Šį kartą noriu su jumis pasidalinti labai sena istorija, kuri Lietuvai bei mums, jos gyventojams turi tapti rimta pamoka, kad ir kaip bebūtų bandoma priversti mus ją pamiršti arba apsimesti, kad nieko neįvyko. Laimei, vietiniai pasakų seneliai neturi galios užčiaupti visų šaltinių ir jų ieškančių nenuoramų, ypač tų, kurie gyvena toli nuo Lietuvos arba moka ieškoti ir rasti informaciją.
Šią savaitę lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia iš Europos Žmogaus Teisių Teismo, kur Lietuva pralaimi vieną bylą po kitos: „EŽTT antradienį priteisė Saudo Arabijos piliečiui Mustafai al Hawsawiui 100 tūkst. eurų dėl neteisėto prieš du dešimtmečius vykusio kalinimo, įtariama, slaptame amerikiečių kalėjime Lietuvoje. Tai buvo antroji byla Strasbūro teisme dėl spėjamo Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimo ir abi jas Lietuva pralaimėjo. „Teismas konstatavo, kad ponas al Hawsawis buvo Lietuvos jurisdikcijoje ir kad šalis buvo atsakinga už jo teisių pažeidimus pagal (Europos žmogaus teisių – BNS) konvenciją“, – rašoma EŽTT pranešime spaudai. M. al Hawsawis šiuo metu kalinamas Gvantanamo bazėje. Jis buvo sulaikytas 2003 m. Pakistane.”
Nežinantiems primenu, kad, kaip minima šiame pranešime spaudai, tai jau antra Lietuvos pralaimėta byla dėl užsienio piliečio įkalinimo Lietuvos respublikos teritorijoje esančiame svetimos valstybės kalėjime. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje dar 2018 metų gegužės mėnesį Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkstančiu eurų Saudo Arabijoje gimusiam palestiniečiui Husaynui Abu Zubaydah. Jis tuo metu taip pat jau kalėjo Gvantanamo bazėje. „Teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikė slaptas CŽV kalėjimas, kad ponas Husaynas buvo ten laikomas, o vietos valdžia žinojo, kad CŽV su jo elgsis taip, kaip draudžia Konvencija“, – rašoma to meto Strasbūro teismo pranešime.
Šiek tiek istorijos. Antavilių slaptasis kalėjimas (taip pat žinomas kaip Projektas nr. 2 arba sulaikymo vieta „Violet“) – objektas Vilniaus rajone esančiuose Antaviliuose, kuris veikė nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo. Pirmą kartą informacija apie šį kalėjimą buvo paskelbta 2009 metais „ABC News“ straipsnyje. Paaiškėjo, jog dar 2002 metais Lietuva sutiko leisti įkurti savo teritorijoje CŽA kalėjimą po to, kai šalyje lankėsi prezidentas Džordžas Bušas ir pažadėjo paremti Lietuvos pastangas įstoti į NATO, kas faktiškai reiškė žalią šviesą stojimui. 2004 metų kovą, likus kelioms savaitėms iki Lietuvos oficialaus įstojimo į NATO, buvusį žirgyno pastatą įsigijo ribotos atsakomybės bendrovė „Elite L.L.C“. Statybos ir rekonstrukcijos darbai vyko paslapčia: buvęs arklių maniežas nugriautas tik tada, kai jo viduje buvo pastatytas vienas paslaptingųjų, be atvirų langų dviaukštis pastatas – angaras. Vietos gyventojai privačiuose pokalbiuose neslepė, kad vykstant statyboms čia ne tik girdėję anglų kalbą, bet matę ir tamsaus gymio kariškių. Teigiama, kad ir pastačius pastatų kompleksą čia dar ilgai šeimininkavo svetimtaučiai kariškiai.
2005 metų liepos pabaigoje CŽA užsakomasis lėktuvas „Gulfstream IV“, borto numeris N63MU skrido tiesiogiai iš Kabulo į Vilnių. Keli buvę CŽA pareigūnai, dalyvavę CŽA kalėjimų programoje, patvirtino skrydį, kurio tikslas buvo kalinio perkėlimas į Lietuvą. Kilus triukšmui užsienio žiniasklaidoje , o mūsų „nepriklausomai žiniasklaidai” nuolankiausiai tylint, seimo NSGK pagaliau atliko parlamentinį tyrimą, kurio išvadose buvo nurodoma, kad 2006 metų kovo 25 dieną Palangos aerouoste leidosi paskutinis CŽA lėktuvas, kurio muitininkai netikrino, o pasieniečių dokumentuose įrašų apie jį apskritai nėra. Tokių įrašų nėra ir apie lėktuvus, kurie leidosi Vilniuje. 2007 metų sausio pabaigoje pastatą, kuriame buvo įrengtas kalėjimas įsigijo Lietuvos valstybė, jis buvo perduotas Valstybės Saugumo Departamentui, čia buvo oficialiai įsteigtas VSD Mokymų centras.
Įdomiausia istorijos dalis yra ne kaliniai, kuriems EŽTT priteisti pinigai mokami iš mūsų su jumis kišenių. Žymiai įdomiau yra tai, ką kalbėjo tuo metu Lietuvoje antrą kadenciją prezidentavęs Valdas Adamkus. Štai 2014 metais jis teigė: „Aš buvau užtikrintas aukščiausiųjų mūsų saugumo įstaigų vadovų, kad tikrai Lietuvoje tokio kalėjimo nėra, tokių kalinių niekas nėra pristatęs“. Prezidentas patvirtino, kad iš JAV buvo sulaukęs prašymo šalyje apgyvendinti pavojaus nekeliančius 7–9 kalinius iš Gvantanamo bazės, tačiau tokio sutikimo jis nedavė. Savo pozicijos prezidentas nekeitė ir po ketverių metų, 2018 metais teigdamas, kad yra įsitikinęs, jog Lietuvoje CŽV kalėjimų nebuvo, o teismas nepaaiškino, kokiais argumentais remdamasis priėmė sprendimą išmokėti kompensacijas neegzistavusio kalėjimo kaliniams. „Tą patį šiandieną jums patvirtinu – man niekas nepatvirtino, naujos informacijos nepateikė. Kalbėjausi su visais saugumo pareigūnais, jokių įrodymų nėra, mano nuomonės nepakeitė“, – 2018 metais sakė V. Adamkus. Šiuo atveju lieka tik dvi galimybės: arba valstybę tuo metu valdė kažkas, kas, tikėdamasis, kad ši istorija niekada neiškils į viešumą, nematė reikalo informuoti prezidento arba moraliniu autoritetu įvardijamas Valdas Adamkus mums visiems sako netiesą. Gerai asmeniškai pažinodamas prezidentą Valdą Adamkų, aš laikausi pirmosios versijos, tuo labiau, kad 2011 metų sausį, po Seimo surinktos informacijos, Generalinė prokuratūra nustatė, kad jog VSD ir JAV CŽV bendradarbiavimą koordinavusių, jame dalyvavusių VSD vadovų Mečio Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko darbinėje veikloje yra drausminio nusižengimo požymių, nes minėti pareigūnai neinformavo apie savo veiksmus aukščiausių valstybės vadovų.
Ne mažiau paslaptingai apie šio objekto egzistavimaą pasisakė ir skandalo kilimo metu prezidentavusi KGB’istė Dalia Grybauskaitė, kuri pareiškė, kad atsakys į aukščiau minėto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, atliekančio parlamentinį tyrimą dėl Lietuvoje galimai veikusio CŽV kalėjimo teroristams, klausimus, kai parodymus duos dar vienas žmogus. Kas tas žmogus, ji neįvardino: „Laukiu vieno žmogaus pasirodymo komitete. Ir kai jis duos parodymus, pateiksiu savo atsakymus raštu”, – tuomet surengtoje spaudos konferencijoje sakė D. Grybauskaitė. Objektyvumo dėlei turiu pripažinti, kad D. Grybauskaitė užėmė kitą, nei Valdas Adamkus poziciją. Dar 2009 metų spalio 20 dieną ji pareiškė tebeturinti netiesioginių įtarimų, kad Lietuvoje galėjo būti CŽV kalėjimas.
Buvo teigiama, kad ankstyvai rytinei kavai į rūmus Daukanto aikštėje pasikvietusi tuometinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Arvydą Anušauską, ji pareiškė esanti įsitikinusi, kad kalėjimas buvo ir paragino atlikti išsamų tyrimą. Pastabų, kad trūksta įrodymų, ji nenorėjo klausytis. Atsakymas visiškai atitiko jos bendravimo su savo tarnais stilių ir buvo griežtas: „Vadinasi, blogai ieškot“.
Prezidentės pozicija šiuo klausimu labai nepatiko ir užjūryje reziduojantiems Lietuvos šeimininkams. Jau po kelių dienų nuo D. Grybauskaitės pasisakymo, 2009 metų spalio 22 dieną JAV Valstybės departamentui skirtoje apžvalgoje naujai paskirta JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Derse pažymėjo, kad po laikotarpio, kai CŽV kalėjimų istorija jau buvo dingusi iš žiniasklaidos puslapių, D. Grybauskaitės komentarai ją vėl sugrąžino. Tai buvo labai nemaloni istorija pasaulinės demokratijos flagmanui.
Tikriausiai įdomu, o kuo gi baigėsi parlamentinis tyrimas seimo komitete, kuriame į klausimus ir man teko atsakinėti? Iš man komitete pateiktų klausimų susidariau įspūdį, kad komiteto tyrimas yra vykdomad ne tam, kad išsiaiškinti tiesą, o tam, kad uždėti paukščiuką kažkokiose ataskaitose. Mano nuojauta pasitvirtino: NSGK atlikto tyrimo išvadose buvo teigiama, kad Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos JAV sulaikymo centrams veikti, taip pat – nekliudomai pervežti, įvežti ar išvežti CŽV sulaikytus asmenis, tačiau nenustatyta, ar šiomis sąlygomis pasinaudota.
Tuomet Vyriausybė nusprendė skųsti EŽTT sprendimą, kas jokio rezultato, apart iššvaistytų dar keliasdešimt tūkstančių erų nedavė, nors 2016 metų birželio 29 dieną teisingumo viceministras Paulius Griciūnas Strasbūro teisme išsijuosęs tvirtino, kad Lietuvoje joks slaptas CŽA sulaikymo centras neveikė, o pastatas Antaviliuose buvo žvalgybos paramos centras.
Skirtingai nuo pirmojo sprendimo, šį kartą Lietuvos valdžia nuolankiai sutiko vykdyti EŽTT sprendimą dėl neteisėto Saudo Arabijos piliečio kalinimo ir sumokės jam priteistą sumą: „Sprendimui įsiteisėjus, po trijų mėnesių nuo sprendimo paskelbimo, tai yra, balandžio 16 dieną, Lietuvos institucijos nustatytais terminais imsis reikiamų priemonių, siekdamos tinkamai įgyvendinti EŽTT sprendimą, įskaitant pareiškėjui priteistos piniginės kompensacijos sumokėjimą“, – šią savaitę naujienų agentūrai BNS sakė teisingumo ministrės atstovas spaudai Paulius Žeimys.
Taigi, visos šios gėdingos Lietuvai istorijos moralas yra toks: mes su jumis iš savo kišenių sumokame 230 tūkstančių eurų realiai egzistuojantiems užsienio valstybių piliečiams už tai, kad jie buvo kalinami Lietuvos teritorijoje įkurtame svetimos valstybės kalėjime, kuris realiai neegzistavo, o tik buvo sudarytos sąlygos pervežti, įvežti ar išvežti užsienio valstybės sulaikytus asmenis, tačiau nenustatyta, ar jomis buvo pasinaudota.
Nesąmonę parašiau? Tikrai, skamba kaip visiška nesąmonė. Tada susimąstykime – kuo mus laiko šita valstybė ir jos valdžios, kurios yra paklusnus Amerikos vasalas (vasãlas – vidurinių amžių feodalas, asmeniškai priklausomas nuo galingesnio feodalo), norėdama, kad mes tuo patikėtume?
Tradicinę citatą pabaigai aš skiriu mūsų valstybės valdytojams: „Aš nesijaudinu dėl to, kad tu man melavai; aš susirūpinęs dėl to, kad nuo šiol negaliu tavimi tikėti.” Friedrichas Nietzsche.
Iš Gintaro Furmanavičiaus Facebook paskyros

 578 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes