Dvidešimto amžiaus pabaigoje, 1918 m. vasario 24 d. Estija pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. Savo valstybingumą estams, kaip ir lietuviams, teko ginti ginkluotose kovose su bolševikais.
Keletas pagrindinių Estijos istorijos akcentų. Estijos vystymąsi antrojoje XIX amžiaus pusėje būtų galima bendrai charakterizuoti kaip modernizaciją; šalyje, tuomet priklausiusioje Rusijos imperijai, vyko palyginti statiškos agrarinės visuomenės tapsmas modernia visuomene, industrializacija, urbanizacija ir tautinio sąmoningumo pakilimas. Pastarasis prasidėjo XIX amžiaus viduryje, veikiamas Prancūzijos revoliucijos ir romantizmo idėjų bei vokiečių nacionalinio judėjimo, davusio pavyzdį visoms Europos tautoms.
Daugumą tautiškai susipratusių estų netenkino žemas estų kilmės gyventojų statusas, kuris susiklostė dėl centralizuotos Rusijos valdžios ir daug šimtmečių dominuojančios Baltijos vokiečių kultūros. Tokią padėtis tapo pagrindine motyvacija sukurti nepriklausomą tautinę Estijos valstybę. Į vis labiau įsisiūbuojantį estų tautinį judėjimą pamažu įsitraukė visi gyventojų sluoksniai – iš valstiečių kilę estų kilmės intelektualai, tarnautojai, pirkliai, amatininkai ir estų kilmės dvasininkai.
Pirmojo estų kalba leisto laikraščio Perno Postimmes įkūrėjas Johannas Voldemaras Jannsenas (1819–1890), 1857 metais įvadiniame straipsnyje vietoj įprastų terminų „kaimo žmonės“ „žemiečiai“ pavartojo kreipinį „estai“. Patriotiškai nusiteikę intelektualai, tokie kaip pastorius ir lingvistas Jakobas Hurtas (1839–1906) ar pedagogas ir rašytojas Carlas Robertas Jacobsonas (1841–1882) drąsino estus aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime, patys valdžiai kėlė įvairius teisinius ir kultūrinius reikalavimus.
Dominuojančios romantinės Estijos meno ir literatūros krypties pagrindas buvo Apšvietos idėjos ir idealizuota „senoji beklasė“ visuomenė. Patriotinės poemos ir dainos aukštino Estijos gamtos grožį ir išreiškė jai karštą meilę. Taip inspiruoti kaimyninių suomių folkloro estai sukūrė „senosios Estijos pasaulį“. Kertiniu šio pasaulio akmeniu laikytina Friedricho Reiholdo Kreutzwaldo (1803–1882) sudaryta epinė poema „Kalevipoeg“.
Svarbiausią vaidmenį tautiniame estų atgimime suvaidino įvairios vokiečių kultūros pagrindu organizuotos bendrijos; parapijose įsteigti chorai ir orkestrai, įvairūs komitetai ir draugijos. 1869 metais vokiečių pavyzdžiu Estijoje buvo suorganizuota pirmoji dainų šventė, kurioje dalyvavo tūkstantis dainininkų bei muzikantų ir dvylika tūkstančių žiūrovų. Ši tradicija Estijoje, kaip ir Latvijoje ir Lietuvoje, iki šiol vaidina pagrindinį vaidmenį formuojant tautos nacionalinę savimonę.
XIX amžiaus antroje pusėje Rusijos imperijoje išaugo nacionalistinės rusų nuotaikos. Sisteminga rusifikacija ypač sustiprėjo po 1863 metų Lenkijos ir Lietuvos sukilimo. Stipriausią rusifikaciją estai, kaip ir jų kaimynai latviai bei suomiai, išgyveno 1880–1890 metais. Kadangi caro valdžia baiminosi Vokietijos įtakos šiam regionui caro Aleksandro III valdymo metais (1881–1894) daugelis Baltijos vokiečių privilegijų buvo panaikintos, taip bandant juos išstumti iš dominuojančių pozicijų administracijoje, ekonominėje ir kultūrinėje sferose.
Dabar estai susidūrė su tiesioginiu caro administracijos spaudimu. Visų pirma per švietimo sistemą ir Ortodoksų Bažnyčios protegavimą. XIX amžiaus pabaigoje visa švietimo sistema, nuo pradinių mokyklų iki Tartu universiteto tapo rusiška. Rusų kalba įsigalėjo administracijoje, teismuose. Visus čia dirbusius estus ir vokiečius pakeitė rusai. Tokia politika akivaizdžiai nusmukdė švietimo lygį: 1886 metais skaityti mokėjo 98% estų šauktinių, o 1901 m. tokių buvo jau 80 %.
Tačiau šie veiksmai nedavė lauktų rezultatų. Estija buvo jau per daug moderni, kad būtų rusifikuota. 1897 metais Estijoje gyveno 958 000 žmonių, iš jų 90% buvo estai, 4% – rusų ir 3,5% – vokiečių. Kas penktas gyveno sparčiai augančiuose miestuose. Miestai pritraukė ir daugumą estų inteligentijos, būtent čia formavosi moderni Estijos visuomenė. Tiesa, dauguma Estijos gyventojų, apie 65%, buvo susiję su žemės ūkiu, 14% dirbo pramonėje, 14% – komunikacijų ir paslaugų sektoriuje.
Kai 1906 metais susirinko pirmasis Rusijos imperijos parlamentas – Dūma, Estijai joje atstovavo 20 deputatų. 13 iš jų buvo estai. Nors Dūma negalėjo išspręsti Baltijos tautų problemų, atstovai galėjo jas bent jau paskelbti. Viena iš jų – dar labiau sustiprėjusi rusifikacija. Rusijos vyriausybė ketino kolonizuoti visą regioną. Stipri buvo ir Baltijos vokiečių įtaka: 1917 metais 800 Baltijos vokiečių dvarininkų valdė beveik 60 proc. Estijos žemės.
1906 metais įvyko dar kai kas labai svarbaus. Estams leista steigti mokyklas, kuriose būtų mokoma ir estiškai. Ir Estijos kultūra ėmė augti kaip ant mielių. Tuo metu ji buvo viena pirmųjų tautų pagal aukštųjų mokyklų dėstytojų skaičių. Kai kurie iš jų susilaukė pasaulinio pripažinimo, tiesa, Rusijos mokslo kontekste. Apskritai estai jau tada lygiavosi į kitą fino-ugrams priklausančią tautą – suomius. Iš jų buvo imamas pavyzdys, kaip tvarkyti kultūrinį gyvenimą.
574 peržiūrų (-a)