Einant pro Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką, akį netikėtai patraukė afišos viršuje žodis „NEPALAS“. Pagalvojau, kad ši viena paslaptingiausių pasaulio vietų visada įdomi, kad čia pabuvojęs žmogus ne tik viešai parodys įdomių, įsimintinų fotografijų kadrų, bet ir plačiau pasidalins patirtais įspūdžiais. Parodos autorė Laura Galdikė mielai sutiko pabendrauti, prisiminti kelionėje patirtus įspūdžius. Ji pastebėjo, kad jos pirmajai nedidelei fotografijų parodai žiniasklaida dėmesį jau parodė, tačiau tai nebuvo svarbu, nes pokalbį galima pasukti įvairiomis kryptimis.
Trijų dukterų mama
Prieš susitikimą pabandžiau surinkti kiek daugiau informacijos apie šią Kretingoje su šeima gyvenančią moterį. Vyras, trys dukros, pomėgis fotografuoti, gintarinių papuošalų kūrimas, savo išraiškos galimybių ieškojimas žodinėje kūryboje, bendruomenės „Baltiška Lila“ atstovė Kretingoje. Tiek daug įvairių veiklų vienam žmogui, dargi trijų dukterų mamai…
Kaip pasakojo ponia Laura, trauka menui, kūrybinei veiklai gyvenime pasireiškė įvairiomis formomis. Ji apie dešimtmetį pragyveno Danijoje, ten susilaukė ir dviejų dukrų. Laura prisiminė, kaip emigracijos pradžioje, ieškodama darbo, ji atsidūrė Orhuso (Aarhus) uostamiestyje. Ten pamatė nuostabaus grožio teatro pastatą ir labai užsinorėjo jame dirbti. Dirbti bet kuo, kad ir valytoja, bet atsidurti teatre. Galų gale tai pavyko, atsirado valytojos vieta ir galimybė nemokamai žiūrėti spektaklius, nors tuo metu danų kalbos žinios dar buvo gana menkos, vaidybą suprasti buvo sunkoka.
Ponia Laura sakė, kad ji nuo seno jautė potraukį fotografuoti. Jai dar teko naudotis ir juostiniais fotoaparatais, kurį laiką daugiau fotografuoti telefonu. Bet kartą prasitarė vyrui, kad norėtų turėti ir savo fotoaparatą.
„Visada turėjau svajonę fotografuoti. Su laiku pajutau, kad aplinkoje pradedu įžvelgti kažkokius dalykus, detales, o kartą savo vyrui prasitariau, kad gimtadienio proga noriu fotoaparato. Jis padovanojo, aš pradėjau paveiksluoti. Žiūrėti, stebėti, matyti iš įvairių pusių, man tai labai patiko“, – pasakojo L. Galdikė.
Tai buvo jau prieš dešimtmetį, senasis fotoaparatas liko kaip relikvija, jo nenori atsisakyti, nes su juo gimė visos fotografijos patirtys. Su vyro dovana Laura pradėjo dažniau fotografuoti žmones: pradžioje savo vaikus, draugų vaikus, kitą savo artimą aplinką, vėliau – įvairius žmones.
Ar galima slopinti sugebėjimus?
„Turėjo praeiti daug laiko, kol išdrįsau ateiti į savo pirmąją parodą. Ilgokai tęsėsi nepasitikėjimas savimi, tačiau aplinkos žmonės vis dažniau pasakydavo, kad kažką turiu daryti su sukaupta medžiaga. Taip ir aš pradėjau jausti, kad nebegaliu užlaikyti savo sugebėjimų, kūrybiškumo. Tai yra net egoistiška – užlaikyti savo talentus, slėpti, juos reikia išskleisti“, – įsitikinusi moteris.
Fotografija jai davė ir savotišką atsipalaidavimą, ir pasimėgavimą. Palaipsniui ji pradėjo nuotraukas kelti į facebooką, žmonėms patiko, jie pagirdavo, o tai suteikė papildomą impulsą tęsti, suteikė pasitikėjimą, norą skleistis.
„Gyvenime dar atsitiko ir kitas dalykas – pradėjau fotografuoti paukščius. Jie labai mane traukė. Pavasariop špitolėje planuoju atidaryti paukščių foto parodą, nuotraukos turės QR kodus, juos perskaitę žiūrovai galės išgirsti įvairių paukščių garsus“, – sumanymu dalijosi L. Galdikė.
Paukščių tema savotiškai atvėrė naujas kūrybiškumo erdves, dideles galimybes skleistis. Žmonės, portretai, gamta, architektūra – viskas yra lyg panosėje, tik sugebėk nusikabinti visus paveikslus. Taip ir vyksta gyvenimas su fotoaparatu.
Ir ko mes skundžiamės?
Į Nepalą Laura keliavo su žmonių, grupe, žaidžiančių Baltišką Lilą. Kol atskridus į Nepalą pabuvojo sostinėje Kačtmandu, viskas atrodė beveik kaip visur. Tačiau kelionė buvo numatyta pėsčiomis per kaimus-kaimelius. Keliukas vedė tai aukštyn, tai žemyn, grupė ėjo su vedlių ir šerpų palyda. Kadangi alpinistų grupėje nebuvo, tai jie rinkosi vieną lengviausių keliavimų į kalnus. O einant per kaimus, buvo galima pamatyti tikrą žmonių gyvenimą. Tai, ką teko pamatyti Nepalo kaimuose, atrodė, lyg būtum grįžęs kokį šimtmetį atgal.
„Apie kai kurias mūsų senojo kaimo detales girdėjau tik iš savo močiutės. Nepalo kaimuose populiarus piemenavimas, gyvulys jiems vertybė, neretai jis laikomas tose trobose, kur gyvenama. Nepaliečiai gyvena skurdžiai, buitis primityvi, bet jų paprastumas, nuoširdumas, sugebėjimas net iš mažų, paprastų dalykų ieškoti galimybės užsidirbti, gali stebinti“, – kalbėjo Laura.
Dar viena detalė, negalėjusi nepatraukti dėmesio, – nepaliečių drabužiai: visi ryškūs, spalvingi, išpuošti įvairiais raštais, moterys net darbus dirba mūvėdamos įvairias apyrankes. „Jie puošiasi, jie tokie puošnūs, dirbdami įvairius darbus,“ – stebėjosi pašnekovė.
Stebint ir lyginant, kaip yra ten ir pas mus, galima tik pasidžiaugti, kiek daug mes visko turime, mes taip gerai gyvename, o dar randame progų vis skųstis ir skųstis.
„Mūsų vedliai sakė, kad kitą kartą atvažiavę, nevežtume jų vaikams saldainių, geriau dovanokite jiems sąsiuvinių, pieštukų, rašiklių. Ten, kalnuose, yra pats žemiausias lygis, vaikai visiškai neturi galimybių mokytis“, – prisiminė Laura.
Pasak L. Galdikės, kalnuose vaikus dažniausiai kiek pamoko per kaimus keliaujantys savanoriai, bet dauguma žmonių – beraščiai. Jeigu berniukas tapo kaimo piemeniu – tai ir bus juo visą gyvenimą, tai lyg jo karjera iki senatvės. Jai teko matyti nedidelę karvių bandą genančią senyvo amžiaus moterį, tai vedliai paaiškino, kad ji tai daro visą gyvenimą.
„Tai pamatęs ir sužinojęs, atsiduri lyg visai kitoje realybėje. Tada gali geriau įvertinti, kas ir kokie mes, o kokie jie, kokia jų realybė. Ar mums yra ko skųstis? Kas pas mus negerai?“ – kalbėjo Laura.
Fotografę saugojo vedlys
Tačiau ir visiškai primityviomis sąlygomis kalnų nepaliečiai sugeba kažką sukurti, pagaminti, siūlyti juos lankantiems turistams. Jie moka išradingai gyventi, nors skurdo yra labai daug. Lėtas judėjimas, lėta komunikacija, nes pagrindinė čionykščių transporto priemonė – neskubiai tipenantis asiliukas.
Paklausta, o kaip grupiniu ėjimu pėsčiomis vyko fotografavimas, pašnekovė atskleidė, kad paprastai ji eidavo vorelės pabaigoje, už jos – tik turistų grupę lydintis vienas iš vedlių.
„Man iš tikrųjų visada fotografuojant norisi būti vienai pačiai su savimi, trukdo netgi kiek atokiau kalbantys žmonės. O kalnuose aš ir su savimi sugebėdavau pasikalbėti, kelionės aplinkybės mane gana tenkino. Tiesa, pamatydavau objektus, į kuriuos tiesiog pasinerdavau, gal kiek užsimiršdavau. Pasakydavau grupei kad eitų, o aš kiek vėliau pasivysiu. Tačiau už manęs visada būdavo vienas vedlys, jis niekada nepalikdavo vieno, atsiskyrusio žmogaus. Tad jaučiausi saugi,“ – pasakojo Laura.
Ji kiek papasakojo apie nuotrauką, fiksuojančią laiptais besileidžiančią senutę. Tie laiptai – tikras išbandymas, kurio taip lengvai neišlaikytų atvykėlis europietis. O senutė eina žemyn, žengia žingsnelis po žingsnelio, lėtai arba labai lėtai, atrodo, kad visa jos būtis – tik čia ir dabar. Nulipusi ji kažką nusiperka parduotuvėje-lūšnelėje, po to vėl grįžta, lipa aukštyn, vėl žingsnelis po žingsnelio aukštyn, vis aukštyn į savo lūšnelę…
Kalbėdama apie pasirengimą panašioms kelionėms, pašnekovė neslėpė, kad ten, kalnuose, nebuvo jokių patogumų. Tačiau tai patirti buvo netgi įdomu. Ne visose nakvynės vietose, ne kasdien būdavo ir karšto vandens. Turistams buvo nurodyta turėti savo miegmaišius, sportinę aprangą, naktimis būdavo gana vėsu, kai kada ir visai šalta. Nešikai, kurie nešdavo turistų kuprines, savo grupei ir valgyti gamindavo. Nakčiai praleisti lūšnelės sienos beveik kiauros, tačiau patirti tuos nepatogumus buvo visai įdomu. Tiesa, mums, įpratusiems prie civilizacijos patogumų, būtų gerai per ilgai taip nebūti, – samprotavo Laura.
„Kai daugiau keliauji, kai pamatai įvairių tautų žmones, supranti vieną – jie visi, mes visi norime paprasčiausiai gyventi. Niekas nenori jokių karų,“ – sakė L. Galdikė.
Kalbėjosi Andrius JUŠKEVIČIUS
851 peržiūrų (-a)