Ne taip seniai išslaptintuose Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumentuose šį tą įdomaus galima rasti ne tik apie Lietuvą, bet ir Kretingą. Pasirodo, CŽA žvalgybos informacijoje yra užfiksuotas faktas apie 1948 metų vasario 16-ą Kretingos centre, Rotušės aikštėje iškeltą mūsų trispalvę.
Įdomi aplinkybė: nors amerikiečių žvalgybos suvestinėje minimas 1948 m. faktas, tačiau paties CŽA dokumento data – 1952 metai. Gal tai leidžia spėti, kad vietinių žvalgų informacija JAV pasiekė tik po kelerių metų? Matyt, informacijos perdavimo keliai buvo sunkūs ir ilgi.
Dokumente rašoma, kad per karą Kretinga labai nukentėjo, centras ir vakarinė dalis buvo labai sugriauta. Kretingos centre yra aikštė, kurios vidurys aptvertas geležine tvora. Ši tvora aptvėrė vietą, kurioje anksčiau stovėjo paminklas už laisvę žuvusiems lietuviams. Vietoje 1947 m. demontuoto paminklo stovi aukštas stulpas, ant kurio per bolševikines šventes keliama raudona vėliava. Ir aikštė, ir daugelis miestelio gatvių grįsti akmenimis. Išsamiai aprašoma, kur ir kokios eina gatvės, kaip sovietai pakeitė jų pavadinimus.
Žvalgybai nepraslydo pro akis aplinkybė, kad Kretinga naktimis labai blogai apšviesta, įskaitant ir centrinę aikštę. „Centrinėje aikštėje yra keturi gatvių šviestuvai – mediniai stulpai su elektros lemputėmis. Apie aikštės apšvietimo nepakankamumą galima spręsti iš to, kad 1948 m. vasario 16-osios (Lietuvos nepriklausomybės dienos) naktį du lietuviai įlipo į aikštės centre esantį vėliavos stiebą ir iškėlė Lietuvos vėliavą. Tai buvo įmanoma, nors aikštę visą naktį saugojo milicininkai. Kiti gatvių žibintai yra tik prieš tam tikrus biurų pastatus, Karo komisariate, banke, rajono žemės ūkio biure, slaptojoje policijos įstaigoje, ligoninėje, milicijos biure ir kt“.
Matyt, informacija apie Kretingą buvo renkama tokia, kad ja galėtų pasinaudoti žvalgas, pirmą kartą patekęs į miestelį. O tam reikėjo aprašyti kuo daugiau detalių. Tad vargu ar galėtų stebinti teksto informacija apie tai, kad gatvėse nelyginiai namų numeriai yra kairėje gatvės pusėje, o lyginiai – dešinėje. Skaičiai rodomi ant paprastų juodų medinių, maždaug 14 cm storio ir maždaug 6×6 cm dydžio, su pažymėtais skaičiais, baltomis arba tokio paties dydžio skardinėmis plokštelėmis su baltu užrašu ant mėlynų plokštelių arba atvirkščiai.
Vilniaus gatvė yra svarbiausia Kretingos gatvė, kitos svarbios gatvės yra Stoties ir Laukininkų gatvė. Automobilių ir arklinių vežimų eismas ypač intensyvus pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Eismas prasideda apie 7 val. ryto ir paprastai tęsiasi iki 21 val. Naktimis paprastai būna tylu, Stoties gatve tik retkarčiais pravažiuoja automobilis. Aprašoma, kur yra ir kaip atrodo miestelio kepykla, bankas, kultūros namai, bažnyčios, gimnazija ir progimnazija.
MGB (sovietų saugumo būstinė) štabas yra už mokytojų rezidencijos, kur iš dešinės Vilniaus gatvę kerta kita gatvė. Už sankryžos yra didelis trijų aukštų raudonų plytų pastatas, kurį juosia spygliuota tvora. Aikštėje priešais pastatą visada yra daug sunkvežimių ir lengvųjų automobilių, įskaitant septynis ar aštuonis ZIS sunkvežimius. Kretingos garnizono kareivinės yra vidutinio dydžio medinis tamsios spalvos namas su įėjimu prieangyje. Garnizoną sudaro apie 40 karių ir trys šunys. Čia dieną ir naktį budi sargybinis.
Nežinomam žvalgui pro akis nepraslydo ir toks faktas, kad „ekonominės sąlygos Kretingoje neabejotinai geresnės rusams nei lietuviams. Šiuo metu visi rusai turi geriausius direktorių, inžinierių, brigadininkų, darbo normų prižiūrėtojų darbus arba, blogiausiu atveju, yra pardavėjai vienoje parduotuvėje, parduodančioje prekes kolchoznikams ir kt.“
Neužmiršta paminėti ir partizanus. Autoriaus vertinimu, „bent 70 procentų visų Kretingos gyventojų yra antisovietiniai. Žinoma, organizuoto pasipriešinimo nėra, nes praeityje sovietai operatyviai reagavo ir išžudė visus, kurie bandė jiems pasipriešinti. Tas pats nutiktų visiems, kurie dabar organizuoja pasipriešinimą. Yra keletas žinomų Lietuvos kovotojų už laisvę, kurie su savo žmonėmis yra miškuose. Jiems mieste nėra jokios galimybės egzistuoti“.
Gali būti, kad būtent du drąsūs partizanai tą tamsią 1948 m. vasario 16-os naktį rizikuodami kėlė Lietuvos trispalvę Rotušės aikštėje.
Su dokumentu galite susipažinti čia.


