Kretingos savivaldybės Vydmantų seniūnijos savo pavardės nenorintis skelbtis gyventojas, nusipirkęs nemenką žemės sklypą, įsivaizduoja įsigijęs didelę smėlio dėžę, kurioje pradėjo kažkokius keistus žaidimus su žeme: nukasė viršutinį juodžemio sluoksnį, o vietoj jo ketina užvežti molio sluoksnį. Kam to reikia? Nesako. Smalsuoliai spėlioja, kad taip jis ruošia sklypą kažkokio fabriko statybai. Bet apie tokius ketinimus sakosi nieko negirdėję nei Vydmantų seniūnas, nei rajono meras Kalnius. O kokia rimta statyba būtų galima, nežinant nei merui, nei seniūnui? Greičiausiai – jokia. Bet… darbai vyksta. Žemės kasinėjamos ir stumdomos ne vaikiškais kastuvėliais, o rimtais buldozeriais, kurių darbas dar ir pinigėlį kainuoja. Iš kur Vydmantuose milijonierius, mėgstantis tokius nepigius žaidimus?.
Tiesa, atsirado ir spėjimų, kad valdžia viską žino, tik išmoko Darbėnų pamoką: pirma pastatyk kokį nors aplinkai ir žmonėms galimai nedraugišką fabriką, o jau paskui pranešk žmonėms apie naują “kaimyną”.
Spėlionėms, kad “kaimynas” gali būti nedraugiškas, pagrindo esama. Pasak (niekuo nepatvirtintų) gandų, ketinama statyti maisto atliekų perdirbimo/ biodujų gamybos įmonę, o kaip rodo praktika, tokios įmonės turi negerą tendenciją skleisti nemalonų kvapą. Žinoma, tik tokiu atveju, jei savininkas taupo gamybos sąnaudas ir atsisako moderniausios technologijos, įgalinančios neutralizuoti bet kokius kvapus.
Vadinasi, tie vydmantiškiai, kuriems nerimą kelia neaiškūs buldozerių žaidimai su žemėmis, artimiausiu laiku turėtų atlikti šiuos darbus:
1. oficialiai pareikalauti paaiškinimo, kodėl burzgauja buldozeriai;
2. išsiaiškinti, kaip vyksta maisto atliekų perdirbimas kitose, moderniose tokio profilio įmonėse, kokios priemonės jose naudojamos kvapams realizuoti;
3. nelaukti, kol bus oficialiai paskelbta PAV procedūra, o atidžiai sekti visus verslo ir valdžios “judesius” ir reikalauti, kad gyventojai su verslininkų sumanymu būtų supažindinti dar tame etape, kai RENGIAMA POVEIKIO APLINKAI ATRANKA. Būtent to reikalauja tarptautinė Orhuso konvencija, kurią pasirašė ir mūsų valstybė.
Beje, tokio profilio gamyklos yra gyvybiškai reikalingos, jei nenorime pasilaidoti po neapdirbamų, pūvančių maisto atliekų kalnais, tik svarbu surasti geriausius vietos parinkimo ir technologijų panaudojimo sprendimus. Geriausius – vietos gyventojų gerovei, o ne vien didžiausiam verslininkų pelnui.
599 peržiūrų (-a)