Prieš mėnesį „Švyturio“ redakcija gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamo tyrimo 5-osios valdybos pranešimą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 197 str. 2 d. (neteisėtas poveikis informacinei sistemai), dėl DDoS atakų nukreiptų prieš Lietuvos kibernetinę infrastruktūrą.
Incidentas buvo toks: laikraščio redakcija vasario pradžioje iš tiesų patyrė kibernetinę ataką, kurią galimai surengė Rusijos programišiai. Kadangi vyksta ikiteisminis tyrimas, daugiau duomenų apie tai, negalime skelbti, tačiau dėmesio vertas platesnis kontekstas, kuris aptarinėjamas ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose.
Laike tai sutapo su protesto akcijomis dėl ketinimų šalia Darbėnų statyti chemijos gamyklą. Galima manyti, jog tai tik sutapimai. Tačiau sutapimų gamtoje nebūna, nes viskas turi savo priežastis. „Švyturys“ kibernetinę ataką patyrė po šių metų vasario 8 d. numerio, kurio pagrindinė tema buvo Darbėnai: „Investicijos nelygu investicijoms. Ar pavyks darbėniškiams išgelbėti kraštą nuo chemijos monstro“. Šiame straipsnyje kalbinome vieną iš iniciatyvinės grupės lyderių Kestutį Kulesių. Ir būtent šio „Švyturio“ numerio viršelis atsidūrė programišių taikinyje, nes juo buvo pasidalinta ir Telegram kanale.
Klausimas paprastas, kodėl, galimai Rusijos programišiams parūpo Darbėnų tema ir kodėl jie, surengę kibernetinę ataką, kerštavo mažam rajoniniam laikraštukui, kuris tiesiog atliko savo darbą – stengėsi viso labo atspindėti visuomenėje iškilusias diskusijas dėl galimo chemijos pramonės objekto statybos šalia Darbėnų. Kokios čia jėgos suveikė, kad į talką Danijos investuotojams buvo pasitelktos Putino programišių brigados, sudėtinga atsakyti? Natūraliai kyla sąmokslo teorijos, esą globaliam verslui valstybių sienos bei fronto linijos negalioja, o į vertybinę, „vakarietišką“ politiką jiems tiesiog nusispjaut. Jeigu yra tikslas – jis bus pasiektas. Dirbtinio intelekto botai nuolat atlieka viešosios erdvės monitoringą ir randa tuos, kurie formuoja kitokią opiniją, kuri prieštarauja nubrėžtai darbotvarkei. Visas pasaulis pereina prie tvarios energetikos, mažina iškastinio kuro poreikius ir visaip „dekarbonizuojasi“. Vandenilis ir metanolis – ateities kuras. Naujojo, tvaraus kuro reikės visame pasaulyje, nepriklausomai nuo fronto linijų.
Gali būti taip, kad Rusijos programišiai veikia „užsakymų stalo“ principu, kas moka pinigus, tam ir dirba. Tokia versija būtų logiškiausia: kam šiais laikais nerūpi gerai uždirbti, o doleris – nekvepia. Juodajame internete – fronto linijų nėra. Čia, kaip ir bet kokiame nelegaliame versle – draugai yra tie, kas moka pinigus.
Lyg šių įvykių aidas, prieš savaitę nuskambėjo Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojo valstiečio Dainiaus Gaižausko spaudos konferencija apie baisius dalykus, kurie tvyro Lietuvos kibernetinio saugumo srityje. Seimo narys sakė, kad yra nulaužti ir nutekinti visų didžiųjų žiniasklaidos portalų duomenys. „Švyturys“ nėra vienintelė galimai Kremliaus programišių auka. Tačiau D. Gaižauskas paminėjo ne tik žiniasklaidą, bet ir valstybines institucijas, Vyriausiąją rinkimų komisiją, strategiškai svarbius nutekintus duomenis, susijusius su šviesoforų bei vandens tiekimo sistemų valdymų, kurie saugomi juodijame internete, kuriame Lietuvai skirtas aplankas paskutiniu metu neadekvačiai storėja. Todėl ir kyla visuomenei bei politikams klausimų, ar įmanoma už Ingridą Šimonytę surinkti 20 tūkst. elektroninių parašų per nepilną parą, jei per 5 minutes įmanoma suklastoti bet kurią paskyrą populiariame interneto tinkle arba prisistatyti pažįstamo „draugo“ ar „giminaičio“ balsu? Tačiau keista buvo tai, jog D. Gaižausko galimai apnuoginta nacionalinio elektroninio skurdo tiesa, kuri dėl sparčios 5G plėtros mūsų šalį daro labai nesaugia vieta pasaulyje, ištirpo kaip tas sniegas Donelaičio „Metuose“: „į nieką pavirto“. Keistai neproporcingai atrodė ne D. Gaižausko pateikta visuomenei informacija apie kibernetines grėsmes, bet valstybinės reakcijos į tai nebuvimas, o dar blogiau – šios temos ignoravimas valdančiųjų tarpe, lyg problema būtų paimta iš kino filmo, bet tikrovėje to nėra? O tai skatina kurti naujas sąmokslo teorijas.
Tokia neproporcinga reakcija, kaip atrodo iš šono, į itin jautrią informaciją, kurią pateikė ne koks pasirūkęs informatikas, o Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, bei stebint tolesnius įvykius, skatina kelti daug papildomų klausimų. Ar nebus taip, kad juoduoju internetu bei tų pačių programišių paslaugomis, galimai už labai didelius pinigus, naudojasi ne tik Kremlius, bet ir kažkokie mūsiškiai?
Kartu su Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atstatydinimu Lietuvą pasiekė ir kita liūdna naujiena. Kaip rašė „Vakarų ekspresas“, eidamas 50-uosius metus staiga mirė Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto (VVVF) dekanas prof. dr. Darius Štitilis. Kaip rašo portalas, profesorius buvo ilgametis Mykolo Romerio universiteto darbuotojas. Mokslininkas tyrinėjo informacinių technologijų teisės sritį, asmens duomenų apsaugos ir kibernetinio saugumo klausimus, kibernetinius nusikaltimus ir biometrinių technologijų teisinį reguliavimą. Prof. dr. D. Štitilis buvo vienas pagrindinių mokslininkų, kūrusių Lietuvos kibernetinio saugumo strategijos modelį!
Tokie sutapimai trumpame laike atsitinka ne tik filmuose apie šnipus. Kas galėtų paneigti, ar nebus taip, kad D. Gaižauskas ant išlikimo kortos pastatė būsimos vyriausybės reikalus, kuri, pagal Kremliaus planą, iš esmės šį rudenį neturėtų keistis, nes rinkimai galimai bus sutvarkyti taip, kaip jie buvo „padaryti“ praėjusį savaitgalį Rusijoje. Juk nuo tokio pavojaus niekas nesame apsaugoti. Jokių garantijų nėra. Juo labiau keistai ir neproporcingai susidariusios situacijos atžvilgiu skamba ir I.Šimonytės pasiteisinimai, jog likus pusei metų iki kadencijos pabaigos, gynybos pertvarkai reikalinga „didesnė sparta“. Todėl esą ir keičiamas KAM ministras.
Kai „Švyturio“ redakcija savo kailiu patyrė, kas yra kibernetinės Kremliaus programišių atakos, kai kyla rimtų abejonių, ar esame dirbtinio intelekto eroje saugūs, matome atsuktas valdžios nugaras: valdantieji vengia rinkimams jautrių temų. Tuo tarpu vardan reitingų aukojamas šalies saugumas: gerai dirbantis ir visuomenėje populiarus ministras keičiams buvusiu euroskeptiku bei Murzos partijos atstovu? Toks politinis slalomas atrodo labai keistai ir pavojingai, o valdiškos įvykių versijos su akivaizdaus melo elementais skamba tiesiog neįtikinamai.
2011 metais, prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės, pačiame jėgų žydėjime iš gyvenimo staiga pasitraukė pramonininkas Bronislovas Lubys, kuris visada turėjo kitokią savo viziją koks turėtų būti dujų terminalas Klaipėdoje.
Todėl ir šiandien versija, jog vieną gaisrą mėginama užgesinti kitu, turi teisę egzistuoti.
