V. Čmilytės-Nielsen įregistruota Seimui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos pertvarka sutelkia į vieną tašką ir tobulai išgrynina jau seniai Lietuvoje vykstančių gelminių procesų tikrąją kryptį ir jais mėginamą įgyvendinti strateginį tikslą.

Kolegė profesorė Jūratė Laučiūtė aiškiausiai ir tiksliausiai įvardijo politinę Seimo pirmininkės naujausios iniciatyvos esmę. Kaip teisingai pažymi autorė, Čmilytės pateiktoje koncepcijoje užsimota sunaikinti visas lietuvių kultūriniam savitumui ir tautiniam tapatumui gyvybiškai svarbias institucijas.

Sujungus jas į vadinamąją Nacionalinę gerovės agentūrą būtų iš esmės pakeistas šių institucijų statusas ir veiklos pobūdis.

Antilietuviškos veiklos žingsniai 

Iki šiol Seimo pirmininkė su savo bendraminčiais uoliai triūsė įvairiuose 1990 m. Kovo 11-ąją atkurto lietuviškojo valstybingumo ardymo baruose. Grąžino į šalies viešąją erdvę ir faktiškai valstybiniu lygmeniu įteisino Kremliuje sukonstruotą ir per visą okupacijos laikotarpį skleistą bei atkakliai tęsiamą stalininę ir putinišką Lietuvos laisvės kovų juodinimo ir šmeižimo tradiciją.

Priešinosi lietuviškąjį valstybingumą įprasminančių ir įamžinančių paminklų bei ženklų kūrimui ir statymui.

Entuziastingai pritarė lietuviško raidyno darkymui ir visoms inciatyvoms panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą.

Ieškojo bet kokių dingsčių siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo erdvę ir vėl paversti ją buitine virtuvinio bendravimo šnekta.

Gulė kryžiumi, kad į Lietuvą suplūstų kuo daugiau nacionaliniam saugumui grėsmę keliančių apsišaukėlių A. Lukašenkos priešininkų ir tariamų V. Putino vykdomo karo smerkėjų.

Šiai draugijai kažkodėl labai reikia, kad šalyje atsirastų didžiulis lietuviškai nemokančių ir valstybei priešiškų „rusų pasaulio“ pasiuntinių segmentas.

Gausi penktoji hibridinio karo kolona, pasiruošusi atėjus valandai X įgyvendinti „lietuviškąjį“ ORDLO scenarijų, ujo ir persekiojo Lietuvių kalbos inspekcijos viršininką Audrių Valotką tik už tai, kad šis, vykdydamas savo tarnybines pareigas, neleidžia vėl žymėti kadaise Lenkijos užgrobto Pietryčių Lietuvos krašto ribų vietovardžių užrašais okupavusios valstybės kalba.

Užrašais, skirtais įamžinti ir legitimuoti šių žemių aneksijos faktą ir „priminti“ vietos gyventojams, kad jie tik laikinai yra Lietuvos piliečiai, ir palaikyti jų norą „grįžti“ į kraštą atplėšusios valstybės glėbį.

V. Čmilytės-Nielsen pasiūlytoji koncepcija tik užbaigia ir apvainikuoja šių antilietuviškų „žygdarbių“ virtinę. Pagrindinė koncepcijos mintis ir ja siunčiama žinia yra absoliučiai aiški: Lietuvos valstybei yra nesvarbi ir visiškai nereikalinga lietuvių kalba ir kultūra.

Sumanytos institucijų pertvarkos politinė prasmė ir praktiniai padariniai yra akivaizdūs: Lietuvos valstybė atsisako misijos ir pareigos savo kompetencijos ribose saugoti, globoti ir puoselėti ją sukūrusios lietuvių tautos kalbą ir kultūrą.

Rūpestis jų būkle ir pačiu išlikimu nuo šiol jau oficialiai skelbiamas esąs grynai privatus tuo suinteresuotų asmenų reikalas.

Valstybei nusiplovus rankas, lietuvių kalbos ir kultūros plėtra atiduodama chaotiško ir aklo „savireguliacijos proceso“ malonei.

Tikrieji reorganizacijos siekiai 

Radikalus lietuvių kalbos ir kultūros vartojimo ir raiškos sričių „dereguliavimas“ iš tikrųjų yra užmaskuotas ir rafinuotas būdas jas sunaikinti. Jis turi pakeisti ankstesniųjų Lietuvos pavergėjų ir valdytojų taikytus oficialius draudimus ir kitas atvirai represines lietuvybės gniaužimo priemones.

Tačiau šitoks lietuvių kalbos ir kultūros išvalstybinimas galiausiai veda prie vienintelės logiškos ir absoliučiai neišvengiamos principinės nuostatos: ES administraciniam ir politiniam dariniui, formaliai dar vadinamam Lietuvos valstybe,  gyvuoti ir išlikti iš principo nėra reikalinga ar juo labiau būtina pati lietuvių tauta.

Būtent ši principinė nuostata yra giliausia visos koncepcijos idėjinė šerdis. Politiškai ji reiškia viena: tai yra siekis kol kas faktiškai atkurti Sąjūdžio pastangomis 1990 metų kovo 11-ją oficialiai panaikintą lietuvių, kaip okupuotos ir todėl nevalstybinės tautos, politinį ir teisinį statusą.

Ši koncepcija buvo įregistruota. Taigi LR Seime vyksta kuo tikriausias antisąjūdinis ir antivalstybinis pučas, kuriuo siekiama ne tik panaikinti visus Sąjūdžio laimėjimus ir vėl grąžinti lietuvius į pavergtos ir nesavarankiškos tautos padėtį.

Įregistruota institucijų pertvarkos koncepcija užmaskuotai „atšaukiamas“ pats Kovo 11-osios Aktas ir skelbiama, kad Lietuvos Respublika nebėra laikoma lietuvių tautos įsteigta ir jos kuriama valstybe.

Valstybinį statusą ir apsaugą prarandančios lietuvių kalba ir kultūra politiškai ir teisiškai prilyginama šalyje gyvenančių etninių grupių kalboms ir kultūroms. Šitaip yra mėginama paneigti jos kertinį istorinį vaidmenį tautos formavimuisi ir ypatingą reikšmę moderniosios Lietuvos valstybės politinio tapatumo išsaugojimui bei jos tolesnei plėtrai.

Apskritai ši koncepcija yra ne kas kita, o praktiškai detalizuojamas „globalios Lietuvos“ vizijos fragmentas. Žvelgiant per jos prizmę į Seimo pirmininkės ir visos valdančiosios daugumos užmojų visumą, darosi akivaizdu, kad tokiais iš pažiūros mažais ir tarsi grynai „techniniais“ žingsneliais atkakliai ir kryptingai įgyvendinama sena visų Lietuvos užkariautojų ir pavergėjų svajonė – visiems laikams sunaikinti lietuvių tautą ir valstybę.

Koks tikrasis Seimo pirmininkės požiūris į atkurtą Lietuvos valstybę?

Tokiame kontekste ypač didelę reikšmę įgyja kita J. Laučiūtės straipsnyje trumpai minima, bet plačiau nepatariama aplinkybė. Būtent V. Čmilytės-Nielsen kilmė ir jos šeimos aplinka. Be abejo, vaikai teisiškai neatsako už tėvų ir senelių nusikaltimus. Tačiau tai nereiškia, kad yra neteisėta ar nepadoru siekti kuo išsamiau žinoti ir kuo plačiau viešinti aukštas ir įtakingas pareigas einančių politikų, juolab valstybės vadovų, biografijas.

Visi polikų sprendimai ir veiksmai dideliu mastu yra nulemiami jų pasaulėžiūros, ideologinių įsitikinimų, vertybių ir idealų. O šiuos formuoja ir ugdo asmens gyvenimo aplinkybės ir jį supantys bei vienokią ar kitokią pasaulėžiūrinę ir vertybinę įtaką darantys žmonės. Šeimos įtaka paprastai būna itin didelė.

Seimo pirmininkės biografija ir veiksmai leidžia kelti esminį, bet niekada viešai ir aiškiai šiai itin aukštą postą užimančiai pareigūnei iki šiol neužduotą klausimą: koks yra jos tikrasis požiūris į atkurtąją Lietuvos valstybę?

O toliau jau galima šį klausimą išskleisti ir politiškai išgryninti jį skaidant į konkretinančius klausimus. V. Čmilytės-Nielsen senelis atvyko į Lietuvą kaip sovietinis jos „išvaduotojas“ ir tokiu esant save laikė iki gyvenimo pabaigos.

Maža to, jis buvo į Rytprūsius įsiveržusios ir ten siaubingus nusikaltimus prieš civilius gyventojus vykdžiusios, o ypač masiniais moterų prievartavimais ir žudymais gėdingai išgarsėjusios, raudonosios armijos karys-tankistas. Jo tanko įgulos garbės nariu buvo sovietų rašytojas I. Erenburgas, kurio prieš sovietų kariuomenei žengiant į Vokietiją paskelbtas straipsnis „Užmušk“ įėjo į istoriją kaip absoliučiai nužmogintančios neapykantos ir sadistinio keršto manifestas.

Raginimas žudyti kiekvieną vokietį ir pažeminti kiekvieną moterį vokietę yra šio kreipimosi žodyje „užmušk“ sutelktas motto.

 

Išsamiai aprašytos ir puikiai žinomos Rytprūsių „vadavimo“ aplinkybės savaime turėjo būti paskata į Lietuvos didžiąją politiką žengusios būsimosios Liberalų sąjūdžio ir Seimo pirmininkės paklausti, ar ant jos senelio taip pat nekrenta kruvinų nusikaltimų dėmė?

Toks klausimas yra juo labiau pagrįstas ir todėl, kad, sprendžiant iš tų nusikaltimų liudininkų atsiminimų, tankistai buvo sovietinės kariaunos elitas, be kitų privilegijų, turėjęs ir „pirmenybę“ pasinaudoti bejėgėmis vokietėmis. Bet net jeigu jau būtų neįmanoma atlikti išsamaus tankisto Ivano Čmilio elgesio ir veiksmų tyrimo ir išsklaidyti kylančių abejonių bei klausimų, jau po karo besitęsusi jo artima draugystė su I. Erenburgu yra tvirtas įrodymas, kad jis nepatyrė nei menkiausio moralinio diskomforto, bendraudamas su nusikalstamo kreipimosi autoriumi ir net po daugelio metų nei kiek nesibjaurėjo jo straipsnyje išsakytais išsigimėliškais raginimais masiškai prievartauti ir žudyti beginklius žmones.

Dar viena krentanti į akis Lietuvos politinio gyvenimo keistenybė ar veikiau anomalija yra tai, kad šalies visuomenei iki šiol yra neprieinama informacija, ką veikė „laisvintojo” misiją baigęs ir po karo apsigyvenęs Lietuvoje sovietinis tankistas.

Ne mažiau klausimų turėjo būti iškelta ir dėl Seimo pirmininkės tėvo. Viktoras Čmilis duotame interviu ne tik melagingai teigia, kad buvo automatiškai įtrauktas į KGB rezervą, o ne sąmoningai ir savanoriškai tapo rezervistu. Dar pikantiškiau turi skambėti jo pasakojama istorija apie budėjimą prie Aukščiausioios Tarybos rūmų.

Esą jis po 1991 m. sausio 13-osios nuvykęs į Vilnių autobusu su grupe šiauliečių. Net jeigu tai būtų tiesa, kas įkvėpė tokį lietuviško patriotizmo pliūpsnį ir kokiu tikslu ten lankytasi? Ar tikrai KGB rezervistas nevykdė jam patikėtos užduoties infiltruotis tarp Aukščiausiąją Tarybą gynusių šiauliečių ir asmeniškai išsiaiškinti tvirčiausius ir drąsiausius Nepriklausomybės šalininkus?

Kad prasidėjus KGB suplanuotai Sąjūdžio likvidavimo operacijai „Pūga“ juos visus, iš anksto identifikuotus urmu ir gerai žinomus, būtų lengviau atpažinti ir „nukenksminti“ – suimti ar net prireikus nužudyti.

Apie šio plano detales taip pat iki šiol vengiama plačiau kalbėti ir rašyti. Tačiau, kiek yra žinoma, jam vykdyti buvo specialiai sukurtos KGB teritorinės operatyvinės grupės. Jų branduolį sudarė ir joms vadovavo ne etatiniai KGB darbuotojai, o būtent rezervistai.

Artėjusi SSRS griūtis tuo metu dar anaiptol nebuvo akivaizdi. Lygiai taip pat nebuvo ir jokių garantijų, kad tik ką atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė nebus sunaikinta.

Taigi nėra jokio tvirtesnio pagrindo manyti ir juo labiau tikėti, kad tuo metu KGB rezervistas V. Čmilis turėjo kokių nors paskatų nutraukti ryšius su šia organizacija ir būtų ryžęsis atsisakyti pareigos vykdyti jos skiriamas užduotis.

Priešingai, pasakojimas apie Aukščiausioios Tarybos gynimą veikiau atrodo toks neįtikinamas, kad seniausiai turėjo būti kuo kruopščiausiai patikrintas. Seimo pirmininkei vos tik pradėjus kopti politinės karjeros laiptais, turėjo būti vienareikšmiškai patvirtintos arba paneigtos viešojoje erdvėje vis sušmėkščiojančios prielaidos ir spėjimai, kad jos tėvas priklausė ir net galimai vadovavo Šiaulių sąjūdį pasiruošusiai „neutralizuoti“ KGB’istų grupei.

Neapibrėžtumą ir netikrumą šiuo klausimu tik sustiprina pats V. Čmilis, tame pačiame interviu atvirai atskleidęs savo dabartines politines pažiūras. Abstrakčiai pasmerkęs karo blogį, jis čia pat iš esmės teisina Rusijos agresiją ir faktiškai grasina ukrainiečių kovą už savo laisvę remiantiems lietuviams anksčiau ar vėliau į Lietuvą sugrįšiančių rusų kerštu, kurio, kaip tiesiai sako, lietuviai esą nusipelnę.

Tai skamba tik kaip išankstinis laukiamų masinių represijų prieš lietuvius pateisinimas ir moralinis bei politinis visuomenės ruošimas tokioms iki skausmo pažįstamoms okupacinio teroro priemonėms.

Aiškėja, kad Lietuvos valstybėje gyvenančio KGB rezervisto pažiūros nei kiek nepasikeitė. Po trisdešimties metų jos tebėra tokios pat antilietuviškos ir antivalstybinės, persmelktos neslepiamo rusiško imperinio revanšizmo, „išvaduotojų“ ilgesio ir nekantraus laukimo vėl juos sugrįžtant.

Tad kuo Seimo pirmininkė laiko savo senelį – Lietuvos išlaisvintoju ir patriotu ar vis dėlto okupantu ir kolonistu? Ar ji jaučiasi turinti moralinę teisę vadovauti Seimui valstybės, kurią jos senelis naikino, o tėvas priklausė KGB – okupacinei represinei struktūrai, visomis išgalėmis trukdžiusiai atkurti tą valstybę ir besiruošusiai kiekvieną akimirką sunaikinti Sąjūdį bei represuoti sąjūdininkus?

Aiškių, nedviprasmiškų ir įtikinamų atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra. Net karo Ukrainoje ir egzistencinių grėsmių Lietuvai fone. Seime šie klausimai tebėra tabu, nes nedrįstama jų reikliai iškelti ir griežtai pareikalauti išsklaidyti visus kylančius neaiškumus.

Visa V. Čmilytės-Nielsen ligšiolinė veikla neduoda jokio pagrindo tikėti jos simpatijomis ar juo labiau meile lietuvių tautai ir neabejotinu lojalumu pačiai Lietuvos valstybei.

Kiek yra žinoma, ji nesivaržė žaisti Rusijos šachmatininkų komandose ir dalyvauti okupuotame Kryme vykusiose turnyruose. Tapusi politike ir užėmusi aukštas pareigas, žodžiais ji nepritaria Rusijos karui prieš Ukrainą. Tačiau savo veiksmais daro viską, kad Lietuva kaip valstybė būtų kuo labiau nusilpninta be galo pavojingu geopolitinės sumaišties laiku, kai grėsmės šalies nacionaliniam saugumui tik auga.

Seimo pirmininkės naujausia iniciatyva – jos tik ką įregistruota Seimui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos pertvarkos koncepcija – turi būti vertinama tik neigiamai. Ir vadinama tikruoju vardu – menkai užmaskuota diversija prieš Lietuvos valstybę siekiant pakirsti ją įsteigusios titulinės tautos kalbinį, kultūrinį ir politinį tapatumą.

Hibridinės reokupacijos pradžia 

Sąjūdžio laikais lietuviai buvo trumpam atgavę tautinę jauseną bei savigarbą ir kuriam laikui įgijo principinę galimybę išsaugoti bei puoselėti savąją kultūrą ir laisvai skleisti savo tautos kūrybines galias.

Šios sklaidos ir raiškos garantu turėjo tapti pagaliau atkurta nepriklausoma nacionalinė valstybė. Tačiau visi Sąjūdžio laimėjimai buvo pasiekti sunkioje kovoje su galinga sovietinių okupantų ir kolonistų bei jiems talkinusių lietuviškųjų išdavikų ir kolaborantų kariauna.

Nesugebėję sutrukdyti formaliai atkurti Lietuvos valstybės, jie nesusitaikė su pralaimėjimu. Sumaniai įsitvirtino išoriškai išsilaisvinusios šalies valdžioje ir laukė savo valandos tyliai ruošdamiesi revanšui. Šalies politiniai sluoksniai tiesiog užtvindyti buvusiais aktyviais SSRS kolaborantais arba jų vaikais ir anūkais.

Daugelio iš jų tėvai ar seneliai kovojo prieš „buržuazinį fašistinį Smetonos režimą“, dalyvavo „taikiuose socialistiniuose 1940 metų pertvarkymuose“, galvotrūkčiais spruko į SSRS prasidėjus karui, vykdė masinius lietuvių trėmimus ir žudė bei kankino kovotojus už Lietuvos laisvę.

Akla neapykanta lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei tapo jų antrąja prigimtimi ir, su retomis išimtimis, persidavė palikuonims. Šie tęsia tėvų ir senelių žygį prieš Lietuvą.

Tikrąja šio žygio pradžia laikytini 2009 metai, kai Lietuva tapo pirmąja ir turbūt vienintele Europos šalimi, kurios prezidente buvo išrinkta iki galo Nepriklausomybės priešų stovykloje išbuvusi SSRS kolaborantė.

Jai būnant valdžioje buvo nuosekliai ir metodiškai ruošiama dirva tam, ką galima be išlygų vadinti dabartinių valdančiųjų Seime vykdomu antisąjūdiniu puču prieš Lietuvos valstybę. V. Čmilytės įregistruota Seimui atskaitingų institucijų pertvarkos, o iš tikrųjų lietuvių tautos sunaikinimo, koncepcija yra tik dar vienas šio antilietuviško pučo aktas.

Lietuva be lietuvių 

Apskritai šis pučas yra kur kas platesnio ir gilesnio reiškinio – vykstančios hibridinės Lietuvos reokupacijos – dalis. Tiksliau – gelminio valstybės pamatų demontavimo proceso, iš šalies atrodančio tik kaip keisti ir klaidingi valdančiųjų sprendimai, matomos apraiškos.

Iš tikrųjų šios apraiškos tėra ledkalnio viršūnė, slepianti šios tyliai šliaužiančios reokupacijos svarbiausią ir galutinį tikslą. Sumanymas labai paprastas ir aiškus: visai nesvarbu, kam priklausys ir kokio imperinio darinio dalimi bus geografinė teritorija, istoriškai vadinama Lietuva.

Svarbu tik viena: šioje teritorijoje neturi likti lietuvių ir patį tokios tautos buvimą politiškai įtvirtinančios ar net primenančios laisvos ir nepriklausomos valstybės.

Šiandieninių Lietuvos naikintojų tėvai ir seneliai ją griovė dangstydamiesi šviesios komunizmo ateities ir proletarinio internacionalizmo šūkiais. Jų vaikai ir anūkai tuos pačius užmojus slepia po dviejų XXI a. burtažodžių – europeizacijos ir integracijos – širma.

Šie Lietuvos pardavėjai yra sukti ir lankstūs. Griaudami Lietuvą jie elgiasi ir veikia taip, kad iš anksto sukauptų kuo didesnį paslaugų ir nuopelnų kraitį bet kuriam galimam šeimininkui. Jiems visai nesvarbu, kam tarnauti. O kas taps tuo šeimininku, galiausiai priklausys tik nuo to, kur po dabartinės geopolitinės sumaišties ir visų karų bus nubrėžta Rytų ir Vakarų įtakos sferas atskirianti siena.

Lietuvos griovėjai tai supranta ir ruošiasi bet kuriam atvejui. Jie žino, ko trokšta visi pretendentai valdyti Lietuvą. Jiems reikalinga Lietuva be lietuvių. Konstruoti Lietuvą be lietuvių – tokia yra pasiruošusių parsiduoti bet kam tautos ir valstybės griovėjų sėkmės formulė. Ji turi garantuoti galimybę lanksčiai prisitaikyti prie bet kurio šeimininko ir visada  jam patikti ir įtikti.

Todėl abiejų – sovietinio ir europinio – Lietuvos radikalaus pertvarkymo projektų esmė yra ta pati – lietuvių ir jų valstybės neturi likti šioje Žemėje. Būtent tai ir teigia Seimo pirmininkė jos įregistruotame dokumente.

Ji ir jos bendraminčiai žino, kad sovietinių pavergėjų ir jų vaikų vykdoma Lietuvos (re)okuacija neišvengiamai baigsis visišku Lietuvos valstybingumo fasado pašalinimu ir atvira krašto aneksija kurio nors šeimininko naudai. Ir tam ruošiasi.

Lietuviams belieka su tuo susitaikyti arba valingai susigrąžinti jiems teisėtai priklausančią valstybę.

Vytautas Radžvilas, politikos filosofas, Nacionalinio Susivienijimo pirmininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų

Šaltinis Propatria.lt

 121 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes