Rinkimų švytuoklei nukrypus į kairę, intensyviai vykstant naujos Vyriausybės formavimo darbams, pasigirsta idėjų apie kelių ministerijų naikinimą ir naujų kūrimą. Iš prezidentūros, bei kai kurių politinių partijų rinkiminių programų sklinda siūlymai suskaldyti Vidaus reikalų ministeriją į dvi. Viena iš jų galėtų vadintis Regionų arba Regionų plėtros ministerija. Taip pat nuskambėjo ir kitas siūlymas – naikinti Energetikos ministeriją, kuri per pastaruosius ketverius metus tapo buvusios valdančiosios daugumos savotišku „verslo projektu“, kuriame šiltai įsitaisė savi kadrai.
Naikinti Energetikos ministeriją prieš 8 metus siūlė į valdžią atėję valstiečiai. Dar 2016 metais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis sakė, kad jo planuose – naikinti šią ministeriją, kuri esą buvo sukurta naujos atominės elektrinės statybai bei LEO.LT reikalams. Jos funkcijas numatoma perduoti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kažkuriam departamentui.
Tačiau nacionalinis energetikų klanas darė viską, kad šis valstiečių planas netaptų realybe. O prie konservatorių atsitiko taip, kad elektros energetikos sektorius tapo vos ne valstybe valstybėje be teisės kritikuoti ir kontroliuoti iš visuomenės pusės. Ir šiandien šis sektorius tapo svarbesniu už pačią valstybę, diktuojantis savo matymo bei galvojimo būdą ir politikams, ir bendruomenėms.
Atsiranda ir įdomesnių siūlymų, pavyzdžiui, atlikti energetikos sektoriaus auditą ir tik po to uždaryti ministeriją arba ją prijungti prie Ekonomikos arba Finansų. Tuo tarpu, kol politikai kalba, konservatorių valdžios pradėti projektai jau įsibėgėjo. Vienas tokių – vėjo jėgainių parkas jūroje prie Šventosios, kurio nauda ir svarba – vis dar nebaigtų diskusijų objektas. Tačiau tokie planai visuomenei pateikiami kaip neišvengiamas faktas be teisės abejoti. Ar tai tikrai bus naudinga Lietuvai? Kas gali atsakyti į šį klausimą žvelgiant, pavyzdžiui, į dešimties metų perspektyvą? Žinoma, dominuojantis naratyvas susijęs su saugumo poreikiais. Todėl esą privalome galvoti pozityviai ir tik pozityviai.
Tačiau pamėginkime suabejoti.
Ir iš tiesų praėjusiais metais atsitiko taip, kad buvo duota žalia šviesa 700 megavatų galios jūrinio vėjo parko statybai prie Šventosios. „Ignitis renewables“ vystomas projektas ateityje turėtų pagaminti apie 3 teravatvalandes žaliosios elektros energijos per metus. Tai esą užtikrintų iki ketvirtadalio dabartinio Lietuvos elektros energijos poreikio. Šio, didžiausio šalyje energetikos projekto dėka Lietuva taps pirmąja Baltijos šalimi, turinčia veikiantį jūrinio vėjo parką. Projektą vysto „Ignitis renewables“ drauge su „Ocean Winds“ atitinkamai dalimis 51 proc. ir 49 proc. Tikimasi, kad vėjo parkas pradės veiklą apie 2030 m.
Tam, kad visuomenėje nekiltų bereikalingų diskusijų – viešieji ryšiai dirba ir su politikais, ir su bendruomenėmis: užsakomi reklaminiai plotai laikraščiuose ir portaluose. Štai naujausias pavyzdys. „Vis daugiau Lietuvos bendruomenių aktyviai naudojasi verslo suteikiama parama, taip gerindamos savo kasdienybę. Vienas to pavyzdžių – tarptautinės žaliosios energetikos bendrovės „Ignitis renewables“ paramą sėkmingai panaudojusi Vydmantų gyvenvietė“, – rašoma viešųjų ryšių specialistų sukurtoje publikacijoje.
Ir tai suprantama, nes būtent pajūrio regiono savivaldybių bendruomenės nukentės pirmiausia, jei, neduok Dieve, įvyktų kokia nors bėda su tomis elektrinėmis jūroje, kurios galimai stovės ant užteršto ir galimai iki galo neištirto jūros dugno tuo metu, kai paplūdimyje atostogas leis Vilniečiai ir Kauniečiai. Pajūrio savivaldybės už tai nori gauti ir pinigų.
Kas gi šioje istorijoje ne taip?
Pirmiausia pradėkime kabinėtis prie žodžių. Ar tikrai žodis „žalia“ tinka energetikai, kai kalbame apie galimą jūros taršą? Žodis „tvarumas“ jau tapo beverčiu buitiniu keiksmažodžiu bei patyčių sinonimu. Tačiau viešųjų ryšių specialistai ir toliau kepa tas keistas formuluotes, ignoruodami jų neigiamą obalsį visuomenėje, praleisdami pro ausis keliamas socialinės kakafonijas. Tam, kad pastatyti „žalą“ jėgainę jūroje, netyčia teks sujaukti dugną, kuriame po II pasaulinio karo gali būti palaidoti įvairūs pavojingi artefaktai. Be to, ar neatsitiks taip, kad paaiškės dar vienas ne itin malonus dalykas: ten gali būti palaidotas ir gruntas iš Klaipėdos uosto? Na ir kas, kad PAV ataskaitoje viskas atrodo labai gražu. Rašyti gražias knygas žmonės išmoko senai. Tačiau kaip taikliai 20 amžiaus pradžioje pastebėjo lenkų lingvistas, matematikas ir inžinierius Alfredas Koržybskis: „žemėlapis – tai dar ne teritorija, o meniu – ne patiekalas“.
Visa tai tik įtarimai ir sąmokslo teorijos? Pažvelkime į ateitį ir pamėginkime suprasti, kam apskritai tos didelių galių jėgainės reikalingos 21 amžiaus pirmoje pusėje? Paradoksas į kurį nekreipiama: elektrą naudojantys tiek buitiniai, tiek pramoniniai įrengimai tampa „taupantys“, „išmanieji“, tačiau energijos poreikis pasaulinėje rinkoje – didėja. Ir tam reikia vis didesnių ir didesnių galių? Taip, vartotojai tampa taupesni, tačiau ne visi. Kai kurių iš jų apetitai didėja ir didės. Visų pirma tai – aukštų technologijų, dirbtinio intelekto, didžiųjų duomenų pramonė. Visa tai vadiname 5-ąja pramonės revoliucija. Milžiniškiems duomenų kiekiams apdoroti reikalingos itin energijai imlios serverinės, joms reikia labai daug energijos ir daug šalto vandens vėsinimui. Jei bus įvesta CBDC (visuotinė centrinio banko skaitmeninė valiuta), o popieriniai pinigai – išimti, ji pareikalaus ypatingai didelių galių, kurių greičiausiai šiandien trūksta. Todėl tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl kepamos tos vėjo jėgainės? Priežastis – visai ne klimato kaita.
Antras dalykas artėja mažų nuosavų jėgainių su individualiai kaupikliais plėtros banga, nes vartotojai, nepatenkinti tiek kainomis, tiek ir neprognozuojamais galios svyravimais sieks atsiriboti nuo centralizuotų tinklų. Todėl individualūs namai bei smulkus ir vidutinis verslas, ūkininkų ūkiai trauksis iš centralizuotos energijos vartotojų rinkos.
Mažosios jėgainės Lietuvoje jau dabar nėra naujovė. Ateityje jos bus įrengtos kiekviename name, galimai ir be sąsajų su ESO tinklais. Kita vertus, svarbus ir taupymo momentas, nes įsirengus tokią jėgainę elektros sąskaitos per metus gali sumažėti 50–90 proc.
Vidutiniškai butuose per metus yra suvartojama 1800–2400 kilovatvalandžių (kWh) elektros energijos. Mažuose individualiuose namuose 3000–3600kWh, o dideliuose–mažiausiai 5400 kWh per metus. Priklausomai nuo vietos, 1kW galios vėjo jėgainė per metus gali pagaminti apie 2000kWh elektros energijos. Taigi visai tikėtina, kad 2kW galios vėjo jėgainės, pastatytos tinkamoje vietoje, gali elektra aprūpinti nedidelį namą. Juo labiau, jog technologijos nestovi vietoje.
Į rinką ateina vertikalios jėgainės, vadinamos buitinėmis turbinomis, kurios nedarko architektūros ir gali būti įrengiamos net ir daugiabučio balkone, derinyje su saulės baterijomis. Visi puikiai žinome namų papuošalus – suktukus iš medžio. Tai kažkas panašaus. Jos įrengiamos kartu su išmaniosiomis baterijomis, vadinamais „kaupikliais“. Augant elektros kainoms, esant energetiniam nestabilumui, baterija namams turi daug šansų tapti neatsiejamu namų įrenginiu. Šio kaupiklio dėka nebereikės stresuoti dėl elektros tiekimo sutrikimų, kai po audros energijos tiekimą ESO sugeba atstatyti tik per savaitę.
Tokios naujovės po 5 metų iš esmės pakeisti energijos rinką, nes buitiniams vartotojams ESO paslaugų tiesiog gali nebereikėti. Elektromobilius jau dabar žmonės krauna namuose. Tad ar reikia tokių perteklinių galių, kurias 2030 generuos vėjo jėgainių parkai jūroje ir sausumoje? Todėl lobistai ir svajoja apie vandenilio gamyklas, CBDC bei kriptovaliutų kasyklas. Kito paaiškinimo, kam Lietuvai reikalingos tokios didelės galios – tiesiog nėra.
Todėl iniciatyvos statyti milžiniškus parkus jūroje atrodo tik iš dalies logiškos, žvelgiant iš šios dienos saugumo poreikių supratimo – siekti nepriklausomybės nuo Rytų. Tačiau ta nepriklausomybė vis viena ateis, nes atkris buitiniai vartotojai bei smulkusis verslas, o didžiajai pramonei, kuri eina tvarumo kryptimi, tokių perteklinių galių, žvelgiant į tolimą perspektyvą, taip pat nereikės, nes jos pačios gaminsis elektrą.
Todėl siūlymas – uždaryti Energetikos ministeriją arba ją prijungti prie ūkio atrodo logiškas ir suprantamas.
601 peržiūrų (-a)