Kretingiškės, Palangoje Vlado Jurgučio progimnacijoje dirbančios muzikos mokytojos ekspertės Dianos Beržanskienės vardas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai už jos ribų. Jos rankų ir širdies dėka sušildytas bei išugdytas ne vienas atlikėjas, nuskinęs laurus įvairiuose projektuose, konkursuose ar festivaliuose. Su Diana šiandien kalbamės apie muziką, atsakomybę ir kelią, kuris kviečia ne tik eiti, bet ir ieškoti..

– Gerbiama Diana, esate pedagogė, muzikos mokytoja, ekspertė, dirbate su vaikais ir jaunimu. Apie juos, turbūt, galėtumėte labai daug papasakoti, pasidalinti jų pasiekimais bei laimėjimais. O kaip pristatytumėte save?
– Sakyčiau, sunkus klausimas. Apie kitus kalbėti yra lengviau, nei apie save. Galbūt dėl šios priežasties nesinaudoju socialinias tinklais. Iš prigimties esu žmogus vienišius, vengiantis įvairiausių komentarų – tiek piktų, tiek gerų, kadangi vidumi labai išgyvenu. Pedagoginiam darbu esu atidavusi 41 – erius metus, esu mokytoja iš prigimties. Labai mylėjau ir tebemyliu šį darbą. Būdama aštuntoje klasėje jau žinojau, kad mano kelias ves į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, kur, svajodama apie vokalą, įstojau į chorinį dirigavimą. Ten turėjau puikią mokytoją, kuri dar stipriau įkvėpė eiti pasirinktu keliu. Žinoma, galėjau perstoti į vokalo specialybę, bet mane supo labai kryptingi, motyvuoti dėstytojai, kurių dėka baigiau chorinį dirigavimą ir pasukau muzikos pedagogės kryptimi. Mano svajonė tapti atlikėja neišsipildė, bet manau, kad ją realizuoju, visas savo gautas žinias perteikdama vaikams. Šis kelias nebuvo lengvas. Tai, ką duoda muzikos mokykla ar akademija tėra žinios, visa kita – ieškojimas, gilinimasis, akiračio plėtra. Niekur knygose nėra parašyta kaip dirbti su vienu ar kitu vaiku. Viskas tėra bendros nuostatos ar dogmos. Pirmą sykį išvykus į Bulgariją supratau, kad tai ką moku – tėra lašas jūroje. Tuo metu, dar sovietmečiu, ten jau dainavo vaikai atvykę iš gana egzotinių šalių ir susimąsčiau kiek mums dar reikia toli pažengti, kad susipažinti su tomis pačiomis skirtingiausiomis kultūromis, jas priimti, įvertinti. Taip pat tenka pamatyti ir savas spragas. Žinoma, kritiką labai sunku priimti, bet jei nori tobulėti, eiti į priekį – grįžus namo turi viską pergalvoti, analizuoti ir dar stipriau suvokti kur veda šis kelias. Sakoma – kas nedirba, tas, turbūt, niekada ir neklysta. Visokių momentų teko patirti tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kol esi Palangoje – atrodo, kad esi vienas geriausių, o kai nuvyksti į konkursą – pamatai nerealiai gausų gabiausių vaikų būrį. Tarkime, „Dainų dainelėje“ yra reikalavimas, kad kūrinys atitiktų vaiko amžių, bet kai nuvažiuoji į Europinio lygio konkursą – pamatai, kad jei leisi vaikui dainuoti pagal jo amžių – tai ir liksi pirmas nuo galo. Ten nedidukas vaikas atlieka tokio sudėtingumo kūrinius, kad mūsiškis su daina ‚Du gaideliai“ telieka fonas, į kurį niekas neatkreips jokio dėmesio. Supratau, kad kiekvieną sykį, veždama vaiką į konkursą, turiu nustebinti, patraukti dėmesį, nes kasmet kartelė iškeliama vis aukščiau. Jei anksčiau užtekdavo nuvežti, kad vaikas švariai intonuotų, kad daina atitiktų kriterijus, tai dabar – tu turi nustebinti, nes dainuojančių žmonių yra labai daug. Pati ne sykį esu buvusi vertinimo komisijose – išeina masė gerai dainuojančių, o įstringa kokie penki, kurių neįmanoma užmiršti. Tai aukštasis pilotažas.
– Dainuojančių vaikų visada buvo, bet dabar jų yra ypatingai daug. Kokia to priežastis? Ar jiems dainuoti atsirado daugiau galimybių?
– Manau, kad daugiau galimybių atsivėrė. Anksčiau, kai pradėjau dirbti, buvo vienas konkursas „Dainų dainelė“, kurios reikalavimai praktiškai nėra pakitę iki šių dienų. Bet gyvenimas juk eina į priekį ir, mano akiai žiūrint, trūksta modernumo bei šiuolaikiškumo. Žinoma, tai tik mano nuomonė. Muzika – toks subjektyvus dalykas, kad ištisai viskas išvirsta į ginčus. Žmonės prie televizorių ekranų, žiūrovai, klausytojai irgi tobulėja, jie jau gali sau leisti nuskristi į Londoną, Milaną ar Niujorką ir gyvai klausytis pasaulinio lygio atlikėjų.
– O, tarkime, vaiko balso diapazono galimybės, ar jos turi kažkokias ribas?
– Man visada yra įdomu dirbti su vaiku, apie kurio galimybes ne visada kažką pasakysi iš pirmo žvilgsnio. Kartais vaikas taip atsiveria ir tokiais tempais pradeda tobulėti, kad nustemba net pats mokytojas. Praeitais metais buvome pakviesti į konkursą Berlyne ir ten nuvažiavus supratau, kad tokiam lygiui dar nesame pasiruošę. Į sceną išeina penkiolikos metų paauglė, turinti tokias balsines galimybes, tokį platų diapazoną ir tiek stipriai techniškai bei emociškai atlieka kūrinį, kad net nesupranti koks jos amžius. Tada imi svarstyti, ar mano ruošiamas vaikas gali turėti tokias galimybes, nes kiekvienas žmogus turi savo ribotumą. Suvoki, kad reikia dar mokytis ir mokytis. Tas konkursas mums davė stiprią pamoką – aš, kaip vadovė, pamačiau kokia linkme mums eiti. Todėl kiekvieną dieną esu ieškojimuose, stebiu tendencijas, analizuoju kūrinius, mąstau kiek technikos galima parodyti, kiek emociškai vaikas gali pavežti, ar sugebės suvokti tekstą. Labai daug dirbame su tekstu, kurį reikia paaiškinti nesukrečiant vaiko sielos, ypač dainuojant apie netektį ar karo baisumus, tuo pačiu veide stengiantis atspindėti dainuojamo turinio emociją. Taip pat stebiu kūrinių gyvavimo trukmę – jie juk irgi sensta. Dar svarbi aranžuotė, atlikimo maniera, komisijos išsakytos pastabos, kurios, tam tikra prasme, formuoja ir žiūrovo nuomonę.
– Bendradarbiaujate ir su televizija. Kaip sekasi ši bendrystė?
– Iš mano keturiasdešimt vienerių metų kelio, turbūt, trisdešimt penkeri būtų su LRT. Kai atvažiuojame ir dar matome tuos pačius veidus – kartu pasidžiaugiame, kad dar esame, kad kartu gražiai senstame.
– Kaip sekasi dirbti su vaikais?
– Man labai įdomu stebėti ir matyti kiek tas vaikas gali. Gal netgi įdomiausia su turinčiais mažiau galimybių. Pradedi nuo dantų sukandimo, giliniesi kodėl vaikas švepluoja, kodėl neištaria tam tikrų garsų, tariesi su tėvais, pasiūlai įtraukti kitus specialistus, kurie, galbūt, reikalingi. Tada prasideda kūrinio paieška, vaikas įvedamas į tam tikrą discipliną. Esu gana griežta mokytoja. Ir po kelių metų, palyginus pirmą garso įrašą su dabartiniu, kaskart tėvams sakau: niekada nelyginkite savo vaiko su kitu. Vaikų imlumas, darbštumas, prigimtiniai gebėjimai skirtingi. Mano tikslas yra kiekvieną vaiką ugdyti kaip asmenybę, kaip unikalumą, o ne kaip kažkieno kloną. Yra grandinė: vaikas-mokytojas-tėvai. Jei stiprios visos grandinės dalys, jei niekas nesuyra – viskas juda į priekį.
– O kaip į Jūsų gyvenimą atėjo muzika?
– Esu dėkinga savo amžiną atilsį mamai. Į muzikos mokyklą mane atvedė iš ligoninės, kaip tik buvo stojamieji egzaminai. Mama, gydytojos išprašius, atvedė į Kretingos muzikos mokyklą, į kurią ir įstojau. Pati labai norėjau, bet paskui, turbūt, kaip ir kiekvienam vaikui šiek tiek atsibosta – visi vaikai lauke, o tu – vieną portfelį parneši iš vienos mokyklos, kitą jau imi kitai mokyklai, esi pastoviai įsikinkęs į darbą. Buvau įstojusi į akordeono specialybę, turėjau gana griežtą mokytoją. Buvo dienų, kai nenueidavau į pamokas, o su vaikais linksmai čiužinėdavau nuo kalno, kol mamai nepaskambino specialybės mokytoja. Mano mama buvo labai disciplinuota ir gana griežta, todėl pasakė: pradėjai darbą – turi jį pabaigti, norėjai į muzikos mokyklą – turi baigti ją garbingai, kad man niekas neskambintų. Ir aš žinojau, kad negaliu iškrypti iš to kelio. Muzikos mokykloje baigiau keturias klases, tuo pat metu baigiau aštuonmetę ir stojau į Stasio Šimkaus aukštesniąją mokyklą. Tuomet dar nežinojau, kad muzika bus mano kelias. Kai baigiau S. Šimkaus aukštesniąją, man buvo 17 metų, po jos iš karto stojau į Muzikos akademiją. Visur supo labai puikūs žmonės, pedagogai. Niekada nebuvo minčių, kad nenoriu, kad gal tai ne man, kad gal reikia keisti specialybę, ne, niekada to nebuvo. Todėl tarsi vėjo gūsio pagauta iki šiol einu šiuo keliu, kurį lydi muzika.
– Ką veikia Jūsų mokiniai, nepasukę muzikos keliu?
– Yra teisininkų, verslininkų, gydytojų, karininkų, filologų, odontologų.. Su daugeliu bendraujame iki šiolei, jie mane aplanko, pasidaliname mintimis, įspūdžiais, diskutuojame meno klausimais, dalyvauju jų vestuvėse, kitose šeimos šventėse.
– Kokias žodžiais įkveptumėte vaiką dainuoti?
– Ateina vaikai jau norėdami dainuoti. Jie prisižiūri televizijos laidų, galbūt, nori šlovės, dėmesio ir greito rezultato. Televizijoje matome tuos pačius veidus, tuos pačius žmones, bet galbūt kažkur kaimelyje yra tas nešlifuotas deimantas, kurio niekas neparodo, nes jis nematomas. Kai atveda mažiuką vaiką, pažiūriu jo duomenis ir dirbame, pradžioje žaidybine forma, tikrai nedarau cirkų ir nežadu kažkokių konkursų ar televizijos. Manau, kad iki 8 – 9 metų apie šiuos dalykus nereikėtų kalbėti, norisi, kad jie pajustų dainavimo džiaugsmą, su niekuo nelenktyniautų ir būtų tiesiog vaikais. Paskui pradedame kalbėtis apie atsakomybę, apie savo bei tėvų įdėtą darbą, įdirbį, vaikai gauna namų darbų, kalbamės apie kvėpavimą, stovėseną, įvairias technikas. Labai džiugu išgirsti, kai po konkurso jie ima kalbėti mokytojo lūpomis: mokytoja, nelabai gerai padainavau, padariau klaidų. Visada stengiuosi juos išmokyti savikritiškumo, kad konkurse nedalyvautų vien dėl diplomo. Net jei vaikas gauna pirmą ar antrą vietą, bet dainuodamas padaro klaidų – visada sakau, kad ne vieta svarbiausia, o tobulėjimas ir pastangos, kad tų klaidų nebūtų. Negalime užsidėjus karūną džiūgauti ir užsimerkti prieš klaidas. Juk komisija irgi subjektyvus dalykas. Viename konkurse, prie vienos komisijos tu gali pralaimėti, o nuvažiavus kitur – tapsi laimėtoju. Visur sėdi gyvi žmonės ir jų vertinimo kriterijai skirtingai. Žinoma, kaip vadovė, aš nesakau, kad konkurse svarbu sudalyvauti. Sudalyvauti mes galime koncertuose, festivaliuose, kur visi yra laimėtojai, gauna diplomus už dalyvavimą. Jei jau vykstame į konkursą – mes važiuojame norėdami konkuruoti ir sužinoti ant kokio laiptelio stovime. Tuomet priimsime visą kritiką, kad sužinotume kiek tobulėti dar turime. Tai galimybė pergalvoti savo darbą, ką aš, kaip mokytoja, padariau, ko nepadariau, ką vaikas galėjo padaryti geriau ir ieškodami išeičių, sieksime geriausio rezultato.
– Ačiū Jums labai už pokalbį.
Kalbino Jurga Valery

 233 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes