių Vakarų šalių integracijos (ar jos nebuvimo) politika, kviečiu integruoti Vilniaus ir kitų miestų gatvėse padaugėjusius ukrainiečius ir baltarusius į mūsų bendruomenes ir neskubėti jų smerkti. Siaubas, kurį jie patyrė savo šalyse, palieka žaizdų visam gyvenimui. Nekaltinkime visų baltarusių litvinizmu (carinės Rusijos sukurtu mitu, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo slavų baltarusių valstybė), neieškokime krislų visų ukrainiečių akyse („Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ Mt 7, 1–5). Taip jau lėmė likimas, kad mūsų nesutarimai su baltarusiais ir ukrainiečiais yra naudingi tik mūsų priešams. Likimas lems, Ukraina laimės karą, Lukašenkos nebeliks, ir daugelis baltarusių ir ukrainiečių grįš atstatinėti savo valstybių. Statistika rodo, kad netgi dabar, tebevykstant karui, ukrainiečiai iš Lietuvos grįžta į savo Tėvynę. O tie, kurie nuspręs pasilikti Lietuvoje, bus paspirtimi mūsų ekonomikai.

Drąsiau planuokime, nes ateitis bus tokia, kokią sukursime patys

Liberalių jėgų valdomas Seimas gruodžio 14 d. pritarė dabartinės Vyriausybės parengtai valstybės raidos vizijai „Lietuva 2050“. Šiame dokumente apie 3 milijonus – nė žodžio. Jos rengėjai liūdnai konstatuoja: „Spėjama, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų skaičius sieks 2,20 mln.“ Vyriausybė (kuriai, ačiū demokratijai, gyvuoti liko mažiau nei metai) nesisvaido ir ambicijomis. Pirmasis visos „Lietuva 2050” tikslas labai kuklutis: „Stabilizuoti gyventojų skaičių, orientuojantis į Jungtinių Tautų prognozių vidutinį scenarijų, pagal kurį viršijama 2,3–2,4 mln. gyventojų skaičiaus riba“. Taigi šiai valdžiai net neužteko fantazijos pasvajoti, kad per 26-us metus galėtume pasiekti daugiau, nei padidinti Jungtinių Tautų prognozuojamą mūsų skaičių pora šimtų tūkstančių gyventojų. Pora šimtų tūkstančių per 26-us metus! Vos po 7 000 kasmet, kai vien šįmet Lietuva padidėjo 50 000!!!

Galėčiau lažintis iš savo garbanų, kad dar 2030 m. Lietuvoje gyvens 3 milijonai. Galėčiau lažintis, jeigu Lietuvoje į valdžią ateitų (sugrįžtų) jėgos, kurioms rūpi ne tik Lietuvos gyventojų nutekėjimo nuostolių kompensavimas per liberalesnę migraciją, bet ir demografinių iššūkių sprendimas, pagalba šeimoms ir rūpestis vaikais. Deja, bet dabartinė valdžia, savo vizijoje „Lietuva 2050” žadanti, esą „sudarys palankesnes sąlygas kurti šeimas Lietuvoje ir auginti vaikus (didins būsto ir paslaugų šeimoms prieinamumą, daugiau dėmesio skirs daugiavaikėms šeimoms ir šeimoms su individualiųjų poreikių turinčiais vaikais ir kt.)“, elgiasi kaip tik priešingai, – 2024 m. biudžete sumažino lengvatinių būsto paskolų jaunoms šeimoms priemonę.

O juk sprendimai yra aiškūs, jei turi politinės valios ir teisingai sudėlioji prioritetus. Nestatai Ministerijų miestelio, o pakeli atlyginimus mokytojams. Neleidi valstybiniams elektros tiekėjams apvaginėti klientų ir sumažini elektros kainų šokinėjimą. Nepabijai sugrąžinti mokestinių lengvatų auginantiems vaikus ir sulauki naujagimių bangos. Sukuri mokestines ir kitas paskatas kurti verslą regionuose ir atgaivini regionus. „Į ką investuoji, tą ir gauni“, kaip sako Warrenas Buffetas. „Juk mes ne iš tų, kur pralaimi, dar nenugalėti“, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, „ir mes galingi iš naujo“.

 511 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes