Seimo rinkimų kampanija įgauna pagreitį. Stebint debatus per televizijas, panašu, kad treti rinkimai per šiuos metus tikrai nebus nuobodūs. Labiausiai stebina valdantieji, kurie, po ketverių metų maratono, akivaizdžiai stokodami gyvybinės energijos, spragas komunikacijoje bando lopyti eidami senais dar Vladimiro Lenino pramintais takais.
Praėjusį savaitgalį jie susirinko į priešrinkiminį renginį. Bet lyderio ten nebuvo. Užsienio reikalų ministras staiga išlindo iš už ekrano su A3 formato lapu rankose ir galimai 16 šriftu iš anksto atspausdintu tekstu. Galimai tas tektas buvo rašytas ranka, skubiai diktuojant telefonu iš Vilniaus, be sekretorės paslaugų, o juk ranka – atpratusi nuo bet kokio greito rašymo. Viskas šiais laikais daroma kompiuteriais. O gal tai buvo dirbtiniu intelektu grubiai „sukalta“ klastotė? Patikrinti, žinoma, nebeįmanoma.
Marksas su Engelsu kažkada Londone suraitė tekstą, kuris marksizmo kurse buvo vadinamas manifestu „Manifest der Kommunistischen Partei“. Leninas iš Razlivo ežero salos vadovavo alkanų valkatų pučui. Tuo tarpu pirmojo realaus Lietuvos vadovo anūkas skėlė kalbą iš Kijevo. Įvyko tikras stebuklas. Pirmą kartą Putinas ir Landsbergis įvardino bendrą priešą – fašizmą ir nacizmą, kuris kelia grėsmę liberalios demokratijos šmėklai Europoje: reikalinga „denacifikacija“! Ir įvyko tai, ką anglų rašytojas Oldous Huxley pranašavo dar 60-aisiais: „ateis laikas kai demokratai taps naujaisiais fašistais“. Liaudies išmintis pridurtų: „kuo pats kvepi, tuo ir kitus tepi“.
Viskas, ką mes per ketverius metus girdėjome iš įtakingiausios Lietuvoje partijos pirmininko lūpų panašu į kompiuterinį brukalą (spamą), kai į elektroninio pašto dėžutes siunčiamos niekam neįdomių prekių reklamos, o siuntėjas pyksta, jog tokios „vertingos“ informacijos niekas nenori. Bet reklamos siuntėjas įkyriai siunčia jas toliau, tikėdamas, kad potencialaus skaitytojo kantrybė neatlaikys. Visa tai panašu į 90-ųjų stiliaus gatvės marketingą, kai jaunuoliai skustomis galvomis aikštelėse prie parduotuvių „stumdydavo“ kiniškus peilius. Tai primena tinklinį marketingą, o gal net totalitarinę sektą, kurios adeptai beldžiasi iš eilės į visas duris bei pardavinėja „tikėjimą Dievu“.
„Diktatoriai negimsta vakuume. Jie iškyla tinkamoje terpėje, kuri juos toleruoja, neužkerta jiems kelio, nesustabdo tada, kai jų galia dar nebūna absoliuti“, – sekmadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime sakė partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, greičiausiai pamiršdamas, jog jis pats tapo panašus į tą įkyrų kompiuterinį brukalą arba 90-ųjų stiliaus gatvės marketingą.
Kažkaip neapsiverčia liežuvis toliau komentuoti tai, ką šis žmogus pasakė savo partijos kolegoms naujausių technologijų pagalba. Žmonės tai perskaitė kitaip, nei komunikacijos specialistų buvo sugalvota. Prašauta pro šalį, o kulka pataikė sau į koją. Panašų, kad paprasčiausiai buvo persistengta. Kodėl transliacija buvo pasirinkta iš Kijevo – nesunku nuspėti. Tai yra baimės žinutė, kuri yra kaip tas raudonas siūlas – visame šio politinio brukalo audinyje. Žmonės jau moka atskirti sakinius, kuriais norima sukelti šią negatyvią emociją. Juk nepamiršome popiežiaus Jono Pauliaus II kvienimo: „nebijokite“!
Viską galima buvo praleisti pro ausis, kaip ir neatidarinėti jokios vertės neturinčio internetinio brukalo, nes pats šaltinis – abejotinas ir neturi jokio realaus svorio asmeniniams sprendimams priimti. Klausantiems tai nesukelia jokių neurologinių pasekmių. Nes tai – internetinis „spamas“, kuris užkiša eterį ir atitraukia dėmesį nuo svarbesnių gyvenime dalykų.
Tačiau neišmitins, diplomatijos stoka ir arogantiškas tiesmukumas visgi šokiruoja. Nes toliau toje „Razlivo“ kalboje – priekaištas šalies vadovui: „Prezidento antisemitiniai patarėjai slapčia tikisi panašių į save išrinkimo. Jiems tai tarsi atpirktų prieš dešimtmetį padarytas nuodėmes. Štai, matote, žmonės renka Žemaitaitį, į ministrus jį skiria premjeras. Tai, matyt, antisemitizmas nebėra taip blogai“, – aiškino G. Landsbergis.
Toliau žiniasklaidoje paaiškinama, ką šis žmogus galimai turėjo savo galvoje. Esą konkretaus Gitano Nausėdos patarėjo G. Landsbergis neįvardijo, bet teigė, kad jis dirbęs „Tomkaus spaudoje“. Dienraščio „Respublika“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbo dabartinis prezidento patarėjas komunikacijai Frederikas Jansonas. G. Nausėdą G. Landsbergis lygino su tuomečiu Vokietijos prezidentu, kuris Hitlerį paskyrė į kanclerius.
Sunku būtų pasakyti, kokioje specialiųjų poreikių mokykloje šis asmuo buvo ugdomas, bet panašu, kad arba ne ta kūno dalimi mąsto, arba tiesiog jo akiratis trumpesnis už ištiestą ranką. Todėl ne nuostabu, kad prezidentas Gitanas Nausėda į tai sureagavo diplomatiškai tiksliai: „tai dar vienas užsienio reikalų ministro „nevaldomo liežuvio pavyzdys“. Šalies vadovas apgailestauja, kad užsienio reikalų ministras pasirinko tokį būdą veikti ir eiti „nevisai tinkamu keliu“.
Šis epizodas iš užmaršties prikėlė 90-ųjų politinį folklorą. Vienoje spaudos konferencijoje užsienio reikalų ministro senelis tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis tokias ir panašias kalbas apie nieką pavadino „lakštingalų liežuvių kotletais“. Tokia metafora gali reikšti kai žmogus kalba vėjus, negebąs įsigilinti į sudėtingus valstybės gyvenimo reikalus. Lakštingalų liežuvių kotletai, pagal vaizdingą Landsbergio metaforą, paprastai būna pagaminti iš arklienos bei lakštingalų mėsos, ir yra labai mėgstami tų, kurie nešioja gandus ir tų, kurių darbas yra apgaudinėti, meluoti, intriguoti. O šiais laikais prie viso to galima pridėti, jog tai panašu į politinio „spamo“ pardavinėjimą.
Tokiu keistu elgesiu Tėvynės Sąjungos vadovas politiškai augina „Nemuno aušrą“. Yra manančių, jog koncervatoriai tyčia leidžia R. Žemaitaičio partijai stiprėti. Tačiau tokią sąmokslo teoriją atmesčiau iš karto, nes šuo negali neloti, kai prie bliūdo pamato svetimą katiną. Tai tiesiog politinis instinktas bei mėginimas greitai ir pigiai save parduoti kaip tuos kiniškus peilius 90-ųjų viduryje.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderio bei užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio savaitgalį partijos suvažiavime pasakyti teiginiai apie prezidentą Gitaną Nausėdą ir „Nemuno aušros“ vedlį Remigijų Žemaitaitį savotiškai nustebino net ir visko mačiusius politikos žanro specialistus. Apžvalgininkai ir politologai taip pat pastebi, jog nuolat įvairių politikų lūpose kaip grėsmė linksniuojama R.Žemaitaičio pavardė gali atsisukti kitu kampu. Akivaizdu, kad į Seimą ji pateks ir turės didelę frakciją. O tai ir yra tas naujas katinas prie lėkštės. Kiekvienas juk turi tokia teisę, o geresnės nemokamos reklamos greičiausiai neįmanoma sugalvoti. Tuo tarpu gąsdinimai pokyčių epochoje gimstančiais fašistais – ne laiku ir ne vietoje, be jokių faktinių įrodymų.
Tai reiškia, jog į menamos grėsmes gimsta lakioje vaizduotėje ir į tai reaguojama spontaniškai bei emociškai, tikintis tam tikro „vidinės auditorijos“ emocinio atsako. Tačiau tai skamba be energijos, todėl ir pavirsta į bevertį brukalą. Maža to, priskaldoma malkų daugiau nei reikia. Jei politikai kritinėse situacijose daugiau kreiptųsi į komunikacijos specialistus bei vengtų spontaninių išsišokimų, politinių krizių šalyje ar savivaldybėje būtų mažiau. Tačiau ar įmanoma uždrausti šuniui loti, kai kieme prie ėdalo lėkštės sėlina svetimas katinas? Dirbti su vidinėmis emocijomis bei savikritiškai žvelgti į save – didelis menas, o gal ir jogos pagrindų bei gyvenimiškos patirties reikalaujantis gebėjimas, prieinamas ne kiekvienam jaunam politikui ar vadovui. Kitas dalykas – tokius labai lengva tampyti už virvučių. Todėl ir šaudoma sau į kojas.
Jeigu spalio 13 d. neateisime prie urnų, mūsų likimus ir toliau spręs Žvėryno ir Antakalnio apygardų rinkėjai, bei 23 val., skaičiuojant balsus gendantys kompiuteriai …
348 peržiūrų (-a)