Lytiškumo ugdymo tema šiais metais nuvilnijo keldama didžiules aistras. Ir nors Gyvenimo įgūdžių programa šių metų rugsėjį jau startavo mokyklose, susipriešinimas neblėsta. Kaip parodė LRT.lt užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, 43 proc. gyventojų (18 metų ir vyresnių) sutinka, kad Lietuvos mokyklose turėtų būti lytiškumo ugdymas ir tokia pat dalis (44 proc.) su tuo nesutinka ir mano, kad tai šeimos reikalas.
Kaip sakė LRT.lt kalbinta lytiškumo ugdymo specialistė Akvilė Giniota, tai rodo didelį ir stebinantį lūžį visuomenėje, o diskusijas bei ginčus kaitino ir politikų ambicijos nelikti šios temos nuošalyje. Jai pritaria ir lytiškumo ugdymo programas mokytojams kuruojanti profesorė Giedrė Kvieskienė.
Gyvenimo įgūdžių programa, kurioje apie 10-15 proc. sudaro lytiškumo temos, diegiama nuo pirmos iki devintos klasės. Kaip rodo apklausa, vos 6 proc. apklaustųjų pritartų, kad šios pamokos būtų vedamos pirmokams. Su tuo kiek labiau sutinka jaunimas iki 30 metų (14 proc.), vadovai (16 proc.) bei besimokantis jaunimas (21 proc.).
Kad tokios pamokos vyktų vaikams nuo penktos klasės ar vyresniems, pritaria 37 proc. respondentų. Su tuo kiek daugiau sutiktų moterys (39 proc.) nei vyrai (35 proc), jaunesni nei 50 metų žmonės (44 proc.), didmiesčių gyventojai (43 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (47 proc.) bei su didžiausiomis (virš 1800 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (46 proc.), darbininkai ir ūkininkai (44 proc.), specialistai ir tarnautojai (44 proc.) bei besimokantis jaunimas (46 proc.).
44 proc. mano, kad mokyklose neturėtų būti lytiškumo ugdymo. Su tuo daugiau sutinka vyresni nei 50 metų žmonės, kaimo gyventojai, respondentai su mažiausiomis (iki 1000 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį, pensininkai (62 proc. neturėtų ir 22 proc. turėtų), išsiskyrę respondentai (51 proc. neturėtų ir 42 proc. turėtų) bei našliai (53 proc. neturėtų ir 30 proc. turėtų).
Kaip įžvelgia apklausos rengėjai, svarbiausias veiksnys, lemiantis gyventojų nuomonių skirtumus šiuo klausimu, yra respondentų amžius: labiausiai lytiškumo ugdymui mokyklose pritartų 18–29 metų jaunimas (59 proc. pritaria ir 30 proc. tam nepritaria), vidutinio amžiaus (30-49 metų) respondentų tarpe nepritariančių yra kiek daugiau (52 proc. pritartų ir 35 proc. nepritartų), o labiausiai lytiškumo ugdymui mokyklose linkę nepritarti vyresni nei 50 metų gyventojai (33 proc. turėtų būti ir 54 proc. neturėtų to būti).
Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2023 metų lapkričio 16 – 27 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 1018 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), tyrimas vyko 109 atrankos taškuose.
Nustebino toks didelis pokytis
Lytiškumo ugdymo specialistė Akvilė Giniota šios apklausos rezultatus palygino su kita apklausa, kurią 2014 metais vykdė „Spinter“. Tuomet 90 proc. apklaustųjų manė, kad lytinis švietimas turėtų būti privalomas.
„Mes matome didžiulį lūžį, kuris įvyko mūsų visuomenėje. Pusė tų žmonių, kurie dar 2014 m. manė, kad šis ugdymas svarbus, dabar mano radikaliai priešingai. Mane nustebino toks greitas pokytis“, – sakė A. Giniota.
Lytiškumo ugdymo specialistė mano, kad toks pokytis susijęs ne vien su diskusija dėl šiais mokslo metais startavusios Gyvenimo įgūdžių programos, kuri pasiekė aštraus visuomenės ginčo lygį. Anot jos, jam pamatus krovė ir susipriešinimas dėl Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo, kitų kultūrinių diskusijų.
„Toks rezultatas, manau, yra kur kas platesnės kultūrinės diskusijos išdava“, – sakė A. Giniota.
Be to, pasak jos, diskusiją kaitino ir tai, kas buvo viešai sakoma apie Gyvenimo įgūdžių programą, – skambėjo daug netikrų, iš konteksto ištrauktų detalių, buvo formuluojami neva šios programos tikslai, kurių išties niekas nesiekia. A. Giniota mano, kad deramai namų darbų komunikuodama neatliko ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o tai paskatino aršius ginčus jautria tema, kas ir buvo tikėtina.
„Tai yra politinė diskusija. Ne švietimo diskusija. Mes nediskutuojame, kaip padaryti, kad su lytiškumu susijusios visuomeninės problemos būtų sprendžiamos. Mums aktualu susitarti dėl idėjinių aspektų – ar lytiškumo ugdymas turi būti mokykloje, ar ne.
Mes nesvarstome dėl to, kaip padaryti, kad lytiškai plintančių infekcijų skaičius mažėtų, neplanuotų nėštumų skaičius mažėtų, kad būtų vykdoma seksualinio smurto prevencija, kad žmonės turėtų kur kas pozityvesnį kūno vaizdą, kad turėtų kuo geresnius tarpasmeninius santykių įgūdžius. Mes apie tai nediskutuojame. Mes nediskutuojame, kaip pasitelkti švietimo sistemą šiems probleminiams klausimams spręsti. O tai vienareikšmiškai yra politinis diskursas“, – kalbėjo A. Giniota.
Pasak jos, mus, visuomenę, jaudina ne šiaip švietimo tema, bet būtent su lytiškumu, seksualumu susijusi plotmė.
„Mes visi, tie, kurie diskutuojame, balsuojame, dalyvaujame apklausose, ar reikia lytiškumo ugdymo mokykloje, patys nesame jo patyrę. Mes neįsivaizduojame, kaip gali šis ugdymas atrodyti saugiai, etiškai, prasmingai. Dauguma mūsų turime nekokių patirčių. Galėtume prisiminti, kad pamokos apie menstruacijas, lytiškai plintančias infekcijas, nėštumus, kokias galima turėjome, nebuvo malonios. Namuose dauguma diskusijų, jei tėvai apie tai kalbėdavo, taip pat nebuvo malonios. Tad mums ši sritis siejasi su diskomfortu, nejaukumu, ribų peržengimu.
Drauge mes nuoširdžiai norime, kad vaikams gyvenimas būtų geras. Tad lytiškumo ir vaikų plotmė yra savaime sprogstanti, ja labai lengva manipuliuoti, labai lengva sukelti stiprias, karštas emocijas ir siekti politinių aspiracijų“, – įžvalgomis dalijosi A. Giniota.
A. Giniota sako, kad visiškai natūralu, kad lytiškumo ugdymą kaip privalomą mokykloje įvardija jaunesni žmonės.
„Jaunesnė karta geriau jaučia šiuolaikines problemas, o vyresnė karta pokyčiams labiau priešinasi. O jaunimas dar greičiausiai nepamiršę, kokia aktuali buvo ši informacija ir kaip jie buvo palikti vieni su šiomis temomis. O dauguma vyresnių žmonių neprisimena, kaip tai buvo aktualu, ir drauge neįsivaizduoja, kaip tai gali būti etiškai, tinkamai, moraliai įgyvendinama švietimo sistemos mastu“, – sakė A. Giniota.
Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad Gyvenimo įgūdžių programoje lytiškumo ugdymui skiriama labai mažai dėmesio ir laiko. ŠMSM skaičiavimais, tai sudaro 10-15 proc. kurso.
„Galima sakyti, kad, jei lytiškumo ugdymo mokyklose bus tik tiek, kiek programa reikalauja, realiai jo ir nebus. Kaip rodo tyrimai, lytiškumo ugdymas yra veiksmingas, kai jis yra nuoseklus, kai jis integruojamas į kuo daugiau dalykų“, – pabrėžė lytiškumo ugdymo specialistė. Kad tai svarbu, sako A. Giniota, rodo ir tai, kad pradinukai patys daug kalba apie lytiškumą – jiems rūpi, iš kur atsiranda vaikai, kaip vyksta gimdymas, daug vaikų būdami tokio amžiaus susiduria su pornografija, kurią parodo vyresni vaikai. Bet suaugusieji linkę neigti šią realybę, tad vaikai paliekami vieni patys išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus.
„Matau, kad žmonės, kurie nerimauja dėl lytiškumo ugdymo mokykloje, išgyvena abstraktų bijojimą: labai abstrakčiai bijau, kad kažkas bus nederamai kalbama, bet, kai paprašai paaiškinti, kas bus kalbama, nepateikia konkrečių pavyzdžių. Žmonės patiria didžiulę egzistencinę grėsmę, kad iš esmės bus pažeidžiamas vaikų nekaltumas“, – savo tyrimo duomenimis dalijosi lytiškumo ugdymo specialistė.
Anot jos, baimių kelia ir LGBT tema, kuriami su tuo susiję mitai.
Diskusija verda kelis dešimtmečius
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto vadovė profesorė Giedrė Kvieskienė primena, kad lytiškumo ugdymo užuomazgos Lietuvoje siekia dar praėjusio amžiaus pabaigą. 1998 metais buvo leidžiama mokymo medžiaga, buvo mokomi mokytojai. Ir tuomet, prisimena G. Kvieskienė, visuomenėje vyko diskusija, pasipriešinimo banga. Tos bangos, stipresnės ar silpnesnės, kildavo ir vėliau.
„Kita vertus, šiemet buvo atliktas tyrimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis taip pat rodo, kad aštri diskusija, kaip kad ir Lietuvoje, vyksta ir ten. Apie 50 proc. priešininkų ir apie apie 50 proc. palaikančiųjų. Gal tik skandinavų šalys yra progresyvesnės šiuo atžvilgiu ir lytiškumo ugdymą taiko nuo 1990 metų – vaikus mokykloje supažindina ir su reprodukcine sveikata, ir su galimais pavojais, jei lytiškumas nepakankamai suvokiamas.
Lietuvoje padėtis panaši į kitų katalikiškų šalių. Mes nesame unikumas“, – kalbėjo G. Kvieskienė.
Pasak jos, diskusijai apie lytiškumo ugdymą mokykloje Lietuvoje tęsiantis jau ne vieną dešimtmetį, viena pusė prieštarauja net sąvokai „lytiškumo ugdymas“ ir teigia, kad gali būti vartojamas tik „lytinis švietimas“, taip pat akcentuoja, kad būtinai turi būti įtraukta šeima į šį ugdymą.
„Bet tam, kad šeima būtų įtraukta, neprieštarauja ir lytiškumo ugdymą mokykloje palaikantieji“, – pabrėžė G. Kvieskienė.
Ji sakė, kad VDU, rengdamas mokytojus, juos supažindina su įvairiomis pozicijomis šiuo klausimu.
„Mokytojus supažindiname ir su profesoriaus Andriaus Narkekovo pozicija, ir Teologijos fakulteto dėstytoja Birutė Obuolėnienė skaito paskaitas, remiamės ir Linos Januškevičiūtės patirtimi nevyriausybinėse organizacijose. Tad mokytojai susipažįsta ir su viena, ir su kita koncepcija, su abiem pusėmis. Ir jos abi pabrėžia šeimos indėlį, bendradarbiavimą su šeima“, – paaiškino G. Kvieskienė.
Kvieskienė: linkiu politikams įsigilinti
Tai, kad Gyvenimo įgūdžių programos dalis apie lytiškumo ugdymą sukėlė aistrų ir politiniu lygmeniu, anot VDU profesorės, suprantama ir nieko nauja.
„Manau, kad pasikartojo 2002 metų situacija, kai buvo inicijuotas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuris turėjo įteisinti privalomą lytinį švietimą mokyklose, tuomet taip pat kilo diskusija.
Politikai niekada nevengia tų temų, kurios vyksta mokykloje, ypač jei iš jų galima gauti politinių dividendų. Linkėčiau politikams daugiau įsigilinti, kad lytiškumo temos yra būtinos, nes ne visos šeimos yra pakankamai pasirengusios tai paaiškinti savo vaikams“, – kalbėjo G. Kvieskienė.
Ji pabrėžė, kad lytiškumo ugdymo temos vengia ir nemaža dalis mokytojų, jiems tai atrodo sunki tema.
VDU profesorė: baubas nėra toks baisus
Kaip parodė „Baltijos tyrimų“ apklausa, vos 6 proc. apklaustųjų mano, kad lytiškumo ugdymo pamokos turėtų vykti nuo pirmos klasės. Programoje numatyta, kad pradinukai daugiausia mokomi atpažinti kūno dalis, jiems aiškinama, kas gali liesti jų kūną, vaikai mokomis higienos įgūdžių.
„Dauguma iš mūsų vengiame šeimose kalbėti apie lytiškumą. Tai rodo ir tyrimai. Dauguma mūsų tai sužinojo iš kiemo draugų, iš gatvės. Tad išprusimas – ir jaunuolių, ir tėvų – nėra pakankamas, kad suprastume, kodėl svarbu žinoti, kokie prisilietimai yra tinkami, o kokie – ne. Apie tai turbūt šnekėti reikėtų jau ikimokykliniame ugdyme. Juk seksualinės prievartos atvejai, pedofilijos skandalai nėra tokie reti, kaip kad norėtųsi“, – kalbėjo G. Kvieskienė.
Ji išskyrė apklausos momentą, kad lytiškumo ugdymui dažniau pritaria aukštesnio išsilavinimo respondentai ir moterys. Pasak profesorės, tai galėtų reikšti, kad šios grupės geriau supranta, kad vaikams šiuo aspektu reikalinga mokytojų parama ir žinios. Antra, ji tikra, kad reikia ugdyti ne tik vaikus, bet ir dirbti su šeimomis.
Pasak G. Kvieskienės, lygiagrečiai su Gyvenimo įgūdžių programa mokykloje vaikams galėtų būti rengiami pozityviosios tėvystės seminarai tėvams.
„Švietimas yra vienintelė unikali priemonė, kuri reikalinga visiems. Tai galėtų būti ir pagalba keičiant požiūrį – baubas nebūtų toks baisus, nes jis nėra baisus, o žinios tik praplečia mūsų akiratį“, – sakė G. Kvieskienė.
Šaltinis LRT.lt
211 peržiūrų (-a)