Senai, XX a. paskutiniame dešimtmetyje jau buvome išmokę kalbėtis. Atrodo, kad prieš 30 metų, ištrūkus iš sovietinės priespaudos, pirmaisiais atkurtos demokratinės Lietuvos metais buvome laisvesni ir atviresni. Ir dabar, atrodo, kad diskusijos turėtų vykti visais klausimais, kuriuos biurokratai paverčia centrinės valdžios ar savivaldos institucijų sprendimų projektais. Nes visuomenė turi žinoti, diskutuoti bei jausti nevaržomą laisvę pasirinkti. Toks yra viešosios vadybos principas, taikytinas bet kurioje demokratiniais pagrindais veikiančioje institucijoje ar bendruomenėje. Deja, pastarojo mėnesio įvykiai įtikino, jog mums visiems trūksta paprasčiausių demokratijos pagrindų. Ar pamiršome, ar neišmokome? Ar savaip interpretuojame?
Per paskutines kelias savaites, kol buvau išvykęs atostogų, redakciją pasiekė keletas skambučių. Kitame laido gale lietuviškai kalbėti mokantys asmenys, prisistatę šauliais leido sau auklėti “Švyturio” redakciją už tai, kad mūsų laikraštis ir portalas iškėlė į viešumą diskusijas dėl Kretingos stadiono vardo pakeitimo. Esą redakcija, kaip skelbia antraštės laikraščiuose, priešino visuomenę su Šaulių sąjunga.
Priminsime, jog per paskutinį Kretingos r. savivaldybės tarybos posėdį, beveik vienbalsiai Tarybos nariai pritarė sprendimui, jog nuo šiol stadionas vadinsis “Kretingos Šaulių” (nepainioti su Šiaulių).
Viešoje erdvėje pasirodė publikacijų, kurių autoriai leido suprasti, jog “melagienų rašeivos”, supraskite “Švyturys”, suabejojo tokio sprendimo skaidrumu bei nepriekaištingai išdėliotais istoriniais argumentas, kodėl Kretingos stadionas turėtų vadintis būtent Šaulių vardu.
Apibendrinant šią istoriją, norisi dar kartą priminti, jog “Švyturio” laikraštis nėra kažkaip nusistatęs prieš Šaulius ir jokiu būdu – neturi tikslo kiršinti visuomenę su šia sukarinta organizacija. Redakcija neprieštarauja istorijos faktams ar teisingumo atstatymui. Juo labiau tas teisingumas Taryboje buvo atstatytas. Tebūnie! Tačiau mūsų žiniasklaidos grupė “Švyturio” laikraštis, portalas bei puslapiai socialiniuose tinkluose, kaip demokratijos bei visuomenės kontrolės institutas, veikiantis laisvoje, pliuralistinėje bei demokratinėje valstybėje, turi pareigą kritikuoti tai, kas atrodo neprofesionalu. O dėl šios konkrečios istorijos, buvo atkreiptas dėmesį į paprasčiausią viešosios vadybos broką. Redakcija kaip demokratijos sarginis šuo tai ir padarė, nes matė, kad galėjo būti tokie dalykai:
1.Slaptumas ir viešų diskusijų vengimas. Ar tai būtų stadiono vardo keitimo klausimas, ar bet koks kitas “ūkinio” sprendimo projektas, jis negali būti stumiamas buldozeriu, be alternatyvų laisvai pasirinkti, apeinant teisėtus visuomenės lūkesčius žinoti tiesą bei diskutuoti. Juk dalis Kretingos r. bendruomenės, galbūt, norėjo stadionui suteikti kitą vardą, pavyzdžiui FK “Minijos”, ar lengvaatlečio, ilgųjų nuotolių bėgiko Piotro Silkino, kuris 5 kartus bėgo aplink Kretingos r. po 81 km ir garsino ne tik miestą bet ir Lietuvą visame pasaulyje? Galų gale žmonės turi teisę abejoti bei užduoti klausimus.
2.Agresiją dėl kritikos. Kartu tai – neprofesionalumas, akivaizdus viešosios vadybos trūkumas, galios demonstravimas bei poveikio darymas. Žmonės visada jautriai reaguoja į slaptumą bei manipuliacijas. Susidarė regimybė, jog Tarybos sprendimas keisti stadiono pavadinimą buvo rengtas po stalu, o ne prie stalo, be jokio viešo tarpinstitucinio diskurso. Taip pat susidaro įspūdis, jog valdžios atstovų priklausymas sukarintai visuomeninei organizacijai, lyg kokiai masonų ložei, kenkia sprendimų kokybei, suteikia tam tikrų privilegijų bei pagundų piktnaudžiauti galia. Susidaro įspūdis jog veikia kažkokia „deep state“, rajoninės reikšmės „giluminė valstybė“, kuri leidžia sau manyti, jog ochlosas (gr. – kvaila liaudis), nieko neišmano, todėl apie galutinius sprendimus neturi nieko žinoti. Iš kitos pusės, tai gali atrodyti kaip lyderystės demonstravimas, pilietiškumo klausimais, kas yra sveikintina. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog riba tarp piktnaudžiavimo galia ir lyderystės yra labai subtili, priklausanti nuo to, kiek antpečius ar valdžios svertus turintis žmogus yra intelektualiai bei emociškai brandus, todėl bet kokie perlenkimai krenta į akis ir iš šalies gali atrodyti labai neskoningai. Susimąstyti bei pasitempti čia yra erdvės visoms pusėms.
3.Ryšių su visuomene neraštingumas. Tai yra akmuo ir į Šaulių sąjungos, ir į Kretingos Tarybos daržą. Visuomenė sprendimui nebuvo tinkamai paruošta, juo labiau data buvo pasirinkta per jautri – tarp rinkimų. Nebūtų dangus nugriuvęs, jei šis sprendimas būtų atidėtas, pavyzdžiui, kitam posėdžiui. Rengiantis tokiam klausimui, straipsniai diskusijoms su istorine argumentacija galėjo būti parengti mažiausiai prieš 2 mėnesius iki sprendimo priėmimo datos. Šaulių sąjungos atstovai, kalbėję tarybos posėdyje viešųjų ryšių bei vadybos prasme taip pat atrodė apgailėtinai kaip cirke ar koncerte. Juo labiau vienas iš jų prisistatė esąs komunikacijos specialistu, bet, sprendžiant pagal retoriką, apie šį žanrą greičiausiai nieko neišmano. Tokia nuomonė susidarė žiūrint iš šalies. Todėl daryti cirko iš Šaulių sąjungos – visuomenė tikrai neturėtų leisti. Tai yra rimta organizacija, kuri privalo aukštame profesiniame lygyje paisyti pagrindinių viešosios etikos bei vadybos standartų.
Visas šis galios paradas paskutiniame Tarybos posėdyje išties atrodė pasibaisėtinai ir neskoningai. Todėl ir kritika iš redakcijos pusės buvo geranoriška bei pozityvi, nes uniformą vilkinčiam žmogui reikalavimų kartelė turi būti keliama aukštesnė nei paprastam piliečiui. Džiaugtis ir ploti katutėmis dėl to, kad iš beveik keliasdešimt tūkst. suaugusių rajono gyventojų, atsirado tik 20 individų, kurie yra „komendantiniai šauliai“, nėra jokio pagrindo. Kodėl apskritai reikia viešinti tokius skaičius, kurie yra galimai naudingi priešui? Tad linkime ištaisyti klaidas, kad Šaulių sąjungos narių rajone būtų ne 20 žmonių, o bent jau 2 tūkst. gerai paruoštų ginkluotų vyrų bei moterų. Duok Dieve, kad tam pasitarnautų ir naują pavadinimą gavęs Kretingos Šaulių stadionas.
Kalbant respublikiniu mastu, juk nesinorėtų, kad Šaulių sąjunga taptų sovietinių laikų DOSAAF pavyzdžiu. Juk ir Kretingą pasaulyje garsinęs motobolo klubas „Švyturys“ kažkada priklausė šiai sukarintai sovietinės armijos organizacijai. Tačiau, deja, įvairios indikacijos viešoje erdvėje rodo šią negerą tendenciją, jog kažkas Vilniuje, o gal iš dabartinės daugumos mato Šaulių sąjungos viziją, panašią į buvusio DOSAAF, su stadionais, šaudyklomis bei techninio sporto monopoliu. Gal tai tik iliuzija ir taip neįvyks? Kam tie sovietiniai pavyzdžiai? Tam, kad negrįžtume ten, kur jau buvome. Todėl reikalinga griežta civilių kontrolė bei kritika. Žiniasklaida, kaip demokratijos sarginis šuo privalo šią misiją vykdyti.
Seime leidžiamos replikos „dėl vedimo tvarkos“. Tokia buvo ir „Švyturio“ reakcija“ į tai kas įvyko paskutiniame Tarybos posėdyje. Tad šiauštis bei piktintis nėra pagrindo. Todėl ir reikalingos diskusijos matant tokį keistą organizacijos apetitą bei vietos valdžios institucijų neįgalumą laikytis naujosios viešosios vadybos principų, kurios vienas pagrindinių principų skelbia, jog turi būti užtikrintas viešas laisvas pasirinkimas bei rinkos principų taikymas. Juk, grįžtant prie stadiono reikalų, nebuvo pateikta jokia alternatyvi sprendimo versija, todėl, kaip sakė vienas vadas, būtina mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis esminių demokratijos pagrindų, o kai kam netgi elementarios abėcėlės trūksta.
