1937 metų liepos 1 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbtas laisvas reportažas apie Kretingą, kuris atskleidžia miesto socialines ir ekonomines problemas. Straipsnis pasakoja apie Kretingą, kaip apie vietą, kur daugelis gyventojų kenčia nuo skurdo ir nepritekliaus, o jų troškimai ir svajonės lieka neįgyvendinti. Tai buvo laikai, kai kaimo ir mažų miestelių gyventojai jautė didelį nusivylimą ir ilgesį dėl savo ekonominės padėties, o juos supanti aplinka tik dar labiau didino tą skausmą.
Miesto kasdienybė: Troškulys ir pavydas
Straipsnyje aprašoma scena, kai miesto gyventoja, „iki krūtinės užkasta į žemes“, bejėgiškai stebi praeivius, kurie ramiai mėgaujasi gėrimais, tuo tarpu ji, kupina troškulio, lieka nepastebėta. Tai buvo metafora, puikiai apibūdinanti Kretingos gyventojų jausmus: jie buvo pažeminti ir nesugebėjo pasiekti to, ką matė kitose vietose – geresnį gyvenimą. „Kada tik aš užsuku į Kretingą, visada man prisimena kažkur skaitytas vaizdas, kaip iki krūtinės užkasta į žemes moteriškė su didžiausiu troškuliu akyse ir širdy žiūri į praeivius, ramiai gurkšnojančius skanius gėrimus“, – rašoma straipsnyje.
Pavasario ir vasaros laikotarpiais, kai daugelis lietuvių rinkdavosi Palangoje arba Klaipėdoje, Kretingos gyventojai žiūrėdavo į juos su pavydu ir gailesčiu. Pilni pašto autobusai, skirti kelionėms į pajūrį, primindavo apie miesto atskirtį nuo jūros. Žmonės stebėjo, kaip „galintys vasaroti veidai“ laisvai mėgavosi gyvenimu Palangoje, o jie patys turėjo likti Kretingoje, kur daugelio pajamos dažnai neviršydavo 160 litų per mėnesį. „Šimtai yra miestų, miestelių, kuriems pajūris – tolima svajonė, bet kretingiškiams – aiški realybė, ir vis dėlto nepasiekiama“, – apgailestavo autorius.
Ekonominės problemos ir gyvenimo kokybė
Kretingos gyventojų gyvenimo kokybė buvo labai žema. Mieste trūko elementarių paslaugų ir infrastruktūros, tokių kaip restoranų ar jaukios valgyklos. „Iki šiol čia nėra net jaukios valgyklos ar restorano“, – skundėsi straipsnio autorius, pabrėždamas, kad net mieste esančios organizacijos, kaip Šaulių ir Verslininkų klubai, negalėjo užtikrinti gyventojams normalaus pasilinksminimo. Tiesa, šiomis organizacijomis domėjosi tik labai specifinės visuomenės grupės, o platesnėms masėms jų veikla nebuvo prieinama.
Tuo pačiu, Kretinga taip pat kentėjo ir nuo didelio socialinio ir ekonominio disbalanso. Aukštesnioji klasė, pasinaudodama savo privilegijomis, galėjo investuoti į miesto vystymą. Tačiau paprastiems žmonėms, pvz., batsiuviams, siuvėjams, smulkiesiems prekybininkams ar žemuosius tarnautojams, buvo sunku net išgyventi.
Vienuolynas kaip ekonominė ir socialinė galimybė
Paprastiems miesto gyventojams galbūt buvo keista, kad Kretinga tapo naujo vienuolyno centru. Straipsnyje minimi provincijolas Augustinas ir gvardijonas Antanas, kurie sugebėjo įkurti didžiulį trijų aukštų vienuolyną, laikytą didžiausiu pastatu visoje Kretingoje. Šiame projekte dalyvavo ir pasiturintys amerikiečiai, kurie už savo pasitraukimą iš aktyvaus gyvenimo buvo pasiryžę aukoti dideles pinigų sumas vienuolynui. „Vienas įnešė apie 50.000 litų ir tuoj mirė“, – rašoma straipsnyje.
Tai buvo vienas iš nedaugelio būdų, kaip kai kurie Kretingos gyventojai galėjo pasiekti finansinę naudą, tačiau tai buvo paslėpta ir ne visiems prieinama. Nors vienuolynas sugebėjo kurti pelną, miesto gyventojai vis dar jautė, kad jie buvo pasmerkti savo kasdieniam skurdui, nes ne visi galėjo pasinaudoti šiuo socialiniu modeliu. „Superka iš vieno, iš kito mažus namelius, brangiau parduoda juos davatkoms, o šios vėliau vistiek užrašo vienuolynui“, – apie vienuolyno pelno siekiančias veiklas pasakojo vietos buhalteris.
Kretinga – miestas, nepajėgiantis augti
Tuo metu Kretingos visuomenė buvo pasmerkta stagnacijai. Nepaisant to, kad mieste buvo atlikta tam tikrų infrastruktūros patobulinimų, tokių kaip kino salė ir spaustuvė, daugelis gyventojų jautė, kad jie gyvena užribyje. „Jūs nesate panašūs į tą užkastą žemėsna moteriškę, kuri viską mato, viską supranta, begaliniai trokšta, bet… nieko negali“, – ironizavo straipsnio autorius, atkreipdamas dėmesį į tai, kad netgi elementarios švietimo ir kultūros paslaugos, kaip gimnazija ar aukštesnės mokyklos, Kretingoje buvo nepasiekiamos.
Straipsnyje pavaizduota Kretinga kaip užstrigęs miestas, kuriame gyventojai svajoja, tačiau nesugeba pasiekti savo tikslų dėl ekonominių, socialinių ir politinių apribojimų. Tai buvo visuomenės nuotaikos atspindys, kurį stipriai veikė ekonominės nelygybės ir miesto atskirtis nuo didžiųjų Lietuvos kurortų, tokių kaip Palanga.
654 peržiūrų (-a)