Praėjusį pirmadienį Aplinkos ministerija kartu su Energetikos ministerija, dalyvaujant socialiniams partneriams, visuomenei, pilietinėms organizacijoms pristatė Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024-2050 m. gairių įgyvendinimo planą ir jo strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaitą.
Kaip skelbiama pranešime, planas apima uždavinius ir priemones, skirtas vandenilio plėtrai Lietuvoje. Jo tikslas – sukurti žaliojo vandenilio ekosistemą ir infrastruktūrą bei nustatyti pagrindinius plėtros prioritetus iki 2030 metų. Numatyta, kad iki 2030 m. elektrolizės galia pasieks 1,3 GW, o žaliojo vandenilio gamyba sieks 129 tūkst. tonų per metus. Pavyzdžiui, vienas kilogramas vandenilio leidžia lengvajam automobiliui nuvažiuoti 100 km.
Šiuo metu plano projektas ir jo SPAV ataskaita pateikti viešajai konsultacijai. Su dokumentais galima susipažinti ir daugiau informacijos rasti Energetikos bei Aplinkos ministerijų svetainėse. Pastabas galima rašyti iki spalio 21 d.
Didelės apimties dokumentų rinkinį sudaro Vandenilio plėtros 2024-2050 m. gairės, jų įgyvendinimo plano projektas, strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita bei trumpoji ataskaita.
Tai itin svarbūs dokumentai Kretingos kraštui ir Darbėnų bendruomenei, nes, kaip buvo rašyta praėjusiame „Švyturio“ numeryje, po rinkimų vandenilio ir metanolio gamyklos klausimas grįš su trenksmu ir tam reikia ruoštis jau šiandien.
Šį kartą pačiai Darbėnų bendruomenei gali būti išsukiotos rankos, nes galimai bus priimtas toks įstatymas, kuris užkirs bet kokias naujas protesto iniciatyvas, mat ši žaliosios energetikos šaka bus pripažinta „neliečiama karve“. Jei toks įstatymas bus priimtas, bet koks protestas galimai bus malšinamas riaušių policijos pagalba. Nes Vilniuje šiltuose ir prabangiuose ministerijų kabinetuose, Seimo kuluaruose visi, nepriklausomai nuo partijų, puikiai supranta, jog vandenilio pramonės išvengti nepavyks. Per rinkimams skirtus debatus beveik visų partijų atstovai apie tai tylėjo kaip šaldytos lašišos, nes puikiai žino, jog gali atsitikti taip, jog vandeninio lobistai įsakys kelti rankas, partija lieps, o trauktis nebus kur.
Tuo tarpu Darbėnai akivaizdžiai išlieka viena patraukliausių lokacijų. Čia yra pastotė, požemių vanduo, patogūs keliai bei geležinkelio šaka. Todėl miegoti nėra laiko, pasipriešinimo planus jau reikia turėti paruoštus.
Koks konkretus pavojus iškiltų Darbėnams, jei, neduok Dieve, strategijos įgyvendinimo plane atsirastų naujos gamyklos idėja arti šio miestelio, o gal ir pačioje Kretingoje, pavyzdžiui, buvusio „Lapyno“ teritorijoje? Skaitant didelės apimties dokumentą, konkreti teritorija nenurodoma, bet susidaro keistas įspūdis: didžiausia Vandenilio gairių bėda ta, jog labai aptakiai kalbama apie tai, kad reikės milžiniško kiekio gėlo vandens iš požeminių telkinių. Jaučiama potekstė, jog dėl saugumo ir energetikos ateities privalėsime paaukoti savo šalies brangiausią turtą – vandenį, kurio kitos šalys beveik nebeturi. Todėl šiai pramonei jau dabar reiktų užnerti apynasrį ir įstatymu įpareigoti vandenilio gamybai naudoti tik techninį vandenį ir šiukštu negalima liesti gelmių vandens. Taip pat būtina drausti gamybos atliekas laidoti po žeme.
Skelbiama, jog SPAV ataskaitoje išsamiai įvertintos galimos plano įgyvendinimo pasekmės įvairiems aplinkos komponentams: paviršiniam ir požeminiam vandeniui, aplinkos orui, klimatui ir jo kaitai, biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui, kultūros paveldui, dirvožemiui ir kt. Vertinimas atliktas, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos ir darnaus vystymosi tikslus bei plano priemonių suderinamumą su jais. SPAV išvados rodo, kad įgyvendinus šį planą įmanoma pasiekti didelį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimą. Panašu, jog tai tik teorija. Tai taip pat panašu į tikėjimą ateiviais. Kas paskaičiavo, kokia realia kaina bus tai padaryta?
Vertinimai skaitant SPAV ataskaitą atrodo paviršutiniški ir atlikti tam jog kirvį pritaikyti prie koto, nes esą tokio popieriaus verkiant reikia. Kitaip tariant, kai kurios formuluotės – abstrakčios ir aptakios, pateptos saldžiu pozityvumo desertiniu kremu, kad, atrodo skaitai ne mokslinį darbą, o pasakų rinkinį prastai besimokantiems ketvirtokams. Atrodo, kad tokio dokumento reikėjo tik valdžiai, o ne paprastiems Darbėnų ar Akmenės žmonėms, nes be jo neva neįmanoma plėtoti perspektyvios žaliosios pramonės. Panašu, kas šis „grožinės literatūros“ tekstų rinkinys buvo sukaltas greituoju būdu, kažkur per savaitgalį pirtelėj, kad tiktų visoms pusėms Vilniuje, o bendruomenės – kuo mažiau suprastų ir, pageidautina, nesigilintų.
Reikia aiškiai suprasti, jog įgyvendinus tokią strategiją lietuviškam požeminiam gelmių vandeniui gali ateiti natūrali pabaiga. Už vandenilio pramonę visi iki vieno sumokėsime labai didelę kainą: neteksime įprasto natūralaus gamtovaizdžio, galimai išseks šuliniai, matomai atsiras vizualinė tarša – vamzdynai, o vietoj akiai malonaus įprasto beržynėlio boluos įvairios blizgančios konstrukcijos, konkuruosiančios su bažnyčių bokštais. Istorijoje tokių pavyzdžių jau turime. Vienas tokių – Visaginas. Gamta sudarkyta, žmonių likimai – sugriauti, o elektrinės dabar niekam nereikia.
Taip pat SPAV ataskaitoje labai mažai kalbama apie darbo vietas. Nėra aišku, iš kur greituoju būdu gausime šiai pramonei vystyti reikalingų specialistų. Viena aišku, remiantis naujausiomis tendencijomis vandenilio pramonė bus maksimaliai robotizuota, galimai valdoma pasitelkiant dirbtinio intelekto algoritmus.
Apie specialistų trūkumą vėjo jėgainių parkams aptarnauti – taip pat nėra kalbama. Antai prieš metus klausėme, ar yra Lietuvoje mokymo įstaigų, kurios ruoštų žaliosios energetikos inžinierius bei specialistus. Pasirodo, kad beveik nėra, išskyrus gal Vilnius TECH. Vadinasi mes juos atsivešime iš svetur, galimai iš trečiųjų šalių. Todėl kai girdime, jog žalioji energetika padidins aukštos pridėtinės vertės darbo jėgos poreikį, norisi užsikimšti ausis, nes tai yra akivaizdus melas, o praktika rodo, jog gali būti visiškai atvirkščiai.
Žinoma, Vilniaus kabinetų specialistai gražiai pakalbėti ir prirašyti daug įdomių pateikčių su gražiomis iliustracijomis tikrai moka. Tam jie yra tikri profesionalai.
Pavyzdžiui, skelbiama, esą plano priemonių įgyvendinimas leis sumažinti taršą dėl iškastinio kuro naudojimo transporto ir pramonės srityse ir tai prisidės prie vandens telkinių būklės gerinimo. Kokiu stebuklingu būdu tai atsitiks – nerašoma. Atlėks Valdovas Vodemortas ir mostels burtų lazdele? Gražūs žodžiai ir ne daugiau.
Žinoma, galimai dauguma paminėtų priemonių turės teigiamų pasekmių aplinkos orui, klimatui ir jo kaitai, biologinei įvairovei, tačiau planuojant infrastruktūros objektus turi būti atliekamas konkrečių veiklos objektų poveikio aplinkai vertinimas. Lauksime tų konkrečių objektų pavadinimų ir vietovių. Gaminant, saugant ir transportuojant vandenilį labai svarbu užtikrinti tinkamą saugos ir avarijų prevencijos priemonių taikymą. Atrodo, kad ši sritis SPAV ataskaitoje taip pat nėra iki galo išplėtota, pasigendama konkretumo.
Apibendrinant galima pasakyti, jog SPAV ataskaita neišsklaidė abejonių. Lietuvai ši pramonė reikalinga ir kartu – pavojinga, nes būtina išsaugoti gelmių vandenis, nes po 20 metų vanduo bus brangesnis už naftą ir už patį vandenilį. Šokti pirmiems į vandenilio pramonės traukinį – tas pat kaip nerti nuogiems į dilgėles. Visur Lietuvos valdininkai ir politikai nori būti pirmi, tačiau, kaip taisyklė, iš didelio rašto išeinama iš krašto. Ar neatsitiks taip ir šį kartą?
889 peržiūrų (-a)