Praėjusį savaitgalį Lietuvos jūrų muziejuje buvo atidaryta nauja ekspozicija, kurioje pagrindinis eksponatas – irklinė valtis „Lituanica“, su kuria keliautojas Aurimas Valujavičius 2022-2023 metais per 120 dienų vienas pats perplaukė Atlanto vandenyną. Atidarant parodą A. Valujavičius davė išskirtinį interviu laikraščiui „Švyturys“.
– Gerbiamas Aurimai, prieš daugelį metų Vilniaus jaunimo teatro repertuare buvo spektaklis, kuriame skambėjo frazė „Koks velnias kišo tave į šią galerą“. Ši frazė palaipsniui prigijo tarp daugelio Lietuvos teatrų artistų, ėjo iš lūpų į lūpas. Žodžius galėjai pritaikyti daugeliu atvejų. Jūsų kelionei tai irgi tinka – „tai koks velnias kišo tave į šią galerą?“ Kokie vidiniai stimulai, motyvai skatino irkluoti per Atlantą?
– Kažkada pagalvojau, kad jeigu aš irklais perplauksiu Atlantą, būsiu pasiekęs kažkokį kitą lygmenį. Tuo galėsiu didžiuotis, visada galėsiu prisiminti, ypač kai gyvenime bus kiti sunkūs etapai. Britė Jasmina, iš kurios pirkau valtį, man sakė, kad užgriuvus gyvenimo sunkumams verta prisiminti, kad perplaukei Atlantą, kaip tada buvo suku, o ką tada reiškia paprasti ir įprasti gyvenimo sunkumai? Tad vienas iš svarbiausių kelionės stimulų ir buvo pabandyti įveikti Atlanto sunkumus, kad po to kitos problemos ir sunkumai nublanktų. Juk vėliau visada galėsi pasakyti, kad aš tai įveiksiu, tai padarysiu, o tai – patvirtinimas sau pačiam, kad viskas padaroma.
– Kadangi Klaipėda – jūrinis miestas, ne kartą yra tekę pastebėti, kad jūrininkai, sugrįžę po ilgų reisų ar ilgų kelionių jūra, krante susiduria su mums įprastais sunkumais, įvairiomis pagundomis ir palūžta. Ar neteko kažką panašaus patirti?
– Tai šimtu procentų! Atsidūrus vandenyje, ypač pirmosiomis savaitėmis, buvo sunku. Kol pajauti gyvenimo ritmą, kol iš esmės susipažįsti su valties įranga, praeina gal ir mėnuo. O po to ateina momentas, kai įsisąmonini – juk čia tavo namai. O tada ateina gana paprasti dalykai: tau reikia nedehidratuoti, išgyventi, prisitaikyti prie vandenyno. O kai grįžti į žemę, prasideda labiau erzinančios žemiškos problemos, gal savotiškai sunkesnės, nei išlikimas vandenyne. Tad jūreivius visiškai suprantu, todėl ir norisi grįžti ten, kur tavęs niekas negali pasiekti. Suprantama, dabar modernūs laikai, telefoną, internetą gali naudoti ir vandenyne. Įsivaizduojate, būdamas kažkur Atlanto platybėse sumokėjau baudą už parkingą. Pavėlavusi porą mėnesių netgi ten mane pasivijo visai žemiška problema. Prie vandenyno vieni pripranta, kiti – ne, o man tai buvo atradimas, nes dabar galiu sau pasakyti: 120 dienų galiu būti vienas. Man tai buvo asmeninis testas – ar gali tiek laiko žmogus vienas pats išbūti su savo mintimis, ar man tai bus didysis „kirvis“. Tačiau viskas susiklostė gerai, save pažinau kiek iš kitos pusės.
– Ar po tokios ilgos kelionės vandenynu, išlipus Majamyje, jums dar ilgai lingavo- siūbavo žemė?
– Parą laiko…
– Tik parą?!
– Nors aplinkiniai sakė, kad ilgiau lingavau, bet aš žemės lingavimą jaučiau tik pirmąją parą. Vandenyne mano įprasta būsena buvo judėti ir ant denio gaudyti svorio balansą, nes valtis nuolat siūbuoja, Tai buvo mano įprasta būsena ištisus keturis mėnesius. Išlipus ant lieptelio Majamyje buvo visai kita aplinka, tvirtas žemės pagrindas po kojomis, o atmintis automatiškai vis dar vertė kūną balansuoti, siūbuoti. Tada mane prilaikė draugai, prilaikė šeimyna, viskas baigėsi gerai.
– Ar vėl leisitės į kokią kelionę?
– Kelionių bus dar ne viena. Keliones esu susiplanavęs iki 2028 metų, iki Naujų metų būsiu Lietuvoje, o nauja kelionė bus kitų metų pradžioje.
– Tai kur toliau?
– Sėkmė mėgsta tylą. Tylą ir paslaptį, kol kas viską laikysiu tik savyje. Bus skirtingos lokacijos, skirtingi judėjimo būdai, bus lengvesnių ir sunkesnių išbandymų, tikiuosi, kad galo negausiu.
– Duok Dieve… O vaikystėje buvote pramuštgalvis?
– Ne. Be abejo, buvau gamtos vaikis. Visos vasaros praėjo sode prie Kauno marių, ten buvo būstinių statybos, lankų gaminimai, laužai, o nuolat būnant gamtoje meilė jai ir išliko. Augau sportuodamas, o kai atsisakiau profesionalaus sporto, norėjosi save perkelti į kitą lygmenį, netrukus tokios ilgos, išbandymų reikalaujančios kelionės tapo artimiausios širdžiai. Man visada buvo įdomu siekti savo galimybių ribas. Kiekviena mano kelionė – savotiškas eksperimentas su savimi, testas.
– Tiek išbandžius, patyrus, gal galite įvertinti savo viduje patirtą pavojingiausią, sunkiausią dalyką?
– Turiu gal neblogą savybę – ką pradėjau, tą ir baigsiu. Tai atsirado, susiformavo daug metų atidavus sportui. Ta nuostata atėjo ir į keliones: jeigu susiplanavau – aš tai įgyvendinsiu. Atlantas buvo dešimtoji kelionė, Naujoji Zelandija – vienuoliktoji, tai jau galiu pamatyti pasikartojančius dalykus. Per tuos metus pažinau savo kūną, savo vidų, jau žinau, kada galiu save paspausti, o kada reikia sakyti „stop“, pailsėti. Didžiausias tų kelionių bonusas – savęs pažinimas.
– Gal sunkumų lydimos ilgos kelionės padeda geriau pažinti, tiksliau įvertinti ir kitus žmones?
– Kelionės praplėtė mano suvokimą, koks spalvingas ir įvairus pasaulis. O tai ypač pasijautė bendraujant su žmonėmis, kurie nekeliauja. Pamačiau, koks siauras jų požiūris į gyvenimą, pasaulį, gyvenimo tikslus, koks siauras jų požiūris į kitus žmones. Keliaujant ypač svarbu neturėti jokių nusistatymų prieš kitus, nes yra tiek skirtingų žmonių, tiek skirtingų kultūrų, o pats esi tik mažutis taškelis visoje pasaulio kultūroje. Kelionės man atvėrė globalų požiūrį į pasaulį, lengvesnį kitų žmonių suvokimą, privertė atsisakyti visokių kategoriškumų. Juk niekam nesakau, kad tu privalai keliauti, irkluoti per vandenyną. Gali žmogus laimingai gyventi savo garaže gamindamas odinius diržus, tame matydamas gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Gerai, kai žmogus daro tai, ką jis myli. Galima skaityti knygas apie keliones, bet daug svarbiau pamatyti pačiam, paliesti, užuosti kitą pasaulį, kitus kraštus. Tada ateis supratimas, kad mano požiūris buvo per siauras, kad kelionės – didelė sėkmė. Todėl sakau žmonėms: svajoti gražu, bet nepakanka, svajones reikia įgyvendinti.
– Dėkoju už pokalbį.
Andrius JUŠKEVIČIUS
