Tokią naują lietuvišką siaubo pasaką išvydome per pirmąją šių metų dekadą. Du vaikai dviejuose šalies miestuose buvo įrašyti į „naujos kartos Lietuva“ istoriją. Septynmetis Kajus žuvo po gelžbetonio blokais, nes valstybė niekaip negalėjo jam padėti išlikti gyvam. Kaunietei Agotai pasisekė, po trijų dienų ją rado gyvą ir sveiką. Tarnybos atliko savo darbą. Tačiau šie Lietuvos vaikai tapo valdžios agonijos simboliais ir uždavė papildomų klausimų: ar viskas gerovės valstybėje yra gerai?
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Saulius Greičius skubiai paneigė socialiniuose tinkluose po gaisro Viršuliškėse, daugiabutyje, pasklidusią informaciją, kad esą ugniagesiai galėjo negelbėti pastate per gaisrą likusio vaiko. Dar po kelių dienų Viršuliškių daugiabučio tema, kaip pastebi apžvalgininkai, apskritai dingo iš žiniasklaidos akiračio, nes atsirado nauja. Praėjusį sekmadienį Kaune dingo „batareikų“ išėjusi pirkti mergaitė, vardu Agota. Ant kojų buvo pakeltos visos tarnybos, Raudonasis kryžius, Šaulių sąjunga, miesto apylinkes be poilsio šukavo tūkstančiai savanorių.
Komentuodamas šiuos sutapimus žurnalistas Valdas Vasiliauskas socialiniame tinkle rašo: „Nenustebčiau, jeigu valdžiažmogiai kauniškę nelaimę pasitelkė savo viešiesiems ryšiams, kad pridengtų savo nusikaltimą Vilniuje. Mat Viršuliškėse įvyko ne tik sprogimas, bet faktiškai ir žmogžudystė – jau gerokai po sprogimo“.
Įvykių komentatoriai socialiniuose tinkluose pastebi, jog per daugelį metų žmonės įprato nebetikėti tuo ką sako žiniasklaida bei viešųjų ryšių tarnybos, nes tai nėra tiesa, o tik tai ką mes privalome, jų įsitikinimu, žinoti apie įvykius, priežastis bei pasekmes. Esu dirbęs vieno praeityje garsaus banko viešųjų ryšių struktūroje, todėl tą virtuvę žinau iš vidaus. Jau įpratau klausytis ne žinių pranešėjo skaitomo teksto, o sekti kūno kalbą. Tai padeda pamatyti, ar žinutė visuomenei perduodama nuoširdžiai, ar visgi tie pranešimai yra surežisuoti. Daugumoje atvejų, panašu, kad surežisuoti, nors paradoksas toks, jog eiliniai pareigūnai tokiose akcijose gali elgtis profesionaliai bei padoriai. Jie taip ir elgėsi tiek Vilniaus, tiek ir Kauno atvejais.
Komentatoriai socialinėje erdvėje taip pat pastebi, jog pagal viešųjų ryšių planą visuomenė ir toliau, greičiausiai, bus erzinama rezonansiniais įvykiais, kad kuo greičiau pamirštų tai, kas vyksta Europoje. Lietyvoje sausio 8 d. ūkininkai degino tik laužus, tuo tarpo visa Europa sukilo, žmonės daugelyje šalių išvažiavo į gatves su sunkasvore technika. Protestuoja ne tik ūkininkai, bet ir vilkikų vairuotojai, geležinkelių darbuotojai, komunalinio ūkio sektorius. Suvaldyti tokią gaivališkai kylančią nepasitenkinimo bangą visame Senajame kontinente – be galo sunkus iššūkis bet kokiai valdžiai. Žiniasklaida tyli, mėgindama kiek tai įmanoma įtikti atsakomybę praradusiems valdantiesiems, neparodant bendro vaizdo, esą tai yra mirtinai pavoginga demokratijai ir naudinga Rusijos naratyvų skleidėjams. Meta ir Google be jokio įspėjimo ar gailesčio trina įtartinus komentarus. Tokios nuožmios cenzūros socialinėje erdvėje nebuvo net per pandemiją.
Todėl žmonės pagrįstai įtaria, jog rezonansinių įvykių, kuriais siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių procesų, ateityje tik daugės. Tokios indikacijos jau dabar yra: sprogimas Viršuliškėse – įslaptintas, o Agotos pagrobimo istorija Kaune – taip pat greitu laiku bus pamiršta arba pakeista nauja, dar baisesne, dar klaikesne, tad visos tiesos nesužinosime. Tai reiškia, jog socialinė erdvė tikrai įkaito.
Prisiminkime, kaip į valdžią prieš 25 metus atėjo Mordaro dikratorius Putinas. Jis taip pat pradėjo nuo daugiabučių sprogdinimo. Tai klasikiniai manipuliavimo visuomenės pasirinkimais algoritmai pagal „Propagandos“ autoriaus E. Bernayso formulę: „problema-reakcija-sprendimas“. Dirbtinai iškeliama problema, laukiama visuomenės reakcijos, o nepopuliarūs sprendimai jau yra paruošti iš anksto.
Yra ir kita, paprastesnė šių įvykių pusė, jei atmestume tas visiems nusibodusias sąmokslo teorijas. Tai gali būti paprasčiausia betvarkė sistemoje, nebaudžiamo jausmas, atsakomybės nejautimas. Dar daugiau: visuomeninės kontrolės nebuvimas, kritikos nepaisymas, atsiribojimas nuo dialogo su piliečiais, atsitvėrimas viešųjų ryšių „tvoromis“, visažinystės demonstravimas, arogantiškas atsikalbinėjimas girdint aštrius klausimus, siekiant bet kokia kaina išsaugoti švarų mundurą. Dėl tokių dalykų visuomenės pasitikėjimas tarnybomis menksta, o žuvis, kaip sakoma, pūva nuo galvos.
Septynmečiui Kajui greičiausiai bus pastatytas paminklinis kryžius, prie to paties daugiabučio, kaip valdžių abejingumo ir neprofesionalaus vadovavimo valstybei simbolis, panašiai kaip sausio 13-osios aukoms prie televizijos bokšto atminti. Bet ar vaikas bent palaidotas kaip žmogus? Ar užpirktos mišios? Tuo tarpu Agota po kokių 12 metų, bėgs iš Lietuvos neatsisukdama, kartu su savo bendraamžiais, o Lietuvą teks išlaikyti mums, pensininkams kartu su įvairiaspalviais migrantais. Ar tai ir yra „Naujos kartos Lietuva“ planas?
Klaida būtų nepaminėti dar vieno incidento. Dėl valdžios aplaidumo rusų oligarcho Romano Abramovičiaus vaikai paėjusiais metais tapo Lietuvos piliečiais. Šalies tarnyboms tai buvo naujiena, kaip ir mums visiems. Tuo tarpu Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sako, kad negalima atimti pasų iš rusų oligarcho vaikų, suprask, jie visi savi?
Ramaus visiems savaitgalio!
Gintaras Mikšiūnas

 455 peržiūrų (-a)

33% LikesVS
67% Dislikes