Per Sekmadienį Lietuvoje vykusius Europos Parlamento (EP) rinkimus, Kretingos rajone prie urnų atėjo tik ketvirtadalis rinkimų teisę turinčių piliečių. Daugiausiai balsų rajone atiteko Socialdemokratų partijai – 23,67 proc. Antoje vietoje – Tėvynės sąjunga su 16,76 proc. Trečioje vietoje liko valstiečiai su 12,11 proc.
Petro Gražulio Tautos ir teisingumo partija Kretingos rajone surinko 5,45 proc rinkėjų balsų, liberaliosios partijos – po daugiau kaip 4 proc., Vardan Lietuvos – beveik 6 proc.
Rinkimų statistika tokia, kad rajono žmonės labiau buvo linkę palaikyti kairiąsias politines partijas. Daug ką nuliūdino mažas rinkėjų aktyvumas. Tai reiškia, kad per 75 proc. rinkėjų Kretingos rajone, kaip ir visoje Lietuvoje „balsavo kojomis“. Nes neatvykimas balsuoti irgi yra pilietinės valios išreiškimas.
Ekonomikoje „balsavimas kojomis“ reiškia gyventojų emigracija iš šalies dėl nepriimtinų ekonominių sąlygų, didelės mokesčių naštos, nuolatinio nedarbo. Politikoje – tai akivaizdus, sisteminis nedalyvavimas rinkimuose, pačios institucijos, šiuo atveju Europos Parlamento, į kurią renkami asmenys nuo Lietuvos, tyčinis ignoravimas. Tuo būtent ir pasižymėjo šie rinkimai. Politikų ir apžvalgininkų tarpe pasigirdo raginimų tokį balsavimą kojomis suvaldyti, įteisinant privalomąjį balsavimą. Tačiau kol kas tai tik kalbos, bet jokių veiksmų nėra.
Politologai sako, kad pagal šiuos rezultatus projektuoti spalį vyksiančių Seimo rinkimų rezultatų nebūtų teisinga. Tačiau komentatoriai ir politologai nutyli labai svarbų dalyką, apie kurį niekas nenori nei rašyti nei kalbėti. Didžiajai daliai Lietuvos rinkėjų reikalai, susiję su Europos sąjungos veikla, neįdomūs ir nesvarbūs, todėl ignoruojami, nes jie neįtakoja paprasto, eilinio žmogaus gyvenimo kasdienybės.
Kitaip tariant, dauguma rinkėjų tiek Kretingoje, tiek ir visoje Lietuvoje netiesiogiai pasisakė prieš pačią ES. Keista, kodėl apie tai niekas nerašo? Ypatingai tai atsispindėjo kaimiškų apylinkių statistikoje. Ir tai galėjo atsitikti dėl kelių esminių priežasčių.
Pirma – kalta neproporcinga ir iškreipta Baltijos šalių atžvilgiu Briuselio žemės ūkio politika, nes išmokos mūsų šalies žemdirbiams – pačios mažiausios. Žmones gąsdina ir nauji „žaliojo kurso“ bei tvarumo reikalavimai, nes ūkininkai bijo prarasti pajamų šaltinius dėl griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų. Tačiau jokios pagalbos nesulaukia, o kaimo žmogui tai yra didelis motyvacinis minusas.
Antra – Europos parlamentas atrodo išpūsta biurokratiška organizacija, kuri, išskyrus geras algas, visiškai neaišku ką veikia. Tai kam balsuoti už tuos, kurie važiuos į Briuselį gerai pagyventi, tačiau realios naudos iš jų veiklos ten – jokios. Europos parlamentas atrodo kaip kadenciją baigiančių politikų sanatorija ar poilsio namai. Žmonės negirdi, nemato jokių posėdžių, diskusijų, aptarimų. Išrinktieji neatsiskaito su rinkėjais, tiesiog nemato tame prasmės, todėl kaip „šauksi, taip ir atsilieps“. Taip ir nutiko.
Trečia – Europos parlamento veikloje jokios Lietuvai, kaip valstybei, realios naudos nesimato. Išrinktieji Lietuvos atstovai, išskyrus kelis atvejus, dažniausiai pritaria globalistų ir federalistų idėjoms, mažinti šalių narių teises ir galimybes laisvai tvarkytis savo šalyse, ant galvų nuleidžiant kvailas direktyvas.
Ketvirta – LGBTQ, transhumanizmo, posthumanizmo, panašių organizacijų bei idėjų skleidimas. Tradiciškai nusiteikusias bendruomenes tai erzina. Todėl Europos Sąjunga nemažai daliai Lietuvos žmonių atrodo kaip grėsmė jų egzistencijai.
Komentaruose po skelbiamais rinkimų rezultatais socialiniuose tinkluose būta ir tokių nuomonių, jog Europarlamento rinkimai iš viso nereikalingi. Duotų kiekvienai partijai po vieną vietą, susitaupytų pinigai ir laikas.
Akivaizdu, kad rinkimų rezultatus nulėmė didžiųjų miestų rinkėjai, kurie, greičiausiai mato Europos parlamento narių veikloje prasmę. Didžiosioms tradicinėms partijoms, kurių elektorato pagrindą sudaro miestų gyventojai, pavyko mobilizuoti savo ištikimus rinkėjus, kurie ėjo į rinkimus kaip į paskutinį mūšį. Tuo tarpu rajonų gyventojai buvo pasyvesni, nes per rinkimų agitacijos laiką į kaimiškus rajonus beveik niekas iš partijų lyderių, kurių elektorato pagrindą sudaro būtent rajonų gyventojai, nevažiavo. Tai akmuo į daržą valstiečiams bei socialdemokratams.
Viešų šviečiamojo, agitacinio pobūdžio renginių rajonų miestuose ir miesteliuose buvo labai mažai. Žmonės tiesiog pasigedo dėmesio, gal būt įkvėpimo ar paskatinimo balsuoti. Todėl dauguma jų tiesiog nematė prasmės eiti į rinkimus. Pasigirsta ir naujų sąmokslo teorijų, kodėl šį kartą Prezidento ir Europos parlamento rinkimai buvo surengti skirtingomis datomis. Gali būti, jog taip padaryta, kad per Europarlamento rinkimus rinkėjų ateitų kuo mažiau, o politiniame elite dominuojančios partijos išlaikytų savo pozicijas, siekiant neįsileisti radikalų. Taip ir atsitiko.
Gintaras Mikšiūnas
