Aleksandra Žvirblytė aktyviai koncertuojanti pianistė, garsios muzikų dinastijos atstovė / Klasika LT nuotr.

Keturiolika koncertų, pasaulinio garso scenos žvaigždės ir gražiausi muzikos šedevrai, nepaliksiantys nė vieno abejingo klausytojo – toks šiemet bus jau dvyliktą kartą Palangoje vyksiantis Tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis. Liepos 5-ąją  prasidėsianti ir dvi savaites truksianti muzikos fiesta jos vadovei, vienai žymiausių šalies pianisčių, profesorei, garsios muzikų dinastijos atstovei Aleksandrai Žvirblytei yra tarsi mylimas vaikas, kuris, būna, kelia ir galvos skausmą.

„Būna dienų, kai mintyse iškyla Moliere‘o žodžiai „Velnias mane nešė į tą galerą“. Tačiau niekada nepagalvojau viską mesti, nes įsitikinau, kad net didžiausios kliūtys yra įveikiamos“, – įsitikinusi virtuozė, kurios paprašėme atskleisti renginio, tapusio Palangos vizitine kortele, užkulisius.    

Festivalio organizatorei tenka prisijaukinti ir ne visai įprastus vaidmenis / Klasika LT nuotr.

– Iš šalies atrodo, kad festivalis yra viena nesibaigianti šventė. Ko nemato žiūrovai?

– Kartą, artėjant festivaliui, turėjau su mašina važiuoti į Vokietijos miestą Diuseldorfą, kuriame tuo metu studijavo mano sūnus. Pasiėmiau ir vieną savo mokinę, norėjau, kad pagrotų žymiam profesoriui Vokietijoje. Vairuoti teko labai daug valandų, taigi „įdarbinau“ merginą asistente – įdaviau į rankas savo telefoną ir diktavau, kam ką parašyti, ką atsakyti. Tą dieną užsiiminėjau jaunųjų talentų maratono organizavimu. Jau artėjant prie Lietuvos, mergina pažvelgė į mane ir tarė: „Tai čia šitiek darbo tik su vienu maratonu?!“ .

Iš tiesų to publikai nematomo darbo yra tikrai daug. Tai, kaip ledkalnis – į koncertus atėję žmonės mato tik viršūnę, o iš tiesų būna visko. Darbas vyksta visus metus – sugalvoji programas, prasideda finansų paieškos, susirašinėjimai su atlikėjais, derybos dėl salių, reklamos maketų kūrimas ir daugybė kitokios ne itin įkvepiančios veiklos.

Pasitaiko ir staigmenų, kai tenka akimirksniu sureguliuoti situaciją – buvo ir pavėlavusių į skrydžius atlikėjų, buvo susirgęs muzikas iš Prancūzijos, kurį per dieną pakeitė Rokas Valuntonis ir taip išgelbėjo renginį.

Užklupus didžiuliai liūčiai, buvo kraustymasis su visu orkestru ir žiūrovais iš Tiškevičių rūmų terasos į Kurhauzą. Palikome savanorius su skėčiais ir lentelėmis, pradžia vėlavo kokį pusvalandį, kol visi iš parko subėgo į šiltą patalpą.

Palangos koncertų salėje buvo ir išsijungęs elektroninis fortepijonas. Pamenu, rami orkestro įžanga, aš turiu įstoti su tema, uždedu rankas ant klavišų, o garso nėra. Panikoje minkiau mygtukus, kol pagaliau pavyko įjungti.

Praėjusiais scenoje vos nenugriuvo „Wiener Kamersymphony“ kontrabosininkas – lūžo kėdė. Gerai, kad vyrukas tvirtas, pusiausvyrą išlaikė ir nesukūlė mūsų išnuomoto instrumento.

Aleksandros Žvirblytės nuopelnus Palangai įvertino ir miesto meras Šarūnas Vaitkus / Klasika LT nuotr.

– Kuo skiriasi Vilniuje ir Palangoje rengiami festivaliai?

– Palanga yra fenomenali vieta. Ar dėl jūros, ar dėl to, kad žmonės daugiausia atvažiuoja atostogauti, čia tvyro nepakartojama atmosfera. Dažnai prieina žmonės ir sako, kad Palangoje koncerto metu apėmęs nuostabus jausmas išėjus ne tik nesibaigia, bet ir lydi dar bent kitą ar net kelias dienas.

Mūsų programos orientuotos į žmogų, norintį palepinti ne tik kūną, bet ir sielą.

Dėliodama koncertų programas Palangoje visuomet galvoju: jei atvažiuočiau pailsėti, kokios muzikos norėčiau pasiklausyti? Aš esu pakankamai išrankus klausytojas, taigi kviečiu tik tokius atlikėjus, kurie gali atlikti aukščiausio lygio programas.

Dar galvoju ir apie tai, kad tas klausytojas, kuris norės ateiti ne į vieną – du koncertus, o leisti visus vakarus su mumis (o tokių yra labai nemažai!), išgirstų kiek įmanoma įvairesnių programų, skirtingesnių atlikėjų.

Labai džiaugiuosi, kad turime savo ištikimų gerbėjų, planuojančių atostogas ne pagal orus, o derinančių laiką prie Čiurlionio festivalio. Taip jau nutiko, kad prieš porą metų šiek tiek vėlavau paskelbti informaciją apie festivalio renginius – buvo pasikeitimų programoje, o norėjosi pateikti kuo tikslesnę informaciją. Pasipylė skambučiai su klausimais kada jau bus bilietai, norime užsiimti geriausias vietas.

Vilniuje renginiai vyksta didesnėse salėse, reprezentacinėse erdvėse, lengvai talpinančiose dideles atlikėjų sudėtis, taigi galima sau leisti programas su orkestrais, didesniais ansambliais.  Dėliodama programas, visuomet mąstau, kokioje erdvėje jos skambės. Intymus, lyrinis vakaras puikiai susiklausys kamerinėje salėje, bet didelėje erdvėje to paties įspūdžio nebus.

 – Kaip parenkate programą, atlikėjus?

– Festivalyje laikomės trijų pagrindinių krypčių. Visų pirma – čiurlioniškoji. Tai – ir originalūs Čiurlionio opusai, ir įvairūs įdomūs projektai, pateikiantys šio lietuvių genijaus muziką naujoviškai, netradiciškai. Pavyzdžiui, „Kosminis Čiurlionis“, „Mistinis Čiurlionis“, roko fantazija „Čiurlionis REX“.

Taip pat pristatome ir pasaulinio lygio žvaigždes. Visuomet pakviečiu ir tokių, kurios Lietuvoje dar nėra koncertavusios, tad šis festivalis – reta proga išgirsti gyvai muzikuojančius atlikėjus, kurių išskėstomis rankomis laukia garsiausios salės. Kartais juokauju – tiesiog atsivežu savo mylimus atlikėjus, kad nereikėtų važiuoti į jų koncertus užsienyje.

Na, ir trečioji kryptis – suteikti sceną jauniesiems talentams. Net neįsivaizduojate, kokių nuostabių programų jie pasiūlo – ir su arfomis, ir su šokiu, ir filmų muzikos. O lygiu dažnas tikrai nenusileidžia pasaulio muzikos elito atstovams.

Akimirka po itin sėkmingo pirmojo festivalio 2013 m. Organizatorių branduolys (iš kairės): pianistė Kristina Ivanauskaitė – Čiurilienė, Aleksandros mama, profesorė Veronika Vitaitė, Aida Kerbedienė ir Aleksandra Žvirblytė.

– Ką šiemet pasiūlysite klausytojams?

– Nemėgstu ditirambų, bet pasidalinsiu džiaugsmu – nepamenu festivalio koncerto, kuris nesibaigtų audringomis publikos ovacijomis. Taigi, praėjusių festivalių sėkmė įpareigoja ieškoti vis įdomesnių programų ir galiu drąsiai pasakyti, kad šįkart vėl pakėlėme kartelę į dar aukštesnį lygį.

Šių metų festivalio programoje – keturiolika koncertų. Apie kiekvieną iš jų galėčiau kalbėti ištisas valandas. Visi iki vieno koncertuosiantys atlikėjai – aukščiausio lygio profesionalai. Jau vien tokios pavardės, kaip Mūza Rubackytė, Petras Geniušas, Liudas Mikalauskas ar Martynas Levickis, garantuoja, kad jiems koncertuojant salėje nebus nė vienos laisvos kėdės.

Instrumentinės muzikos gerbėjų laukia puikūs ansambliai – pirmą kartą Lietuvoje griešiančio smuiko virtuozo Ionelio Manciu ir vieno puikiausių jaunosios kartos pianistų Pauliaus Anderssono atliekami gražiausi romantizmo epochos kūriniai, paties Čiurlionio vaikaičio Roko Zubovo ir jo žmonos Sonatos fortepijoninis duetas, nuostabių Lenkijos atlikėjų – soprano Renatos Drozd bei pianistų Arturo Jarono ir Magdalenos Trzebinskos – unikali, Adomo Mickevičiaus meile Palangos miestui alsuojanti programa, aksominio balso soprano Vilijos Kuprevičienės, kartu su L. Mikalausku atliekamos gražiausios operų ir operečių arijos bei duetai, smuiko žvaigždės Dmitrijaus Makhtino muzikavimas kartu su M. Rubackyte, jaunųjų „Xylos trio“ virtuozų atliekama muzika iš populiariausių kino filmų ir tarptautiniuose konkursuose laurus skinančių palangiškių – sesių

Kajos ir Klėjos Kašubaičių grojimas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti.

Matote, jau vardiju ilgiau nei atsakinėjau į kitus klausimus, o dar nepaminėjau daugybės be galo įdomių ir tituluotų muzikantų bei jų atliekamų kūrinių. Tad tiesiog kviečiu sekti programą, kurią jau skelbiame ir Palangos stenduose, ir socialiniuose tinkluose ir, be abejonės, skaitydami festivalio draugą – laikraštį „Švyturys“.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.

 525 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes