Kokios pamokos išmoktos ir kokių dar teks išmokti, kalbiname iniciatyvinės grupės narę Jūratę Sofiją Laučiūtę?

Darbėnai – puikus ir užkrečiantis pavyzdys visoms Lietuvos bendruomenėms, kaip reikia ginti savo ateitį nuo taršios pramonės bei agresyvių ketinimų plėsti pramonę akivaizdžiai reakreacinėse teritorijose, skirtose poilsiui ir turizmui. Ir šis pavyzdys viešųjų ryšių prasme užkečiantis, o iš kitos pusės – užkertantis kelią drąsioms ir pažangiomis investicijoms regionuose.

Ar jau tikrai viskas baigta?
-Jau greitai bus pusė metų nuo tos dienos, kai pasikėsinimo į jų ir jų vaikų sveiką ateitį sukrėsti Darbėnų seniūnijos gyventojai pakilo į kovą su pavojingomis valdžios užmačiomis ir neprotingais danų verslininkų pasirinkimais. Kokios buvo išmoktos pamokos? Ir kokia ta pirmoji pamoka?
-Šį kartą svečios šalies verslininkai pasirodė išmintingesni ar bent apdairesni už vietos valdžią ir paskelbė atsitraukią nuo Darbėnų.
Bet ar gali darbėniškiai švęsti pergalę ir užmigti „ant laurų“, kaip daugelis norėtų manyti? Ne, negali. Ir negali dėl kelių priežasčių.
Nors danų verslininkai ir atsitraukė (gal?), niekur nedingo Darbėnų patrauklumas užsienio verslininkams, norintiems keletą kartų pigiau nei savo kilmės šalyse kurti juose didžiulių investicijų, išlaidų reikalaujančių, bet dar didesnius pelnus nešančių produktų gamybą. O Lietuvos valdžios atstovai, ypač energetikos ministras, pasižymintis ypatingu įžvalgumu įsisavinant ES pinigų srautus, vieną po kito skelbia grandiozinius planus, kaip paversti Lietuvą didžiausia neva pigios energijos gamintoja ir eksportuotoja. Ir Darbėnai šiuose planuose užima ypatingą vietą.
-Dėl to savo nenuolankumu prastą pavyzdį Lietuvos regionų žmonėms parodę Darbėnų gyventojai pelnė ypatingą savos valdžios nemeilę, netgi neapykantą, pereinančią į kerštą.
-Keršijama dvejopai. Iš vienos pusės, ir valdžios atstovai, pradedant ministrais Dainiumi Kreiviu ir Simonu Gentvilu, ir jų samdomi rašeivos, kurie puoselėdami mūsuose giliai šaknis įleidusias kagėbistines susidorojimo su nepatinkančiomis personomis tradicijas, nesibodi nei melo, nei šmeižto, nei knaisiojimosi po jiems nepatinkančių žmonių asmeninį gyvenimą, kad tik kaip nors priskyrus juos Maskvai, Putinui tarnaujantiems „vatnikams“.
O valdžios žavesiui neatsispirianti visuomenės dalis, net ir kai kurie intelektualai (pvz., ponas Vidas Rachlevičius) tuo lengvai patiki ir savo kukliomis jėgomis prisideda prie šmeižtų antikultūros klestėjimo. Kita vertus, valdžia, ypač Energetikos ministerija, vis atkakliau bruka visuomenei grandiozinius Lietuvos energetizavimo ir virtimo pramoniniu ES priedėliu planus, pateikdama juos kaip ypač spindulingą gero, turtingo gyvenimo saulę, kuri, skirtingai nuo SSRS laikų, šį kartą tekа nebe iš Rytų, o iš Vakarų! Ir vos ne pagrindinis vaidmuo tam Lietuvos saulėtekiui iš Vakarų skiriamas… Darbėnams kaip teritorijai (sklypui), kuri gali tapti stambiausiu Vakarų Lietuvos regiono elektros energijos gamybos ir koncentracijos centru.
-Ar iš tiesų, kaip teigia kai kurie mūsų rajono politikai, darbėniškiai turėjo aukotis Lietuvos labui?
-Tarp kitko, Kretingos rajono meras, „Žinių radijo“ žurnalisto primygtinai klausinėjamas, kokią naudą danų gamykla atneštų būtent Darbėnų žmonėms, sąžiningai atsakė, kad jiems – naudos jokios, bet nauda būtų visai Lietuvai, ir darbėniškiai turėtų aukotis Lietuvos labui. Kas, kada ir dėl ko Darbėnus išbraukė iš Lietuvos?
Galima klausti ir kitaip: kas toji „Lietuva“, kuri, pasak gerai informuoto mero, gautų daug naudos iš gamyklos, bet naudos negautų žmonės, kurių žemėje faktiškai gamykla veiktų? Tikiuosi, kad atsakymą sugebės rasti LRT žurnalistė, sugebėjusi gamyklos statybai pasipriešinusių žmonių gretose surasti „Kremliaus agentus“.
O kol kas – išvada: mūsų valdžia myli užsienio investicijas ir nemyli jų meilės nesuprantančių, nepopinančių savo šalies piliečių.

Tas saldus žodis „užsienio investicijos“
-Kokia buvo ta antroji pamoka?
-Kai tik koks energingas ministras, pasinaudodamas savo teise priiminėti valstybinio lygio sprendimus, sugalvoja asmeninio pasipelnymo planelį, pagrindiniu jo argumentu, skirtu patikliems piliečiams suvedžioti, tampa magiški žodžiai – „užsienio investicijos“.
Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais, siaučiant bedarbystei ir doriems darbštiems lietuviams pradėjus karštligiškai ieškoti geresnių galimybių kitose šalyse, tie žodeliai išties buvo pripildyti patrauklaus turinio. Anuomet užsienio investicijos reiškė naujas darbo vietas, reiškė galimybę nors kiek užsidirbti čia, tėvynėje, nepaliekant šeimos, vaikų. Juolab, kad Lietuvoje netrūko darbo rankų ne tik nekvalifikuotam, bet ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančiam darbui.
Bet metams bėgant daug kas pasikeitė ir lietuvių mentalitete, ir valdžios veiksmų paskatose, ir verslo pasaulyje. Ir, deja, profesiniame lietuvių pa(si)rengime. Lietuviai, išmokę atsidarinėti darboviečių duris kitose šalyse, dabar ieško ne tik „darbo vietų“, bet ir padoraus atlygio bei kitų patogumų, kuriais džiaugiasi senosios demokratijos šalių „darbo žmonės“, bet apie kurias apsimeta nežinantys mūsų vietiniai darbdaviai. Nenorintys sudaryti orių darbo sąlygų, mokėti padorių atlyginimų verslininkai įnirtingai spaudžia valdžią kuo plačiau atverti duris pigiai darbo jėgai iš trečiųjų ar net „ketvirtųjų“ šalių. O tai, savo ruožtu, vėl provokuoja naują lietuvių emigraciją.
Vystantis mokslui, tobulėjant technologijoms, gamyboje įsigalint automatizacijai, robotizacijai, iš esmės keičiasi ne tik naujų gamybos kompleksų, bet ir tradicinių įmonių, pvz., automobilių, baldų ir pan. gamyklų gamybos procesai, dėl ko smarkiai sumažėjo darbo jėgos poreikis. 2024 m. gegužės 16 d. LRT laidoje „Labas rytas“ kalbėjęs fizikas, lazerių specialistas mįslingai konstatavo, jog šiuolaikinė Vakarų pasaulio gamyba „yra gana komplikuota“, bet nepaaiškino, kad tai jau nebe tos gamyklos iš sovietinių ar „prakeiktųjų Vakarų“ epochos, kai filmai rodydavo kombinezonais apsivilkusių vyrų ir moterų minias, rytais įžengiančias pro fabrikų vartus, o vakarais iš jų išslenkančias. Minias!
Ir, matyt, šitas vaizdelis užslenka ant tik teoriškai su šiuolaikine gamyba ir gamyklomis susipažinusių Vilniaus intelektualų ar provincijos pensininkų akių, kai tik ant jų ausų pakimba makaronai apie aibę darbo vietų, kurias Lietuvoje sukurtų užsienio investicijos. Beje, biologinio žmogaus rankų poreikis sparčiausiai mažėja pramoniniuose objektuose, tačiau daug lėčiau mažėjimas vyksta aptarnavimo, paslaugų teikimo sferoje: maitinimo, apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, transporto, grožio industrijoje ir pan. Būtent šitos krypties verslo plėtroje savo ateitį mato pajūrio kurortinės zonos verslininkai Palangoje ir Šventojoje bei prie jų prisiglaudusioje Darbėnų seniūnijoje ir kitose Kretingos rajono vakarinio pakraščio gyvenvietėse. Ir štai kas svarbu žinoti ministrams ir verslininkams: jose jau ne darbo rankos ieško darbo vietų, o ontrep, nes darbo vietų ten sukuriama daugiau, nei turime darbo rankų.
Gegužės 17 d. „Labo ryto“ laidoje vėl gvildenant užsienio investicijų temą, buvo kalbinamas nebe lazerių, o investicijų specialistas. Jis pagraudeno, kad investicijų vis mažėja, ir palygino 2022 metų duomenis su 2023-iųjų duomenimis. Iš jų paaiškėjo, jog 2022 m. dėl užsienio investicijų buvo sukurta daugiau kaip 3000 naujų darbo vietų, o štai 2023 m. investicijų rezultatas – tik apie 1700 vietų. Visą laidą laukiau, bet taip ir nesulaukiau apibendrinančios specialisto (!) išvados, kad keičiantis gamybos pobūdžiui, technologijoms, „darbo rankų“ poreikis natūraliai mažėja ir mažės, ypač, kai masiškai bus pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Specialistas, matyt, nutuokė, kad po tokios išvados neišvengiamai sektų klausimas: „Tai ką gera, sumažėjus darbuotojų poreikiui, į Lietuvą atneša užsienio investuotojai?“
O to „gero“ vis mažiau ir mažiau. Juolab po to, kai Seimas pritarė valdžios siūlymui daugiau kaip 100 milijonų eurų investuojantį verslą 20-čiai metų atleisti nuo vietinėms savivaldybėms svarbaus žemės mokesčio ir atsisakė reikalavimo verslininkams sukurti bent 40 darbo vietų. Lietuvos patrauklumo užsienio investuotojams mažėjimas susijęs su tuo, jog verslui ir užsienio investicijoms vis didesnė problema tampa darbo jėgos, specialistų stygius. Apie tai labai suprantamai, nedviprasmiškai kalbėjo „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas („Lietuvos ryto TV“, gegužės 20 d.). Kodėl ministrai ir jų patarėjai negirdi skaičiuoti sugebančių specialistų, ekonomistų, paaiškinti gali nebent ponas Dainius Žalimas, kuris kažkada taip puikiai „aiškino“ ir LR Konstituciją, atrasdamas joje tai, kas neparašyta juodu ant balto…
-Etikečių klijavimas – naujausia politinės kultūros, o gal – antikultūros mada. Susidaro įspūdis, jog žmonės bijodami būti netinkamai pravardžiuojami, lengviau patikės valdžios skleidžiamu gėriu?
-O „vatnikais“ pravardžiuojama visuomenė girdi ir mato, kaip bliūkšta valdžios pučiamas užsienio investicijų patrauklumo burbulas…
Užtat akis bado valdžios užsakymas „specialistams“ – teoretikams, planuojantiems Lietuvos pramoninio vystymo(si) perspektyvas – daryti spaudimą visuomenės nuomonei, formuojant tikėjimą, jog Lietuvos ateitis – tik užsienio investuotojuose ir jų investicijose, o kas tuo netiki, yra „vatnikai“, Kremliaus agentai ar bent jau idėjiniai putinistai.
LR Seimo narys Valius Ąžuolas, nepatingėjęs paskaičiuoti, kiek realiai naujų darbo vietų vietiniams (ne iš užsienio atsivežtiems specialųjį išsilavinimą turintiems) žmonėms būtų sukūrusi danų verslo bendrovė UAB „European Energy“, užsimojusi statyti Vakarų Žemaitijoje didžiausią Baltijos ir Skandinavijos šalyse metanolio ir vandenilio gamyklą, suskaičiavo tik… 1 (vieną)!.. Na, jis neskaičiavo laikinai dirbsiančių statybininkų, statysiančių bei montuosiančių gamyklos pastatus ir įrenginius. Kaip ir vairuotojų, vamzdyno prižiūrėtojų ir kitų, kurie aptarnautų gamyklą atveždami žaliavas ir transportuodami produkciją. Žinant produkcijos specifiką, didelę grėsmę aplinkai ir žmonėms – net ir prityrusiems transportininkams prireiktų specialių, papildomų apmokymų.
O iki to šias, kaip ir aukštos kvalifikacijos chemijos specialistų vietas, greičiausiai užimtų iš užsienio atsivežti darbuotojai. O koks iš jų džiaugsmas Lietuvai? Ir tai dar ne visi klausimai, į kuriuos negaunama atsakymų.

Prie kiekvieno miestelio – po taršią gamyklą
-Kokia ta trečioji pamoka. Ar teisingai prie Darbėnų išskirta vieta pramonei?
-Neseniai per LRT kalbėjęs investicijų specialistas, aiškindamas, kuo valdžia galėtų privilioti įnoringus investuotojus, šalia pakankamai racionalaus raginimo turėti jau paruoštas infrastruktūras pramonės objektams skirtose vietose, paskelbė ir pikantiškesnį pasiūlymą: pramonei vystyti vietas išskirti prie mažųjų miestelių ir net kaimų! Šitaip, beje, ir padarė Kretingos meras su savivaldybės Taryba dar 2021 m.: koreguojant bendrąjį planą buvo panaikinta numatoma urbanizuoti teritorija ir apribotas ūkininkų sodybų kūrimasis, numatant toje teritorijoje gamybos objektų zoną. O jau 2023 m. buvo atliktas šiaurinės dalies Kretingos rajono bendrojo plano koregavimas (koregavimą finansavo verslas!), kuriame numatytos zonos vėjo elektrinių ir saulės šviesos elektrinių vystymui.
Koks apdairumas: planuojamai chemijos gamyklai iš anksto numatomi ir papildomi (o reikėtų labai daug) elektros energijos gamybos pajėgumai! Kaip investicijų specialistas prognozavo, taip ir atsitiko: danų verslininkai išties iškart užsidegė meile mažiems miesteliams. Jau pirmuoju savo pasirinkimu nusitaikę į Akmenės rajoną, jie savo gamyklai pasirinko vietą prie Papilės miestelio, to paties, kurio kapinaitėse amžino atilsio atgulė didis žemaitis, švietėjas, istorikas Simonas Daukantas. Tačiau Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas šitam norui pasipriešino, pasiūlęs danams kurtis jau egzistuojančioje Naujosios Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje. Tačiau šis pasiūlymas danų nesužavėjo ir jie pasuko ienas į Kretingos rajoną, į Darbėnus, kur juos svetingai priėmė Kretingos meras Antanas Kalnius.
О betgi vis dėlto tačiau: išanalizavus toje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir esamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, akivaizdu, jog visa gamyklai išskirta teritorija patenka į aerodromo apsaugos zoną (nuo Palangos oro uosto). Todėl būtinai reikėjo išsiaiškinti, ar tai nėra aviacijai galinčios kliudyti statybos, turėjo būti gautas leidimas iš viešosios įstaigos Transporto kompetencijų agentūros ir Lietuvos kariuomenės vado. Vadinasi, bet kokiu atveju, užsimanius nors ir rytoj sklype prie Darbėnų statyti kažkokį pramonės objektą, būtina atsižvelgti į gamyklos statinių apimtį, į gamybos specifiką, kad ji nepažeistų aerodromo apsaugos zonos reikalavimų. Maža to, pagal Kretingos rajono savivaldybės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialųjį planą, visa pramonei numatytoji teritorija pateko į Darbėnų vandenvietės cheminės taršos apribojimo juostą (3-ioji), o dalis teritorijos – į vandenvietės griežto režimo apsaugos juostą (1-oji). Pagal šiandien galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, chemijos gamyklos statyba būtent toje vietoje yra negalima! Šito, aišku, galėjo nežinoti investuotojai, kuriems rūpėjo tik infrastruktūra, atstumai iki uosto ar transportui patogių magistralių.
Bet šitai privalėjo žinoti savivaldybės teritorijų planavimo specialistai ir jie turėjo neleisti kompromituoti mero ir visos savivaldybės administracijos.
Klausimėlis: ką suprato ar žino Akmenės meras ponas V. Mitrofanovas, neleidęs gamyklai kurtis prie mažo Papilės miestelio, ir ko nežino, nesuvokia Kretingos meras? Klausimas kol kas be atsakymo… Ir tai dar ne viskas: danų verslininkų troškimas statyti savo gamyklą būtent šalia mažo miestelio atrodo visiškai neprotingas gamybos technologijų prasme. Mat, gaminant vandenilį ir metanolį, išsiskiria didelis kiekis šilumos, kurią, statydami panašias gamyklas Danijoje ar kituose kraštuose prie didesnių miestų, investuotojai perskirsto miestų šilumos tinklams, taip atpigindami šilumą visiems to miesto gyventojams. Abiem pusėms ir patogu, ir naudinga.
O kur dėti šilumos perteklių, kai gamykla kuriasi šalia mažo miestelio, šalia nė dvidešimties trobelių neskaičiuojančio kaimo? Atmosferą šildyti? Kur čia nauda Auksūdžiui, Darbėnams ir, pagaliau, Lietuvai? Paaiškėjo ir kitas faktas, liudijantis mūsų Vyriausybės… na, pavadinkime, nerūpestingumą. Jeigu jai, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos ar Danijos vyriausybei, išties rūpėtų ekologija, gyventojų ir aplinkos saugumas, vandenų ir dirvožemio neužterštumas, ji neleistų užsienio verslininkams grobikiškai siurbti švaraus Lietuvos požeminių telkinių vandens, o pareikalautų, kad verslininkai dirbtų, kaip dirba Danijoje: vandenilio gamybai panaudotų nuotekų ar gėlintą jūros vandenį.
Tai, žinoma, keliskart pabrangina gamybos sąnaudas, bet užtat „tvariai“ ir labai moderniai panaudojami dideli miestų nuotekų kiekiai. O kiek nuotekų gali išstenėti maži miesteliai ir dar mažesni kaimeliai? Nejuokinkite… Taigi, klausimas, kodėl didelei pramonei siūloma glaustis prie mažų miestelių, lieka atviras ir kelia didžiulį nerimą gyventojams. Bet nei šito, nei kitų klausimų, kylančių dėl didžiojo verslo skverbimosi į mažas gyvenvietes, nenori girdėti nei Vilniaus, nei vietos valdžia. Todėl ir negali nusiraminti Darbėnų seniūnijos žmonės, todėl jie ir toliau seka Lietuvos bei užsienio žiniasklaidos pranešimus apie Europos Sąjungos verslo planus ir užmačias, pasiryžę ginti teisę dalyvauti planuose, veikiančiuose jų ir jų žemių ateitį. O jeigu valdžia ir vietiniai skalikai ir toliau kabintų ant jų „vatnikų“ ar putinistų etiketes, valdžiai būtų priminta Orhuso konvencija, kurią, regis, iš akių išleido ponas D. Kreivys ir jo verslo „kompanjonai“.

Prisiminkime tarptautinę teisę
-Jūs rašėte, kad ketvirtoji pamoka – prisiminti Orhuso konvencija. Kas tai yra?
-Orhuso konvencija – tarptautinis dokumentas, galiojantis Lietuvoje nuo 2001 m. Jame numatoma, kad siekiant veiksmingo visuomenės informavimo proceso įgyvendinant Vyriausybės planus, visuomenė turi pradėti dalyvauti jau pradiniame etape, kai tebėra visos galimybės svarstyti įvairius variantus. Visas šio dokumento pavadinimas yra toks: „Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais“. Šiuo dokumentu visuomenei garantuojama: 1) teisė gauti informaciją apie aplinką; 2) teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus; 3) teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Ši konvencija susieja žmogaus teises su teisėmis aplinkos srityje, akcentuoja visų mūsų pareigas ateities kartoms, susieja vyriausybių atskaitomybę ir aplinkos apsaugą, sutelkia pastangas į visuomenės ir valdžios institucijų bendravimą demokratinėmis sąlygomis. Galimas daiktas, kad vyriausia Lietuvos valdžia, pirma paskelbusi merų rinkimus, o tik paskui karštligiškai puolusi kurti jiems pareigas ir funkcijas, kuriomis meras skirtųsi nuo anksčiau buvusio savivaldybės Tarybos pirmininko, praleido šitoje Konvencijoje įtvirtintą vietos valdžios pareigą ne tik informuoti visuomenę apie jau priimtus sprendimus, susijusius su aplinka, bet ir tartis su visuomene PRIEŠ priimant panašius sprendimus.
Todėl tas faktas, kad Darbėnų miestelio bendruomenė tik susitikime su danų verslininkų atstovais iš mero išgirdo apie jo sprendimą šalia kiekvienos didesnės rajono gyvenvietės, tarp jų ir prie Darbėnų, išskirti zonas, kuriose būtų galima vystyti pramonę, jau yra akivaizdus Konvencijoje įtvirtintų visuomenės teisių pažeidimas.
Dėl tokio sprendimo miestelis prarado praktiškai vienintelį plotą kaip galimybę plėstis, statyti naujas sodybas, kurti naujus vietinius verslus, nes iš kitų pusių miestelį supa miškai. Bet kam tai rūpi? Kam rūpi Lietuvos regionų, kaimų ir mažų miestelių ateitis, jei visai Lietuvai numatyta ateitis – didelio ES SKLYPO taršios, (elektros) energijai ir vandeniui imlios pramonės statyboms? Vietos bendruomenės nuomonė valdžios nedomina. Kaip kažkada ji nedomino Rusijos carų, nedomino raudonųjų Kremliaus komisarų ir emisarų… Tai kas iš tikrųjų čia, Lietuvoje, yra tikrieji Kremliaus „vatnikai“? Gal visgi tie, kurie nepaiso jau patvirtinto ES dokumento, diegiančio ir užtvirtinančio demokratinius valdžios institucijų bendravimo su vietos bendruomene principus – Orhuso konvencijos?
-Dėkojame už pokalbį

 585 peržiūrų (-a)

74% LikesVS
26% Dislikes