Išslaptintas 1982 m. CŽA dokumentas pateikia neįkainojamą įžvalgą į tą laikotarpį, kai Sovietų Sąjunga atrodė kaip vieninga, nepajudinama jėga, tačiau iš tikrųjų išgyveno vidinį chaosą. Ataskaita paneigia daugelį sovietinių mitų, įskaitant idėją, kad gyventojai tuo metu buvo „dvasingi“ ir „nenužmogėję“. Dokumentas atskleidžia, jog gyvenimo kokybės nuosmukis, nusikalstamumo augimas, etninės įtampos ir masinis alkoholizmas buvo pagrindinės problemos, kurios paveikė ne tik Rusiją, bet ir Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Gyvenimo kokybės mitas
CŽA dokumente apžvelgiama 1982 metų situacija Sovietų Sąjungoje, kai šalyje buvo jau aiškiai juntama gilėjanti krizė. Nors sovietų pareigūnai stengėsi slėpti tikrąją padėtį, Vakarų stebėtojai ir net kai kurie sovietų valdžios atstovai pripažino augantį socialinį negalavimą, etnines įtampas, politinius nesutarimus ir visuomenės nusivylimą.
Tuo metu visoje šalyje buvo juntamas gyvenimo lygio nuosmukis, kuris tapo tiesioginiu iššūkiu Sovietų Sąjungos režimui. Sovietų žmonės nebebuvo įsitikinę, kad jų gyvenimo kokybė nuolat gerės, o ši nuotaika tapo vis didesnės socialinės krizės dalimi. Žmonės vis dažniau tapo apolitiški, materialistai ir cinikai – jų mintys nebebuvo sutelktos į kolektyvinę gerovę ar šviesią ateitį, o į kasdienes materialines problemas.
Dokumente aiškiai nurodoma, kad sovietų jaunimas, nors ir buvo apmokytas ideologiškai, nebuvo labai susidomėjęs politikos klausimais. Remiantis vienos apklausos duomenimis, 34 proc. sovietų jaunimo sėkmę siejo ne su politine veikla ar kolektyviniais pasiekimais, bet su turto kiekiu ir prestižu, kaip nauju automobiliu ar vasarnamiu. Dauguma jų buvo susirūpinę tik savo materialine gerove, o ideologiniai įsipareigojimai buvo iš esmės ignoruojami.
Alkoholizmas kaip socialinė rykštė
CŽA dokumentas nurodo, kad sovietų visuomenėje alkoholizmas buvo tiek įprastas, jog tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Vestuvės, laidotuvės, atlyginimų gavimas – visi šie įvykiai buvo lydimi masinio alkoholio vartojimo. Tai stipriai trikdė darbo procesą, mažino produktyvumą, o gamyklos netekdavo darbuotojų dėl išgertuvių, dažnai pasibaigiančių muštynėmis ar kitais viešais incidentais.
Nors sovietų valdžia oficialiai kritikavo alkoholizmą ir didino alkoholinių gėrimų kainas, paradoksaliai alkoholis sudarė reikšmingą dalį SSRS biudžeto. Distiliavimo pramonė generavo 10–12 proc. valstybės pajamų, tad valdžia nenoriai ėmėsi efektyvių priemonių problemai spręsti.
Režimas prieš realybę
Sovietų valdžios nesugebėjimas tinkamai kovoti su alkoholizmu ir kitomis socialinėmis problemomis pabrėžia sistemines režimo ydas. CŽA dokumentas iškelia klausimą: ar „girtuokliavimas“ buvo sąmoningai toleruojamas kaip „vožtuvas“ socialiniam nepasitenkinimui? Jei taip, tai tik atskleidžia režimo cinizmą ir prioritetų trūkumą.
Baltijos šalių paveikslas: ar tikrai buvo „geriau“?
Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo išimtis. Nors šiose šalyse išlaidos alkoholiui kaip pajamų dalis buvo šiek tiek mažesnės nei Rusijoje, alkoholizmas buvo akivaizdi problema, ypač Estijoje ir Latvijoje, kur išlaidos alkoholiui sudarė beveik 14 proc. vidutinių pajamų. Lietuvoje šis rodiklis buvo 11 proc., tačiau tai nereiškia, kad problema buvo mažiau rimta.
Ši situacija tik gilino etninę įtampą Baltijos respublikose. Pavyzdžiui, lietuviai, kurių 75 proc. tapatino save su katalikų tikėjimu, jautėsi ne tik materialiai skriaudžiami, bet ir kultūriškai engiami. CŽA duomenys rodo, kad lietuvių nacionalizmas buvo glaudžiai susijęs su katalikų bažnyčia, kuri režimui buvo nepatogi kliūtis.
Nacionalizmas Lietuvoje: dvasingumo bastionas ar mitas?
Sovietų Sąjungoje, ypač Baltijos šalyse, tautinės mažumos ir etniniai santykiai buvo ypač jautri tema. Lietuva buvo „kitokia“ – tai nebuvo tik dėl geografinės padėties, bet ir dėl tautinių bei religinės priklausomybės. 1982 m. CŽA dokumente pažymima, kad Lietuva išsiskyrė iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų dėl savo didesnio lietuvių tautinio tapatumo ir aktyvaus katalikų bažnyčios vaidmens. Nepaisant griežto režimo spaudimo, kuris bandė apriboti bažnyčios veiklą, Lietuvoje buvo stiprus nacionalizmas, labai tvirtai susijęs su religija ir katalikų tikėjimu.
Lietuvių nacionalizmas buvo akivaizdžiai nukreiptas prieš rusus, o šis pasipriešinimas buvo ne tik politinis, bet ir kultūrinis. Lietuvos katalikų bažnyčia, perėmusi šį pasipriešinimo simbolį, daugeliu atvejų buvo priversta veikti pogrindyje. Be to, 1979 m. Lietuvoje buvo surinkta 350 000 parašų dėl nepriklausomybės, o tam tikros disidentų grupės, pasitelkusios „samizdatą“, skleidė nelegalius leidinius, tokius kaip „Kronika“, ir bandė išlaikyti nepriklausomą nuomonę apie Sovietų režimą.
Nors CŽA prognozavo, kad sovietų režimas trumpuoju laikotarpiu sugebės valdyti nepasitenkinimą represijomis, ataskaita numatė, kad ilgainiui, dėl ekonomikos stagnacijos ir gilėjančių socialinių problemų, režimas turės pripažinti sistemines savo politikos ydas. Baltijos šalys, turėdamos stiprią kultūrinę ir tautinę tapatybę, buvo pasiruošusios laukti savo šanso nepriklausomybei.
1982 m. CŽA dokumentas pateikia niūrų, bet realistišką sovietinio gyvenimo vaizdą. Gyvenimo kokybės blogėjimas, alkoholizmas ir etninės įtampos Baltijos šalyse atspindi gilias režimo problemas, kurios galiausiai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuviai, latviai ir estai gyveno ne „dvasingai ir nenužmogėję“, o patirdami nuolatinį spaudimą, kuriam jie sugebėjo atsispirti tik dėl savo kultūrinio identiteto ir tikėjimo ateitimi.
445 peržiūrų (-a)