Neseniai Valstybės kontrolė (VK) atliko 2022-2030 m. Regionų plėtros programos auditą. Konstatuota, jog ši programa, poreikius atliepia tik iš dalies. Todėl natūralu, jog dabartinei valdžios daugumai išlieka svarbūs tik didesnes pajamas gaunantys didmiesčių gyventojai, kurie, rinkimų naktį sugedus kompiuteriams, visada nulemia jų rezultatus skaldyti visuomenę linkusių politinių grupių naudai. Todėl ir turime tas dvi Lietuvas.
Praėjusią savaitę išplatintose audito išvadose rašoma, kad regionų plėtros programoje daugiau nei pusė savivaldybių pasigedo kultūros, žemės ūkio, ekonomikos ir inovacijų bei energetikos sričių priemonių. Dalis Regionų plėtros planuose nustatytų rodiklių reikšmių nerodo pokyčio poreikio ir neskatina siekti pažangos. VK konstatuoja, jog norint spręsti šias problemas, reikalinga aktyvesnė lyderystė ieškant savivaldybėms aktualių priemonių, likus 2 mėn. iki numatyto termino, nesuplanuota 33 proc. skirto finansavimo, du regionai dar nesuplanavo 50 proc. lėšų.
„Gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, turi būti suteiktos panašios galimybės mokytis, dirbti, gauti tinkamas medicinos, transporto, viešąsias ir kitas paslaugas. Ekonominių ir socialinių skirtumų tarp šalies regionų problema sprendžiama, bet skirtumai tarp regionų nemažėja. Atliktas auditas rodo, kad Regionų plėtros programa tik iš dalies prisidės sprendžiant regionų problemas“, – teigia valstybės kontrolierius Mindaugas Macijauskas.
Komentaras čia galėtų būti paprastas. Valdžiai į regionus investuoti neapsimoka. Juk socialiniai ir demografiniai vektoriai modeliuojami taip, kad žmogus natūraliai norėtų apsigyventi išimtinai dideliame mieste. Kriterijai paprasti: kokios sąlygos sudaromos žmogui gyventi Vilniuje ar Kaune ir rajoninėje provincijoje? Arba sąlygos būna patrauklios, arba – nepatrauklios. Nepatrauklumą, deja, lemia įvairios kliūtys, tokios kaip sveikatos priežiūros, švietimo ar susisiekimo tinklo bloginimas, prisidengiant nesibaigiančiomis struktūrinėmis reformomis, oprimizavimo bei resursų taupymo netikromis vėliavomis.
Juk ne paslaptis, kad nuo miesto žmogaus pajamos į valstybės biudžetą didesnės, nes jis daugiau uždirba ir žymiai daugiau vartoja. Nes jo darbo našumas yra didesnis. Todėl remiantis ekonomine logika, provincija buvo ir bus biurokratiškai smaugiama, nes valdžiai mažai naudinga. Be to antrąja Lietuva dažnai vadinamas regionų žmogus visomis prasmėmis – per sukniai pasiekiamas. Statistiškai jis yra „žemesnio lygio“ ir mažas pajamas gaunantis vartotojas. Todėl potenciali nauda iš tokio šalies gyventojo – labai menka dėl jo mažo indėlio į BVP. Čia ir yra tos dvi Lietuvos.
Būtent iš regionų žmonės praėjusią savaitę susirinko į sostinę, kur vyko jubiliejinė Dainų šventė. Šis renginys pademonstravo, jog realybėje tos dvi Lietuvos neegzistuoja, nes tėvynė visiems yra viena. Ši ypatinga šventė buvo kaip terapija tautai, nes sutelkė visas prieštaraujančias ar nesutariančias puses. Tačiau ir čia galima buvo įžvelgti dviprasmybių bei užuominų dėl Lietuvos miškų ateities: „kad giria žaliuotų“. Tačiau ar matėme kas iš tiesų darosi Lietuvos miškuose? Tokiais drakoniškais kiekiais Lietuvos miškai nebuvo kertami net Antano Baranausko ar Antano Sniečkaus laikais. Lietuva tapo pasauliu medienos fabriku, panašiai kaip Karibuose cukranendrių plantacijos.
Per pirmąją šių metų liepos pusę visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį pritraukė kai kurių kunigų pamokslai. Savotiška teisybės ministerija, t.y. Lietuvos radijas ir televizija (LRT), pasijutusi aukščiau už viską, nuteisė net Dievo tarną ir jo ištartą žodį. Teisingumo apaštalams užkliuvo kunigo Ričardo Doveikos išsakyta mintis, jog net 80 proc. Lietuvos gyventojų bijo reikšti savo nuomonę?
Istorija tokia, kad Paberžėje jis aukojo šv. Mišias. Kasmet čia rengiama šventė yra skirta Tėvo Stanislovo, katalikų kunigo ir žymaus antisovietinės rezistencijos veikėjo, mirties metinėms. Būtent šio kunigo asmenybę R. Doveika minėjo kaip pavyzdį, kaip „būti pačiu savimi, būti tikram“. Tuo tarpu LRT inkvizicija šiam reikalui buvo negailestinga. Kaip rašoma portalo publikacijoje, kultūrinę renginio dalį, atrodo, pagadino politika, nes būtent R. Doveikos pamokslo dalis apie neva bijančius kalbėti žmones, sukėlė diskusijas internete. Inkvizicijai užkliuvo kunigo citata, kuria vėliau dalijosi „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ palaikytojai, įvairios grupės ir puslapiai, kuriuose tvirtinama, jog Lietuva nėra demokratinė valstybė.
Tai, kad Lietuva yra demokratinė valstybė – parašyta Konstitucijoje. Ginčytis – beprasmiška. Kitas dalykas – o kaip jaučiasi tas žmogus toje demokratinėje valstybėje? Kunigas Doveika pasakė tai, ką jaučia į „naujų ideologijų“ kampą įspraustas lietuvis. Juk dabartinė Lietuvos visuomenė, nors ir gydosi save per dainų šventes, panaši į karinį dalinį, kur egzistuoja kastos ir niekur neparašytos nestatutinės taisyklės, pagal kurias – skirstoma: kas yra savas, o kas – svetimas, ką galima kalbėti, o ko – negalima, kur navickienės, stepukoniai ar bartoševičiai bausmių išvengia, nes yra aukštesnė kasta, o celofanai sėdi kalėjimuose, gražuliai bei žemaitaičiai metami iš Seimo, nes galvoja blogai ir todėl yra žemesnė kasta. Kunigas Doveika panašu, kad išbraukiamas iš to „aukštesnio luomo“, nes galimai pataikavo „šeimų maršui“. Mes vėl matome tas dvi vienos Lietuvos dalis.
Greičiausiai daugelis sutiks su akivaizdiu dalyku: per klaikios ligos ir karo metus buvo mėginama nubrėžti ribas, ką viešoje erdvėje galima sakyti, o ko negalima. Pagal tai, pavyzdžiui, iki šiol vertinami artistai. Vieni gali patekti į koncertų sales, o kiti, dėl blogos nuomonės, tapo prieštaringai vertinamais. Prisiminkime baisios ligos laikmečiu įsigaliojusią „cancel“ (atšaukimo) kultūrą, kai elitinės grupės sprendė už mus kas teisinga ir kas neteisinga. Baisios ligos metais išgyvenimo instinktas buvo pastatytas aukščiau už laisvą valią ir tiesą. Jėgos struktūros ir teisėsauga veikia taip, kaip nurodo tos niekur nerašytos taisyklės, kas yra vieniems galima, o kitiems – negalima. Todėl kunigas ir kalbėjo apie paprasto žmogaus baimę neįtikti viešam turiniui ar staiga dėl komentaro internete „iškristi už borto“, nes už tai – baudžiama visuotiniu pasmerkimu bei apmėtymu akmenimis platformose, dėl „vatinių“ ar „kremlinių“ etikečių klijavimo. Juk žmogus bijo ne laisvo žodžio ar demokratijos. Jis bijo negauti darbo ar iškristi iš studijų vien už komentarus socialinio tinklo profilyje. Pastaruoju metu stebima tendencija, jog žmonės trina asmenines paskyras socialiniuose tinkluose, nes ten jaučiasi nesaugūs.
Teisybės vardan reiktų paminėti dar vieną kunigą ir dar vieną pamokslą. Viešoje erdvėje dėmesio sulaukė kretingiškio pranciškono Brolio Astijaus išsakytos mintys apie Justiną Marcinkevičių: „Tai ne mano Lietuva“. Už tokį pamokslą LRT brolio nenuteis ir niekas viešai nepasmerks. Priešingai, sisteminiai portalai jį paskelbs kankiniu. Brolis Astijus įsirašė į „aukštesę kastą“. Ir vėl tie patys dvigubi standartai ir tos pačios dvi Lietuvos, kurios susitiko Dainų šventėje žaizdų pasigydyti ar prisiminti, jog dar yra ta Viena Lietuva. Tačiau ar tos žaizdos gyja?
