Praėjusiame „Švyturio“ numeryje rašėme, jog senosiose maro kapinaitėse netoli Dauginčių atodangos ir piliakalnio stovi koplytėlės, kurios kaip įtariama senai yra apiplėštos ir išniekintos. Koplytėlių viduje – keli paveikslėliai, rožiniai, maži kryželiai, keli centai, nuo Vėlinių sudegusios žvakės, plastikinės gėlės bei pajuodę skiltiniai žvakučių indai. Durelės sukrypusios, neužsidaro, stogai – kiauri.
Koplytėlių esmės – Šv. Mergelės Marijos su kūdikiu rankose – ten senai nėra. Kairioji koplytėlė, statyta tarpukariu, priklausė Paulauskų šeimai, gyvenusiai kairiojoje Minijos pusėje, o dešinioji, naujesnė – Dauginčių giminei, gyvenusiai kitoje, dešinėje upės pusėje, Sauserių kaime. „Švyturiui“ pavyko pasikalbėti su dešiniosios koplytėlės istorijos liudytoja.
Garbaus amžiaus moteris, vardu Birutė papasakojo, kodėl ji buvo pastatyta. Tai – kvapą gniaužianti istorija.
Mergaitė stebuklingai išgijo
Koplytėlė pastatyta dėl esą įvykusio stebuklo. Dauginčių šeima pastatė koplytėlę su liaudies meistro sukurta Mergelės Marijos statula kaip padėką Viešpačiui, Mergelei Marijai, nes įvyko apžadai. Maždaug 1940 metais Kretingos vienuolės išmeldė 2 metų mergaitei gyvybę, mat ši sirgo sunkia, nepagydoma apendicito forma, o daktarai, prie tuometinės medicinos, jau buvo nuleidę rankas. Mergaitė stebuklingai pasveiko.
Liaudiškų papročių žinovai tikina, kad tokių koplytėlių išniekinimas gali liūdnai baigtis tiems, kas tai padarė ar sujaukė bendrą vietovės energetiką. Kodėl? Būta istorijų, kai kolekcininkai ar vagys netikėtai suserga sunkiomis ligomis, nes vagystės metu sujaukiama vietovės ypatinga energetika, kuri yra sugėrusi daugelio žmonių skausmą, išgyvenimus ir maldas.
Birutė prisimena, jog maždaug 1940 metais, kai jai buvo 2 metukai, ji sunkiai susirgo. Apendicitas tais laikais buvo sunkiai pagydoma liga. Todėl tėvai aukojo vienuolėms, kurios meldėsi už jos sveikatą ir davė apžadą. Vaikui apendicitas komplikavosi į švapimo pūslės uždegimą. Infekcija buvo sudėtinga. Kretingos ligoninės daktarai nežinojo ką daryti, nes trūko žinių, kaip tokias ligas gydyti, trūko vaistų, antibiotikų. Daktarai tėvams sakė: „vežkite vaiką namo ir ruoškitės laidotuvėms“.
Tačiau ligoninėje lankydavosi Kretingos vienuolės. Jos slaugydavo ligonius. Birutės mama, davė ką turėjo: duonos, sviesto, lašinių. Vienuolės pažadėjo, jog mergaitė tikrai nemirs. „Mes melsimės Mergelei Marijai ir ji tikrai bus sveika“, – tikino vienuolės.
Medikai gydyti atsisakė, todėl tėvai vaiką vežėsi namo. Jie vaiką nuvežė pas Kartenoje dirbusį daktarą. Tačiau jo teko ilgai laukti šaltoje patalpoje. Kai daktaras pasirodė vaiko rankos, kojos jau nebuvo šiltos. Tad ir šis daktaras konstatavo, jog nieko gero nebus, kūnas atšalo. Dideliam Dauginčių šeimos liūdesiui ir šis daktaras pasakė tą patį, kaip ir jo kolegos iš Kretingos: „vežkite namo ir ruoškitės laidotuvėms“, nes šlapimo pūslės uždegimas buvo labai sunkus.
Vėliau kažkas pasiūlė žolelių arbatos. Mergaitei davė jos gerti. Tačiau daktaras buvo kategoriškas. „Važiuokit namo nieko gero nebus“, – kartojo jis.
Važiuojant namo, arkliu keliantis per Minijos brastą, vaiką rankose laikiusi mergaitės mana pajuto drėgmę. Mergaitė apsišlapino. Tai buvo viltį teikiantis ženklas. Ją ir toliau tėvai girdė vienuolių arbata, o kitą rytą Birutė pasijuto geriau, o per tris-keturias dienas visiškai pasveiko.
Apžadus reikia tęstėti
Žmonės tais laikais dar tikėjo stebuklais. Kadangi vaikas stebuklingai pasveiko, o tėvai vienuolėms buvo davę apžadus, kaip padėką Šv. Mergelei Marijai, jie nutarė pastatyti koplytėlę. Liaudies meistrai pagamino 80 cm. dydžio statulą. Beveik tuo pačiu metu, apie 1947 metus šalia buvo pastatyta ir antra koplytėlė Paulauskų giminei. Tais metais abi koplyčios buvo pašventintos.
Sovietmečiu koplytėles prižiūrėjo abi šeimos. Sovietiniai ateistai nedrįso jų liesti ar niekinti. Didžioji Marijos statula buvo pavogta jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikais, kaip įtariama 2008 metais, kai Europos Sąjungos lėšomis buvo tvarkomis istorinės ir lankytinos vietos. Vietoj jos buvo pastatyta pigesnė, neoriginali. Kas tai padarė Birutė neprisimena ir atsakyti negalėjo.
Bendraujant su šeimų atstovais, jiems atrodė keista, kad koplytėlės atlaikė Vokiečių ir bolševikų okupacijas, tačiau neatsilaikė nepriklausomoje Lietuvoje. Tiesa, stribai buvo apdaužę Marijos su kūdikiu pirštus. Pagal tai galima būtų statulą atpažinti, jeigu ji yra privačiose ar muziejų kolekcijose.
Šeimų atstovai stebisi
Paulauskų dinastijos atstovė pasakojo, kad iš pradžių koplytėlė, skirta jų šeimai buvo medyje, ąžuole, kuris augo jų sodyboje, šalia Minijos. Koplytėlė maro kapeliuose galėjo atsirasti prieš bolševikų okupaciją bei Antrąjį pasaulinį karą. Šiuo metu kairiojoje koplytėlėje taip pat nebėra originalios Marijos. Vietoj jos pastatyta iš turgaus įsigyta kopija. Kas ir kada tai padarė, moteris sako nieko nežinanti. Jei tai būtų padarę muziejaus valdininkai, būtų susisiekę ir pranašę. Tačiau taip neįvyko, bet muziejaus darbuotojai galėjo ir nepranešti, koplytėlės esą yra valstybės nuosavybė. Jie net nežino kam pranešti. Todėl moteris neslėpė ašarų sielvartaudama dėl to, kas įvyko: išniekinta pati vieta, neliko paslapties, šventumo.
Todėl praėjusių metų lapkritį jį raštu kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą Prie Kultūros ministerijos. Ji rašė, kad 2023 metų lapkričio 2 d. nuvykusi pagerbti protėvių į Dauginčių k. Kartenos sen., Kretingos r., vadinamus maro kapelius pamatė, kad koplyčioje nebėra Šv. Dievo Motinos su kūdikiu skulptūros, kuri yra Paulauskų giminės nuosavybė. Minėtose kapinėse esą buvo palaidoti jos proseneliai Ona ir Kazimieras Paulauskai. Koplyčią pastatė Karolina ir Petras Paulauskai. Per daugelį metų senosios kapinės apaugo medžiais, žmonės nebebuvo laidojami. Todė 1947 metais kairiąją koplytėlę restauravo moters tėtis Ignas Paulauskas.
Sugadinta restauracijos metu?
Abi koplytėles 2008 metais tvarkė Kartenos seniūnija. Iki tol Dievo Motinos skulptūra buvo aprengta. Restauracijos metu esą ji buvo nurengta ir perdažyta. Moteris lapkričio 7 d. raštu kreipėsi į Kretingos muziejaus administraciją. Iš administracijos bei savivaldybės ji esą gavusi paaiškinimą, jog buvo atliktas labai svarbus darbas, turtas apsaugotas nuo vagysčių. Tačiau žmogus stebisi, jog atliekant tokį gerą darbą nukenčia kiti, dvasiniai dalykai – o svarbiausias žmonių ryšys su protėviais, išniekinamos, išardomos šeimų istorijos. Juk turėtų būti vertinama bendra vietovės ekosistema: miškas, kaimai, kapinaitės, koplytėlės, šventųjų statulos, konkrečių žmonių ir šeimų istorijos. Jei nebėra bent vieno iš šių dalykų, pati vietovė praranda prasmę ir esmę. Taip žmogus, žmogiškumas raunamas su visomis šaknimis. Ko nespėjo padaryti vokiečiai, bolševikai, pabaigė nepriklausoma Lietuva.
Kalbinti žmonės svarsto: juk dabar yra techninių priemonių, kurių pagalba būtų galima apsaugoti tokias šventas vietas: jutikliai, nuotolinės vaizdo kameros ir pan. Tačiau žmonės taip pat supranta, jog muziejai irgi verslas ir galvoja kaip toliau išgyventi, kaip pasipildyti archyvus naujomis kolekcijomis. Tuo tarpu vagysčių argumentas neatlaiko jokios kritikos. Pavyzdžiui, policija neatliko jokio ikiteisminio tyrimo dėl vagysčių iš Dauginčių senųjų maro kapinių.
Vieną saugom, o kitą – griaunam?
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius rašto autorei atsakė, kad Departamento Klaipėdos teritorinis skyrius dažnai gauna pranešimus dėl vertingų skulptūrų vagysčių iš nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų – koplytėlių. Skulptūrų vagysčių mastai nemažėja, patiriama neatlyginama žala. Nusikaltimus padarančių asmenų paieška sudėtinga ir bylos dėl nusikalstamos veikos dažnais atvejais nutraukiamos dėl įkalčių ir kitos tyrimui reikalingos medžiagos trūkumo.
Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis: „ Kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti. Tuo pagrindu Kretingos rajono savivaldybė ėmėsi prevencinių veiksmų siekiant skulptūrų išsaugojimo. Minima skulptūra taip pat buvo perkelta iš Dauginčių kaimo kapinių į Kretingos muziejų su tikslu ją išsaugoti. Užbaigus numatomų dailės objektų perkėlimo procesą, Kretingos rajono savivaldybė privalo pateikti konkretaus muziejaus dailės objektams suteiktus inventorius numerius bei nurodyti tikslų jų buvimo adresą.
P.S. Straipsnio antraštė skelbia apie institucinį vandalizmą. Esame pripratę prie institucinio smurto. Tai yra labai panašu, nes valstybinės ar savivaldybių institucijos turi galią, kurią gali panaudoti. Ir ši galia naudojama, kartais nelogiškai ir neproporcingai. Tuo tarpu paprastas žmogus negali apsiginti, netgi tais atvejais, kai jaučiasi esąs teisus.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Gintaras Mikšiūnas
489 peržiūrų (-a)