1934 metų rugsėjo 8 dienos tekstas, publikuotas Lietuvos Aido leidinyje, atskleidžia gilų rūpestį dėl Lietuvos kultūros likimo ir inteligentijos vaidmens jos vystymesi. Straipsnio autorius išreiškia susirūpinimą, kad didelė dalis Lietuvos inteligentų, kurie turėtų būti tautos šviesuliai, per daug laiko praleidžia beprasmiškai, užsiėmę pramogomis, užuot rūpinęsi dvasios ir tautiškosios kultūros puoselėjimu. Šis tekstas, rodydamas Antano Smetonos pasisakymus ir tautos vadovybės požiūrį į meną bei mokslą, kelia opų klausimą, kaip stiprinti tautos dvasią per kultūrinę veiklą.
Lygindami šį tekstą su dabartiniais Lietuvos politiniais ir kultūriniais įvykiais, matome, kad šiandienos visuomenė taip pat susiduria su panašiomis problemomis, nors ir kitame kontekste. Pavyzdžiui, 2024 metų M.A.M.A. apdovanojimai, kuriais buvo pagerbti populiariausi šalies muzikos atlikėjai, atskleidžia, kad šiuolaikinė Lietuvos kultūra orientuojasi į populiarumo ir pramogų pasaulį. Dalyvaujantys vieni iš ryškiausių dabartinės Lietuvos scenos žvaigždžių, leimėję daugybę apdovanojimų, atstovauja šiuolaikinei kultūrai, kuri dažnai siejama su popkultūra, tačiau retai su gilesne, tautiškąja dvasia, apie kurią kalbėjo Smetona.
Šiandienos inteligentija, kaip ir 1934-aisiais, susiduria su sunkumais atrasti pusiausvyrą tarp pramogų ir kultūros puoselėjimo. Antanas Smetona, savo straipsnyje „Tautos menas“, pastebėjo, kad menas ir mokslas yra tautos kultūros pagrindas. Šiandien galėtume kelti klausimą, ar Lietuvos visuomenės dėmesys yra nukreiptas į tuos kultūros elementus, kurie gilina tautinį susipratimą. Nors M.A.M.A. apdovanojimai skatina vietinius kūrėjus, jų turinys dažnai primena populiariąją kultūrą, o ne tą giliąją kultūrą, apie kurią buvo kalbama tarpukariu.
Kitas pavyzdys – „Kitokie pasikalbėjimai“, laida, kuri pretenduoja į intelektualių pokalbių erdvę, bet dažnai neatitinka šio standarto. Nors iš pirmo žvilgsnio ši platforma turėtų skatinti gilias diskusijas, ji dažnai susilaukia kritikos dėl savo paviršutiniškumo ir orientacijos į pramogas, o ne intelektinį turinį. Tokios laidos, kaip „Kitokie pasikalbėjimai“, tampa pavyzdžiu, kaip šiuolaikinė Lietuvos kultūra kartais linksta į paviršutiniškas diskusijas, o ne į gilesnį tautiškumo ir kultūros analizavimą.
Skirtingai nei Smetona, kuris savo laikais siekė išlaikyti stiprų ryšį tarp inteligentijos ir tautos, „Kitokie pasikalbėjimai“ dažnai koncentruojasi į populiarių asmenybių viešinimą ir pramoginius pokalbius, kurie praranda galimybę giliau nagrinėti visuomenės ir kultūros klausimus. Tokie renginiai ne tik mažina diskusijų kokybę, bet ir kuria klaidingą įspūdį, kad rimtos diskusijos gali būti pateiktos pramoginiame, paviršutiniškame formate.
Dar vienas ryškus kontrastas yra Justino Marcinkevičiaus fenomeno atminimas ir jo blokavimas šiuolaikinėje Lietuvos politikoje. Siūlymas paskelbti 2030 metus Justino Marcinkevičiaus metais sulaukė kritikos net parlamente, kas rodo politinę įtampą dėl tautinės kultūros ir istorinių asmenybių vertinimo. Tokia situacija atspindi ir šiandienos Lietuvos kultūrinės atminties krizes, kai kai kurie svarbūs kultūros veikėjai, kaip Marcinkevičius, nesulaukia vieningos paramos.
Kaip ir 1934-aisiais, šiuolaikinė Lietuvos inteligentija, atrodo, yra tarp dviejų polių – vieni rūpinasi tautine dvasia ir kultūra, o kiti linkę plaukti su globalizmo banga, dažnai nukreipta į pramogas, popkultūrą ir tarptautinius sėkmės modelius. Tačiau Antano Smetonos įspėjimas išlieka aktualus: be stiprios inteligentijos, kuri rūpintųsi tautos kultūra ir šviesiais vadovais, tautos dvasia gali nusilpti. Tai, kas buvo sakoma prieš beveik šimtmetį, šiandieną įgauna naują reikšmę, atspindinčią tautos kultūros krizę globaliame pasaulyje.
1934 metų rugsėjo 8 dienos tekstas ir šiandienos kultūriniai įvykiai, kaip M.A.M.A. apdovanojimai, „Kitokie pasikalbėjimai“ ir politinės diskusijos dėl Justino Marcinkevičiaus, parodo, kad Lietuvos inteligentijos ir tautiškos kultūros klausimai išlieka gyvi. Modernioji Lietuvos kultūra yra kryžkelėje tarp tautinės dvasios išsaugojimo ir įsiliejimo į globalią pramogų erdvę. Kaip ir anksčiau, reikia stiprių lyderių ir šviesuolių, kurie, Smetonos žodžiais tariant, pakiltų virš masės ir kurtų ne tik asmeninę, bet ir tautinę kultūrą.
Parengta naudojant DI.
168 peržiūrų (-a)