Žiemą tradiciniame kalendoriuje švenčių nedaug tėra. Tačiau pasibaigus vilkų mėnesiui, švente pagerbiama ruginė duonelė. Toji reikšminga data – tai vasario 5-oji, Agotos vardadienis. Tądien bažnyčioje pašventinus ruginę riekutę, ji tampanti ypatinga šventosios Agotos duonele. Sudžiuvusi jos kriaukšlelė saugoma kaimo troboje ant lentynėlės gerojoje kerčioje, šalia šventųjų paveikslų. Tikima, kad padedanti numalšinti pastatų gaisrą, žmogų sauganti nuo gyvatės kirčio, kulkos ir vagių kėslų, pasėlius – nuo deginančios sausros. Gimusi krosnies karštyje, duonelė ginanti nuo to blogio, kuris nutvilko kaip ugnis… Štai todėl šv. Agotos su duonos kepalėliu rankose dievdirbių skulptūrėlės dažnai būdavo įstatomos koplytėlėse prie lietuviškų sodybų.
Ruginė duona tebėra tradiciškai vienu iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Ko labiausiai lietuvis pasiilgsta ilgoje kelionėje ar gyvendamas toli nuo tėvynės? Žinoma, juodos ruginės duonelės! Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji… Miestiečiai jau įprato lankytis ūkininkų turgeliuose, geidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje sunokusio kepalaičio. Randa ten ir tradicinio paveldo ženkleliu pažymėtų. Ogi didžiuosiuose prekybos centruose – kelios dešimtys juodos duonos rūšių su įvairiausiais priedais.
Senovinio lietuviško būsto centras – krosnis. Tai iš jos namų šiluma ir jaukumas, labai reikalingi žvarbiuoju metų laiku. Krosnies karštyje gimsta ir duonelė kasdieninė. Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta jau neolite, prieš kokius 4 tūkstančius metų. Grūdai būdavo sutrinami tarp dviejų akmenų, sumaišomi su vandeniu, iš tirštos tyrės lipdomi papločiai ir kepami ant lauže įkaitinto akmens arba žarijose, suvyniojus į kokį lapą. Tačiau labai kietaplutė būdavusi tokia duonelė. Minkštesni papločiai, jeigu būtų iškepti pridengus kokiu gaubtu. Sumota nulipdyti jį iš molio, – tai ir buvo skliautinės duonkepės krosnies išradimas. Iš pradžių jos įrenginėtos atokiau pastatų; įdomu, kad ir dabar Vidurinės Azijos miestuose net daugiaaukščių namų kvartalų kiemuose galima pamatyti tokių plūktinių krosnelių papločiams kepti.
Betgi paplotis – dar ne duona. Tešlai gyvybę suteikia raugas, vykstant joje sudėtingiems biocheminiams procesams. Tikriausia duoną „išrado“ kokia nevalyva šeimininkė, neišplovusi indo, kuriame buvo maišoma miltų tyrė. Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs mūsų eros pradžioje, savo raštuose pažymėjo, kad tenykščiai kepėjai vartodavo alaus mieles. Jie kepė baltą kvietinę duoną patricijams, vadino ją „mundus“ (pasaulio), ypatingą nežiedėjančią kariams – „castrensis“ (tvirtovės), o nemokamai dalyjamą varguomenei – „plebeus“. Senovės Romoje buvo per porą šimtų kepyklų, – juk reikėjo išmaitinti milijoninį miestą.
Tešlos užraugimas ir duonos kepimas Lietuvos kaime seniau būdavo ypatingai sureikšmintas. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio sutvėrimą. O kepalaitis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Duoną iškepti – namų šeimininkės, motinos pareiga; beje, labai svarbi ir garbinga. Tai nelengvas darbas, bet ir tarsi kokia apeiga. Tešlą užmaišydavo duonkubilyje; tik žemaitės tam naudodavo gilią geldą, o lietuvininkės – duonlovį, skobiamą iš vientiso medžio gabalo. Duonkubilį darydavo iš šulelių, suveržiamų lankais, dugną įdėdavo ąžuolinį – bus geresnis raugas. Vienos šeimininkės miltus užmaišydavo drungname, kitos – karštokame vandenyje, ar net užplikydavo verdančiu, – duonos skonis bus vis kitoks. Ir dar: šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, apyšilčiu – baltesnė, bet ilgai rūgsta, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti. Užmaišytą tešlą laikydavo šiltai, arti krosnies, kokią parą ar dvi, kad įrūgtų, imtų kilti. Duonkubilį būtina uždengti; dangtį jam dažniausiai nupindavo iš šiaudų, surišant jų pluoštelį karnomis ar lazdynų plėšomis. Po pusdienio rūgimo tešlą reikia paragauti, – ar jau „kalba“, ar jaučiasi rūgštis. Jei ne – pridėdavo batvinių rasalo. Bet ne per daug, nes tada duona bus gaižoka. Apie tokią sakydavo: „kaip su velniu pasilaksčiusi“. Rūgimo procesas, įkvepiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas. Jį tariamai valdanti dievybė, vadinama Rūgučiu, Ragučiu ar Raugų žemėpačiu. Ta pati mitinė būtybė tariamai ir miežių salyklą paverčia linksminančiu gėrimu – alumi; taip užrašyta XVI a. istoriniuose šaltiniuose.
Šeimininkė prieš minkymą atsiraito rankoves, suvilgo rankas, peržegnoja duonkubilį. Kad nereikėtų dirbti pasilenkus, šis pakeltas ant trikojo. Nelengva gerai iškumščiuoti tešlą, vis pridedant miltų, išlaikant tam tikrą jos tirštumą. Atminkydavo rupesniais miltais, ir ne vien ruginiais, tinka ir kitokie. Nepriteklių metais naudodavo biralinius, taigi nevėtytus rugius. Arba tekdavo kepti „vogtinę“ duoną, – iš dar gerai neprinokusių grūdų. Tokios spalva būdavusi žalsva. Priežodis apie ją sako: „Atsibodo kaip žalia duonelė“. Badmečiu į tešlą pridėdavo sėmenų, pelų, liepžiedžių, alksnių spurgų. XIX a. pradžioje senajame Vilniaus universitete imta kaupti duonos, kokią valgydavo žmonės baudžiaviniame Lietuvos kaime, pavyzdžių rinkinį. Ir kokios duonelės ten tik nebuvo pririnkta! Su pušų žieve, kerpėmis, pjuvenomis…
O kaipgi vyksta pats kepimas? Malkas krosniai paruošdavo iš vakaro. Tai stori, šakoti, gumbuoti pagaliai. Tinka tik kaitriosios malkos – beržinės ir ąžuolinės. Jeigu praeitą kartą blogai iškepė, į ugnį reikia įmesti seną nudėvėtą naginę. Gerai iškūrentos krosnies vidiniai šonai nuo karščio būna pabalę. Tada šeimininkė žarstekliu į priekaktį išžeria žarijas ir jas užgesina, pildama vandenį per šluotą. Pelenai švariai iššluojami „pušine”, – ši šluotelė naudojama tik krosniai. Tada prie krosnies statomas suoliukas, ant jo guldoma ližė. Nevalia per jos kotą kam nors peržengti, o vaikams – pro apačią pralįsti, – atsitiks kokia nelaimė namuose ar žmogui. Sakydavo, gal net paliks kuprotas…
Kad tešla nepriliptų prie ližės, ją apklostydavo džiovintais klevo lapais, ajerais arba kopūstlapiais. Tada pavilgiusi rankas kepėja krečia tešlos ant ližės ir išglosto kepalą. Skiausčiu delnu viršuje įspaudžia kryžių, tarsi kūrėjas žemės rutulį į pasaulio dalis padalina. O tada dar pirštais iš šonų padaro tokias gilias braukas. Sakydavo, jų turi būti tiek, kiek namuose yra duonos valgytojų.
Kepalų į gerą duonkepę telpa visas šešetas. Pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia nedelsiant išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Kas pirmas suskubs tai padaryti, greit bus kviečiamas kūmuosna, – tai garbinga ir maloni pareiga. Vandenį, kuriuo kepėja vilgėsi rankas, sugirdydavo gyvuliams – sveikesni bus. Duona krosnyje kepa 3-4 valandas. Įpusėjus kepimui, žarstekliu kiekvieną kepalą reikia kiek pastumdyti. Tik negalima į krosnį žiopsoti išsižiojus, ir trobos durų tuo metu trankyti – pluta atšoks. Jei kas kepant užeitų į namus, turi pasakyti „skalsu!“. Ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Šeimininkė būtinai jam įdės šiltos duonos – „gastinčiaus“. Kiekvieną ištrauktą kepalą ji nuprausdavo, suvilgydama vandeniu, – pluta nuo to tampa minkštesnė. Labai gardžiai kvepiantis garas kyla nuo karštų kepalų!
Duonkubilį išgrandžius, išeina dar ir pagrandukas. To iškepto pusę atiduodavo piemenukui, o kitą pusę – kalei. Vaikas turėdavo pagranduką suvalgyti, pasismulkindamas medinio šaukšto kotu, be peilio. Paprotys neabejotinai turi mitologinę potekstę: kalė – miško žvėrių globėjos Medeinos palydovė, peilis primenąs vilko dantis. Apeiginis pagranduko valgymas apsaugos galvijų bandą nuo laukinių žvėrių. O merginos tikėdavosi pagranduku patikusio vaikino širdį link savęs palenkti, – būta tokio meilės burto.
Iš mamos duonos kepimo įgudimą labai norėdavo perimti dukros. Iškepti pirmąją savo duoną – pilnametystės ženklas. Paragavęs dukros keptos duonos, tėvas ją pabučiuodavo, o suolą, ant kurio sėdėdavo prie pietų stalo, apsukdavo link durų. Iškepei savo duoną, tai gali laukti piršlių! Ir dukrai pasakydavo, kiekgi išgalės skirti kraičio. Aukštaičiuose motina savo dukrą šeštadienio vakarą nusivesdavo į bendrą kaimo pirtį. Ten susirinkusias moteris pavaišindavo „dukters rūgščia“, tuo apskelbdama, kad namuose jau esama nuotakos. Tegu toji žinia eina per kaimynus ir kaimus…
Po vestuvių jaunamartė kurią dieną gaudavo anytos leidimą iš savo raugo iškepti duoną, įkūrus krosnį tėvų namų ugnimi. Tačiau jeigu gyvendavo bendrai, tai tik tą vieną kartą. Duonos kepimas – tikrosios namų šeimininkės privilegija.
Per beveik visas tradicines lietuvių šventes, tiek šeimos, tiek kalendorines, būta apeigų su duonele. Juolab per darbų pradėtuves ar pabaigtuves, – duonos riekelę nešdavosi ir į sėją, ir į pjūtį. O ant stalo niekada kepalo negalima padėti apversto, – pasaulio tvarka tada gali antraip apsiversti, o tiesa tapti melu. Kasdieninę duoną raikydavo šeimos galva, padalindamas šeimynykščiams po abišalę. Likusią kepalo dalį apsukdavo skepetaite ir dėdavo indaujon. Yra juodos duonos – tai dar ne badas…
O kiek tautosakos apie duoną! Štai keletas priežodžių, pamokančių gyvenimiškos išminties: „Neskani duona, svetimu peiliu riekta“, „Kai daug duonos, visi protingi“, „Duoną taupyk rytojui, ne darbą“, „Balta duona greit nusibosta, o juoda – niekad“, „Ne kailiniai žiemą šildo, bet duona“, „Darbas duoną pelno, tinginystė – vargą“, „Be norago arė, be akėčių sėjo – dabar gaudo duoną iš vėjo“, „Geriau savoj šalelėj juoda duona ir ruginė, negu svetimoj balta ir kvietinė“, „Verkia duona tinginio valgoma“, „Kas duonos nemoka tiesiai atriekti, tas ir vagos nemokės tiesiai išvaryti“, „Ruginė duonutė – tai mūsų motutė“…
Prof. Libertas Klimka
