Skandalas dėl buvusios ministrės Monikos Navickienės šeimos ryšių su „Foxpay“ savininke Ieva Trinkūnaite bei jos sugyventiniu Vilhelmu Germanu jau nuėjo į antrą ar trečią planą. Ištikimi Tėvynės sąjungos rinkėjai greitai viską pamirš, specialiosios tarnybos nieko netirs, iki teismų bylos neis ir vėl viskas stos į senas, valdančiųjų numindytas politines vėžes. Juk taip, o ne kitaip buvo po kito partijos numylėtinio Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos skandalo, keliasdešimt milijonų ištaškiusio Šarūno Stepukonio aistros lošti pensininkų pinigais bei nelaimingų Jurgitos Šiugždinienės čekiukų.
Jei paaiškėtų, jog Tėvynės sąjungos nariai yra vampyrai ar hanibalai, dėl to rinkėjų nuomonė visiškai nepasikeistų, o prie urnų ateitų tie patys 10 ar 20 proc. Tačiau rinkėjų Stokholmo sindromas, ištikimybė bei aklas prisirišimas prie savo favoritų, pagimdo dideles problemas tiek jiems patiems, tiek visai valstybei, nes politikų širdis aplanko nebaudžiamumo, „užmėtymo kepurėmis“ jausmas, kai jūra iki kelių, gali daryti ką tik nori. Oponentai nutildomi per teismus, o savikritikos – beveik nulis. Tokių rinkėjų pastangomis galime nusiristi iki totalios Orvelo diktatūros, kur link, panašu, ir einame, tačiau nedrįstame prisipažinti. Nes būtent neatsakingi rinkėjai sudaro sąlygas politikams jaustis nebaudžiamais ir arogantiškais, o mes – priversti klausyti nesibaigiančių skandalų.
Ypatingai tas ribų nebejautimas ir nebaudžiamumo jausmas tradiciškai tampa stiprus Seimo kadencijos pabaigoje. Taip buvo ir prieš ketverius ir prieš aštuonerius metus. Dėl kritikos nebuvimo ar oponentų užgniaužimo, politikoje esantis žmogus pats nebekontroliuoja savęs, tampa neatsparus galimai korupcinei įtakai, nevaldo savo emocinio ir jausminio turinio, daro klaidą po klaidos, kuriomis oponentai visada pasinaudos. Nepadeda net preciziškai vykdomos viešųjų ryšių kampanijos. Vėliau ištinka domino efektas, kai ima griūti sunkiai statyta politinė sistema bei rinkėjų pasitikėjimas partijomis, politika ir politikais.
Panašias tendencijas galima pajausti ir vietinėje Kretingos rajono politikoje. Juk politikai – tie patys žmonės, mūsų pažįstami, draugai ir kaimynai. Jie nenulipdyti iš kitokio molio, todėl linkę daryti tokias pačias žmogiškas klaidas bei prisigalvoti visokių nesąmonių. O klaidos, užsisėdėjus valdžioje, natūraliai atsiranda dėl kokybiško oponavimo stokos, dėl to atsirandančio svarbumo jausmo, galios pajautimo, spontaniškai gimstančio troškimo gniuždyti kitaip galvojančius, o svarbiausia – negebėjimo pažvelgti į save iš šalies.
Tai žmogiška ir suprantama, tačiau viešosios vadybos prasme – nepateisinama, nes griaunamas visuomenės pasitikėjimas pačia politine sistema. Todėl sistemą būtina nuolat perkrauti. Tam tarnauja rinkimai. Tačiau ir tarpe jų būtina atlikti rutininius namų darbus. Vienas svarbesnių – laikytis demokratijos, etikos ir moralės standartų, o kaikada netgi pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą per įvairius viešosios nuomonės tyrimus. Pavyzdį reiktų imti iš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, kuris, po nepasisekusių Europos parlamento rinkimų nusprendė pasitikrinti rinkėjų palaikymą. Prancūzijos vadovas pasielgė vyriškai, nepabūgęs rizikos, nes tiesa yra svarbiau. Lietuvai ir Kretingai iki prancūziškos demokratijos dar labai toli.
Tuo tarpu Seime, kol vyksta ex‘ministrės Monikos Navickienės apatinių baltinių viešas skalbimas, it makaronų sultinys, kunkuliuoja giluminiai procesai, susiję su esminiu klausimu: o kaip gyvensime kitais metais? Mat svarstomi mokesčių pakeitimo „higieniniai paketai“ susiję su šalies saugumu. Šią savaitę Seimas po svarstymo pritarė Vyriausybės parengtam projektui, kuriuo siūloma įsteigti Valstybės gynybos fondą (VGF), nustatyti jo paskirtį, lėšų šaltinius, jų naudojimą, taip pat fondo valdymą. Tam, kad projektas būtų priimtas, Seimas turės balsuoti dar vieną kartą. Projektas esą reikalingas tam, jog būtų užtikrintas ne mažesnis, kaip 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) skyrimas krašto apsaugai.
Kaip skelbiama, paketas numato, jog artimiausiais metas gyvensime taupiau, tačiau jausimės saugūs, gal būt, kaip mėgo sakyti Davoso vaiduoklis Klausas Shvabas, labiau laimingi. Pasitvirtina sena taisyklė, jog ne piniguose laimė, nes pinigai jau senai ištaškyti, nespėjus jų uždirbti.
„Higieninis“ gynybos paketas sudarytas iš keturių sluoksnių: solidarumo įnašo pratęsimo, pelno mokesčio sprendimų, akcizų sprendimų ir saugumo įnašo koncepcijos. Storiausias sluoksnis – augsiantys vartojimo mokesčiai, jų tarpe ir akcizai degalams, o užsiimti individualia veikla beveik neapsimokės niekam.
Pagaliau valdininkams galvos skausmą kėlęs „gyvulių ūkis“ bus galutinai sutramdytas, nes žmonės dirbs ne sau, kaip tikėjosi, bet kilniam reikalui – gynybai, o patys gyvuliai (taip vadinami smulkieji verslininkai) greičiausiai bus priversti tapti Užimtumo tarnybos klientais ir bus finansuojami iš tos pačios valstybės, kad, gink Dieve, nieko neveiktų bei negalėtų įsipilti gazolio su pakeltu gynybiniu akcizu. Nes jeigu pakelsi užpakalį nuo sofos, iš karto busi kaltas, jog esi šešėlyje. Valdantiesiems pavyko parengti tikrą giljotiną būsimai Vyriausybei ir mums visiems, tačiau opozicija išsiderėjo, jog dėl kiekvieno mokesčių keitimo būtų balsuojama atskirai.
Kaip sako finansų ministrė G. Skaistė, Gynybos fondo sprendimai leis užtikrinti papildomą beveik 298 mln. eurų finansavimą 2025 m., daugiau nei 421 mln. eurų finansavimą – 2026 m. bei beveik 437 mln. eurų finansavimą – 2027 m. Tačiau dėl daugelio vyriausybės siūlymų kol kas nėra sutarimo netgi valdančiojoje daugumoje. Juo labiau, kad po gynybos paketu yra paslėpta visa praėjusiais metais fiasco patyrusi Šimonytės mokesčių reforma.
Visus mus asmeniškai palies Gynybos paketo siūlymas kasmet 25 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pajamų tenkančių savivaldybėms iš ekonomikos augimo nukreipti civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos įgyvendinimui: priedangų infrastruktūros plėtrai; prevencijos ir parengties iniciatyvoms; apsirūpinimui būtinų priemonių atsargomis nepertraukiamai veiklai ir žmonių poreikių užtikrinimui.
Kaip tai veiks realiame gyvenime? Savivaldybės, vadinasi mes visi, neteksime tų 25 proc., kurie skirti, pavyzdžiui, viešųjų erdvių sutvarkymui bei gyvenimo kokybės gerinimui. Juk saugumas – ne tik priedangos ar slėptuves. Kur kas yra svarbiau, kad žmonės turėtų darbus, gautų kokybiškas medicinines ir socialines paslaugas. Paimti iš savivaldybių ketvirtadalį GPM, reikštų, jog tie pinigai netiesiogiai bus išimami iš mūsų kišenių ir, greičiausiai sukišami į pamiškės betoną, dosniai atsilyginant darbus atliekantiems saviems rangovams. Slėptuvės ir priedangos svarbios, tačiau tai turėtų būti daroma iš centrinės valdžios kišenių. Juk pinti korupcines schemas, prisidengiant gynyba, mes sparčiai mokomės iš savo partnerių ukrainiečių. Duok Dieve, kad būčiau neteisus.
429 peržiūrų (-a)