Peržengus į devintuosius nepriklausomos Lietuvos metus laikraštis „Švyturys“ skelbė žinią apie grandiozinį finansinį skandalą centrinėje rajono ligoninėje, ramino skaitytojus dėl jų indėlių saugumo komerciniuose bankuose, aprašė brangių klozetų vagystę iš „Kretingos grūdų“. Suprantama, netrūko ir reportažų apie kasdieninius rajono margo gyvenimo įvykius.
Tų metų balandžio 1 d. laikraštis skelbė sensacingą žinią: Tenžės upelio slėnyje aptiktas gintaro lobis. Neva kelininkų ekskavatorius atkasė kelis didžiulius gintaro gabalus, kurių didžiausias buvo kaip kumelio galva. Šiandien sunku patikrinti, kiek žmonių patikėjo šiuo melagių dienos pokštu, tačiau galima įsivaizduoti, kad ta diena „Švyturyje“ turėjo būti nerami…
Tačiau tomis dienomis kretingiškiams vėl (eilinį kartą vėl!) galvas skaudėjo dėl savo indėlių ar paimtų kreditų Lietuvos valstybiniams komerciniame banke (LVKB). Nedaug kas pamena, kad tai buvo bene paskutinysis Lietuvos bankas, valdomas valstybės. Neilgai ir jis gyvavo, nes 1998 m. pavasarį buvo nuspręsta jį likviduoti. Baisioji komercinių bankų krizė buvo jau praėjusi, tokiu laikotarpiu valstybė negalėjo rizikuoti savo reputacija visiškai sužlugdydama paskutinius daugelio piliečių – banko indėlininkų lūkesčius, tad buvo nutarta pasielgti humaniškai: LVKB „gerąją dalį“ perkelti į Lietuvos taupomąjį banką (LTB), o „blogąją dalį“ – į Turto banką.
Kretingoje LVKB vadovavo Valerijonas Kubilius, tad laikraščio korespondentas kalbino vadovą – kas laukia kretingiškių, savo lėšas patikėjusius šiam bankui. V. Kubilius ramino, kad vadovaujantis vyriausybės nutarimu LVKB funkcijas ir klientų aptarnavimą perims LTB, o Turto bankas – blogąsias paskolas, LVKB nekilnojamąjį turtą ir pan.
Tą pavasarį Kretingą drebino skandalas centrinėje ligoninėje. Balandžio 8 d. laikraštis skelbė publikaciją „Kaip trys moterys Centrinės ligoninės kasą švarino“. Skiriantis ligoninei nuo poliklinikos ir joms tampant atskirais juridiniais vienetais, jų buhalteriją, skolas, visus įsipareigojimus tikrino savivaldybės kontrolierės. Jas ypač domino ligoninės skolos, atsiradusios 1994-1997 metais. Atliekant auditą atsiskleidė įdomūs faktai, kaip tuo laikotarpiu buvo nustatinėjami ligoninės gydytojų pareiginiai atlyginimai, priedai ir pan. Pasirodė, kad tuometinis vyr. gydytojas A. Stasiūnaitis pats to nepadarė, tad „kūrybos“ ėmėsi apskaitininkė A. Paulauskienė. Ji ir vyr. finansininkė taip gudravo, tiek ilgai nebuvo niekieno kontroliuojamos, kad ėmė „skriausti“ netgi patį ligoninės vyr. gydytoją. „Nusukdamos“ po pusę tūkstančio litų ligoninės vadovui teisėtai priklaususių priedų, sau ir kai kuriems artimiems darbuotojams nustatinėdavo tiesiog kosminius atlyginimų koeficientus. Keista, bet vyr. gydytojas visai nesijautė skriaudžiamas, matyt, buvo prastas finansininkas arba neturėjo absoliučiai jokių finansinio raštingumo pagrindų. Gal tik to dėka, kaip nustatė savivaldybės kontrolierės, į finansininkės, apskaitininkės pareigas buvo laikinai priimta A. Paulauskienės dukra Ramunė. Toji dirbo mokytoja Kumpikų kaimo pradinių klasių mokytoja, tačiau apiforminant ją į pavaduojančias pareigas net nebuvo atsižvelgta į tai, kad visiškai sutampa jos darbo laikas mokykloje ir ligoninėje. Nustatyta, kad dukrai Ramunei neteisėtai buvo išmokėta virš 19 tūkst. litų. Aiškinantis kitas finansines machinacijas, buvo nustatyta, kad ligoninei buvo padaryta nuostolių, viršijančių 113 tūkst. litų sumą.
Keliomis dienomis vėliau „Švyturys“ rašė apie ligoninės vyr. gydytojo pasiaiškinimus, kontrargumentus, kaltų ieškojimą savivaldybės tarybos sprendimuose ir pan. Tačiau faktas liko faktu, kad po laikraščio publikacijos į savivaldybės administraciją pradėjo kreiptis nemaža gydytojų dalis, pasijutusių apgautais.
Tęsiant pinigų temą, verta prisiminti balandžio mėnesio publikaciją, pasirašytą Kretingos rajono pašto viršininko Pranciškaus Šerno. Joje rašoma apie žmonių skundus dėl laiškuose iš užsienio, dažniausiai – JAV, negautų dolerių. P. Šernas aiškino, kad dėl tokių vagysčių mažiausiai kalti Vilnius ar Kretinga, nes į Lietuvos sostinę laiškai iš užsienio ateina maišuose, jie jau būna aplamdyti, banderolės apdriskusios. Be to, kasmet fiksuojamas pašto siuntų svorio trūkumas: 1997 m. iš Vokietijos negauta apie pusė tonos pašto (40 maišų), iš JAV – 11 maišų (150 kg). Taip, matyt, ir dingdavo doleriukai, be to, toks pinigų siuntimo būdas buvo pats nesaugiausias.
Balandžio mėnesį „Švyturys“ gražiai aprašė Budrių kaimo pašto įkūrimo 70-mečio sukaktį. Kai jis buvo įkurtas 1928 m., pirmasis paštininkas ten buvo Budrių bažnyčios zakristijonas Montvilas. Budrių paštininkė Jadvyga Kavarzienė tapo tikra kaimo legenda: pradėjusi darbą pašte 1947 m. spalio mėnesį ji į pensiją išėjo 1976 m. gruodžio pabaigoje. Visas kaimas ją vadino „mūsų Jadzelė“. „Daug kartų Budrių paštas „klibėjo“, bet visiems mums jis yra labai reikalingas. Norime, kad jis būtų ir būtų“, – taip buvo rašoma dar 1998 metais. Nepraėjo nė ketvirtis amžiaus ir visi rajono gyvenviečių, kaimų pašto skyriai buvo „optimizuoti“ – uždaryti.
Gegužės mėnesį Valstybinė kokybės inspekcija (tada buvo tokia), savivaldybių policijos inspektoriai tikrino Kretingos, Salantų, Darbėnų ir kitų rajono vietovių kavines, kaip laikomasi prekybos Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, kaip aptarnaujami lankytojai, ar viešojo maitinimo įstaigose patiekiamas tinkamos kokybės maistas. „Aurelijos Budrienės kavinėje Salantuose nustatyta, kad „Šventinis“ vynas neturėjo kokybės pažymėjimo. Paimti mėginiai ir patikrinta kavos kokybė. Nuvežus mėginius į laboratoriją ir ištyrus paaiškėjo, kad trūksta net 52 proc. sausų medžiagų. Šioje kavinėje ne visuomet prisilaikoma higienos reikalavimų. Komisija apsilankė ir Kartenoje, Antano Dilgino kavinėje. Čia buvo priešingas vaizdas. Patikrinus degtinės pilstymą paaiškėjo, kad degtinės įpilta netgi daugiau, nei užsakyta. Patikrinus visus kavinės maisto produktus, pažeidimų nepastebėta.
Buvo pravertos ir kavinės „Žibintas“ durys. Čia paaiškėjo, kad vynai „Izabela“ ir „Madera“ (abu pagaminti 1996 m.) buvo drumzlini, su nuosėdomis. Abu vynai neatitiko reikalavimų ir buvo netinkami vartoti“, – rašoma publikacijoje.
Gegužės 6 d. publikacijoje „Vagystė“ rašoma, kaip iš bendrovės „Kretingos grūdai“ kažkoks ilgapirštis pavogė – ne, ne grūdų, bet du klozetus. Vieno kaina – net 500 litų! Maža to, rašyta, kad cecho viršininkė Zajauskienė ir kiti vadovai reikalauja, kad darbininkai susimestų ir surinktų pinigus, kitaip grasina neduoti metinių premijų. Žmonės mano, kad toks savivaliavimas vyksta net nežinant generaliniam direktoriui Valdui Trinkūnui. O gamybos direktorius pasakojo, kad tie nelemti klozetai buvo buitinėse patalpose, kurios įrengtos, atnaujintos jau stovėjo pora metų. Vadinasi, ilgapirštis buvo tikrai vietinis: „Vadinasi, buvo iš anksto pasiruošta, ir gal būt iš mūsų pačių darbuotojų, bet šitai nustatyti labai sudėtinga. O policija tikrai nesuras, nes yra daug rimtesnių vagysčių, kurių nepavyksta išaiškinti“, – kalbėjo gamybos direktorius Justinas Paulauskas. Pasirodo, kad visuotiniame gamybiniame susirinkime buvo nutarta visiems solidariai kompensuoti vagystės nuostolius. Darbuotojai tai darė savanoriškai, susimetė visi, įskaitant vadovus. O apie kokias nors sankcijas neprisidėjusiems nebuvo net užsiminta. Tačiau kalbinti žmonės sakė, kad vagysčių prevencija privalo rūpintis sargyba, juk jie tam ir pasamdyti, kad saugotų turtą. Turi būti žinoma ir kontroliuojama, ar sargai iš tikrųjų ką saugo, ar tik šiaip sau…
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
771 peržiūrų (-a)