Nerami ir nelinksma buvo paskutinio vasaros mėnesio pradžia: Darbėnuose siautė padegėjas, kretingiškiai, kaip įprasta, stojo į kovą su pramonės ir energetikos naujovėmis, siekiančiomis ateiti į rajoną, o kultūros srityje dirbantys žmonės skundėsi varganais atlyginimais. Valstybės tarnautojai paskutinius mėnesius gyveno dar nenurėžus algų – ekonominė krizė jau beldėsi visu garsumu.
2008 m. rugpjūčio pradžioje Darbėnus per vieną naktį sudrebino net šeši padegimai. Kaip rašė „Švyturys“, poros valandų laikotarpiu miestelyje kilo net šeši gaisrai. Priešgaisrinės apsaugos komandos gesinti tokių masinių gaisrų atvyko iš aplinkinių miestelių ir Palangos. Naktį po vidurnakčio pirmasis gaisras buvo pastebėtas Aušros gatvėje, po nepilnos valandos – jau ir Alyvų gatvėje, dar po kiek laiko – gaisras Smėlio gatvėje, netrukus – gaisras Kašučių gatvėje, paskutinis gaisras – Palangos gatvėje. Jau tada buvo spėjama, kad visų gaisrų priežastis viena ir ta pati – padegimai. Kaip paaiškėjo, jau tą pačią gaisrų naktį darbėniškiai buvo pastebėję tris jaunuolius, kurie kiek vėliau pasišalino. Tada žmonės kalbėjo, kad tyčiniai padegimai buvo susiję su noru mažinti parduodamų namų kainas, nes tą naktį visur buvo padegami ūkiniai pastatai, o gyvenamieji namai stovėjo tušti. Padegėjai neilgai trukus buvo sulaikyti.
„Švyturys“ aprašė pagyvenusių žmonių kančias, nes Teritorinė ligonių kasa buvo įsikūrusi net 4-ame pastato aukšte. Sveikam žmogui visai nesunku įveikti tiek pakopų, o ką daryti senesniems, dargi sergantiems? Savivaldybės sprendimų nelogiškumą ir visišką abejingumą vyresnio amžiaus bei sergantiems žmonėms rodė tai, kad pirmajame savivaldybei priklausančio pastato aukšte buvo įsikūrę vyr. karo prievolės specialistas, statybų specialistas, pas kurį labai mažai lankytojų, Kretingos medžiotojų ir žvejų draugija, tuometinio Seimo nario padėjėjas. O ligotiems žmonėms buvo sukurtas išbandymas Teritorinę ligonių kasą pasiekti užlipus į 4-ą aukštą.
Tų metų vasarą įsigaliojo įstatymas, kad visuomenei turi būti prieinami ir deklaruojami valstybinių, savivaldybės įstaigų tarnautojų ir savivaldybėms bei valstybei priklausančių įmonių, bendrovių darbuotojų atlyginimai. Tada „Švyturio“ korespondentai netgi stebėjosi, kad naujojo įstatymo nuostatos niekam nesukėlė jokių papildomų klausimų ir informaciją apie savivaldybės tarnautojų atlyginimus redakcija gavo labai operatyviai (tai ne taip, kaip šiuo metu: Kretingos muziejaus direktoriaus algos dydis tapo akylai saugoma savivaldybės paslaptimi, neprieinama netgi savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui). „Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą ir kvalifikacinę klasę. Pareiginės algos dydis nustatomas pagal pareiginės algos koeficientą, kurio dydį pareigybių kategorijoms nustato Valstybės tarnautojo įstatymas“.
Toliau publikacijoje rašoma, kokias algas gauna savivaldybės vadovai. Taigi, 2008 m. meras „į rankas“ (t. y. atskaičius mokesčius) gavo 4283,35 Lt (arba 1240,54 Eur pagal oficialų euro ir lito santykį), administracijos direktorius – 4217,69 Lt (arba 1221,53 Eur). Administracijos skyrių vedėjų vidutinė alga buvo 2665 Lt (771,84 Eur), jų pavaduotojų – 2350 Lt (680 Eur). Savivaldybės administracijos specialistų algos „į rankas“ tada svyravo nuo 2060 Lt iki 2255 Lt (eurais nuo 596,62 iki 653,09).
Kaip tik tomis rugpjūčio dienomis „Švyturyje“ lyg kontrastas buvo rašoma ir apie Lietuvos bibliotekininkų atlyginimus. Publikacijoje „Bibliotekininkai nori europietiškų atlyginimų“ buvo teigiama, kad bibliotekų ir kultūros įstaigų darbuotojų atlyginimai mažiausi šalyje. Autorius Antanas Kakanauskas atvirai klausė, kurioje dar valstybėje žmogus su aukštuoju išsilavinimu uždirba kiek paprasta valytoja. Kultūros sferos darbuotojų skurdinimas yra akivaizdus, nes netgi pas artimiausius kaimynus latvius bibliotekininkų padėtis visai kita. Autoriaus teigimu, Latvijoje bibliotekininkai uždirba 400-520 latų, o perskaičiavus į litus – nuo 2000 iki 2600 litų. Lietuvoje vidutinis bibliotekininko atlyginimas tėra apie 1000 litų. „Kokį žmogaus orumo vertą pragyvenimą žmogui su aukštuoju išsilavinimu gali užtikrinti tokia alga? Gerai, jeigu vyras statybininkas ar aukšto rango valdininkas – žmonai bibliotekininkės algos beveik pakanka moteriškai kosmetikai. O jeigu ji našlė su dviem vaikais? Tada apie jokį orumą ir kalbos nėra – belieka skaičiuoti centus ir misti kruopomis…“
Autorius rašė, kad bibliotekininkams išeitis viena – burtis į profesinę sąjungą, kovoti už savo teises.
Tomis dienomis „Švyturys“ rašė ir apie dar vieną kretingiškių kovą: kaip jau įprasta rajone – prieš civilizacijos naujoves, gamybos plėtrą. Šį kartą – apie kovas „su vėjo malūnais auksinėje žemėje“. Tada Vydmantuose nerimo aistros kilo dėl vėjo jėgainės statybos. Gyventojai „šokdino ministerijas“, reikalavo įvairiausių tyrimų, jų niekas neįtikino, todėl rinko parašus prieš „sparnais mosuojantį milžiną“.
Vydmantiškiai teisybės ieškojo ir laikraščio redakcijoje. Į ją kreipėsi Vydmantų gyventojos Zita Bružienė ir Adelė Šalnienė, nes jėgainę ketinama statyti jų sklypų pašonėje. Vienos jų dalis sklypo patenka į apsaugos zoną, kitos – nepatenka. Jas domino, ar tie besisukantys sparnai nekenkia žmogaus sveikatai, nekelia triukšmo, ar nebaido paukščių ir gyvūnų, o kaip jėgainės kaimynystė atsilieps jų žemės sklypų kainoms? O dar jos girdėjusios, kad tie sparnai kelia vibraciją, blogina visą aplinkos aurą. Baisu, kad jėgainės bokštas prikimštas kompiuterių, kurie taip pat skleidžia pavojingą elektromagnetinę spinduliuotę.
Galima būtų ir toliau rašyti apie tuomet vydmantiškius kankinusias fobijas, tačiau akivaizdu viena: kai tik į Kretingos rajoną koją nori kelti kokia nors gamyba, netgi visame pasaulyje įprastos vėjo jėgainės, investuotojai paprastai visada pasitinkami priešiškai, lydimi baisiausių įtarimų, ieškoma paslėptų nedorų kėslų ir kitų panašių dalykų. O kai į bendrą priešiškumo „chorą“ įsijungia dar ir nekilnojamo turto agentūrų atstovai, viskas pakrypsta aiškia kryptimi: atėjūnai – lauk! Juk pajūrio žemė tokia brangi, jos tiek mažai! Pasak NT plėtotojų, bet kuri smulkmena šioje žemėje sklypo kainą gali kelti iki padebesų, o gali ir smukdyti žemyn. Be to, „čia dar auga kviečiai, kai kam – tikrasis žemės auksas“.
2008 m. rugpjūčio vidury įvyko tai, ko Europoje nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos: vienos valstybės kariuomenė įsiveržė į kitos suverenios valstybės teritoriją. Taip prasidėjo Rusijos karas prieš Gruziją. Publikacija „Švyturyje“ jau tada kėlė klausimus, kurie ir šiandien aktualūs ukrainiečių kovoje prieš Rusijos fašistus: jie savo užsienio politiką grindžia šantažu ir ginklų žvanginimu, branduolinio ginklo panaudojimo baime; ar Vakarai leis, kad viena valstybė kitai jėga primestų savo valią? Tiesa, kai rusofašistai puolė Gruziją, tomis dienomis Pekine vyko vasaros olimpiada…
Tą vasarą laikraštis rašė apie jauną fotografę Skaistę Jurgaitytę, kuri Šukėje vykusios vasaros šventės metu surengė parodą „Mano kaimo atvirukas“. Apie įvairių talentų nestokojančią mergaitę tada kalbėjo Kretingos kultūros centro Šukės filialo vedėja Violeta Ruikienė, kuri pasakojo, kad jaunoji kūrėja laisvalaikį skiria ir dainavimui, muzikavimui. Skaistė pasakojo apie save, kaip išmoko groti smuiku, kaip ją traukia muzikavimas, dalyvavimas šokių kolektyve, kokie užsiėmimai mieliausi, kam daugiausia skiria laiko. Mergina korespondentui pasakojo, kad „toks jau esanti žmogus, kad ramiai gyventi negali. Tiesa, būna, kai norisi visą dieną, atsigulus ant žolės, „ganyti debesėlius“, tačiau taip nutinka itin retai. Skaistė pasakojo, kad surengti fotonuotraukų parodą ją paskatino meno vadovas Alvydas Vozgirdas“.
O rugpjūčio pabaigoje „Švyturys“ aprašė seną Kretingos bėdą. Vieną dieną miestą užklupo didžiulė liūtis, iškart sukėlusi daugybę nepatogumų gyventojams ir vairuotojams. Nerimo kupiną laikraščio informaciją lydėjo iškalbinga fotonuotrauka, bylojanti apie Jablonskio ir Kęstučio gatvių sankryžoje vandenyje įstrigusius automobilius. „Nuo smarkių liūčių kenčia Šiaulių bei kitų žvyruotų gatvių, kur nėra arba neveikia lietaus kanalizacija, gyventojai. Padėtis pasikeistų, jeigu rajono savivaldybė rastų lėšų ir išasfaltuotų gatves, kuriose jau yra įrengta lietaus kanalizacija, bet kol kas ji negali veikti. Mat visi dangčiai yra po žvyro danga ir sistema gali būti užnešta žvyro“, – rašoma „Švyturyje“.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
213 peržiūrų (-a)