Išslaptintas JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumentas pateikė intriguojančią įžvalgą apie Sovietų Sąjungos automobilių pramonę, sugriaudamas mitą apie „analogų pasaulyje neturinčias“ sovietines transporto priemones. Nepaisant propagandos, kuri nuolat pabrėždavo Sovietų pramonės pranašumą, dokumente aiškiai parodoma, jog sovietinė automobilių gamyba nuolat atsiliko nuo Vakarų ne tik technologijų, bet ir efektyvumo srityse.
1986 metų rugpjūčio mėnesio ataskaitoje pabrėžiama, kad Sovietų vadovybė kėlė ambicingus tikslus modernizuoti automobilių gamybą, tačiau realybėje susidūrė su daugybe kliūčių. Nepaisant investicijų į tokias gigantines gamyklas kaip Volgos automobilių gamykla (VAZ) ar Komio upės sunkvežimių gamykla, sovietų gamybos procesai išliko pasenę, o transporto priemonių dizainas – neefektyvus.
Modernizacijos trukdžiai ir atotrūkis nuo Vakarų
CŽA ataskaitoje pažymima, kad nors Sovietų Sąjunga bandė įsisavinti Vakarų technologijas ir diegti automatizaciją, jų pažanga buvo lėta ir netolygiai paskirstyta. Net moderniausios gamyklos dešimtmečiu atsiliko nuo Vakarų automatizacijos standartų. Pavyzdžiui, nors sovietai iki 1983 metų automatizavo didžiąją dalį gamybos procesų, gamyklos toliau buvo priklausomos nuo rankinio darbo.
Ataskaitoje cituojamas įdomus pavyzdys – ZIL-131 sunkvežimis, kurio dizainas praktiškai nesikeitė nuo 1966 metų. Toks „stabilumas“ leido sovietams mažinti gamybos kaštus ir didinti efektyvumą laikui bėgant, tačiau tai buvo pasiekta naujovių sąskaita. Netgi naujos transporto priemonės, kaip VAZ 2108, dažnai buvo sukurtos pasitelkiant Vakarų specialistus – pavyzdžiui, Porsche indėlį.
Rygos indėlis automobilių pramonėje
Įdomu tai, kad tarp sovietinės automobilių pramonės centrų minima ir Ryga, kuri buvo žinoma dėl savo indėlio autobusų gamyboje. Rygos autobusų gamykla (RAF) specializavosi mikroautobusų kūrime ir, nepaisant ribotų resursų, pasiekė tarptautinio pripažinimo. Tačiau CŽA analizė parodė, kad net tokie gamintojai, kaip RAF, labai priklausė nuo Vakarų įrangos ir technologijų, o tai paneigė Maskvos deklaruojamą „technologinį savarankiškumą“.
Propaganda prieš realybę
Sovietų Sąjunga nuolat pabrėždavo, kad jų transporto priemonės „neturi analogų pasaulyje“, tačiau ataskaita parodė, jog dauguma jų gaminių buvo vos modifikuotos užsienio modelių kopijos. Pavyzdžiui, Gorkio automobilių gamykla (GAZ) ir Moskvich modeliai dažnai buvo kritikuojami už žemą kokybę ir trumpą tarnavimo laiką.
Sovietų vartotojai, kurie 1980-aisiais masiškai įsigydavo automobilius, taip pat patirdavo nuolatines problemas dėl nekokybiškų detalių ir ribotų remonto galimybių. Tuo tarpu CŽA analitikai pažymėjo, kad sovietinės transporto priemonės geriausiu atveju galėjo būti lyginamos su Vakarų modeliais, pagamintais 10-15 metų anksčiau.
“Sovietų milijonai: vakarų technologijų užsakymų kaina”
Sovietų Sąjunga 1980–1985 metais vykdė didžiulius automobilių gamybos technologijų užsakymus iš Vakarų, investuodama 529 milijonų dolerių sumą.
Pradedant nuo dyzelinių variklių stūmoklių gamybos įrangos už 10,4 milijono dolerių iš Vakarų Vokietijos 1980 m. sausį ir baigiant staklėmis Moskvičiaus gamyklos modernizavimui už 58 milijonų dolerių sumą iš Prancūzijos 1985 m. spalį, sovietai nesidrovėjo pasinaudoti Vakarų technologijomis.
Įspūdingiausi užsakymai apima:
- Alkūninio veleno šlifavimo įrangą iš Japonijos už 15 milijonų dolerių.
- Pavarų gamybos įrangą iš JAV už 40 milijonų dolerių.
- Net tris sandorius su Prancūzija, kurių bendra vertė siekė daugiau kaip 185 milijonus dolerių.
Šie duomenys dar kartą patvirtina, kad šaltojo karo metais ideologiniai skirtumai netrukdė didžiuliams ekonominiams sandoriams. Ironiška, kad šalis, deklaruojanti savo pramoninį savarankiškumą, buvo tiek priklausoma nuo demokratinių šalių technologijų.
Kaip matyti, komunistinis eksperimentas neapsiėjo be Vakarų pagalbos. Sovietų žlugimas greičiausiai būtų įvykęs kur kas greičiau, jei ne šie brangūs pirkimai.
Šaltojo karo piko metais Sovietų Sąjunga garsiai skelbė savo pramoninį ir techninį nepriklausomumą, tačiau realybė buvo visai kitokia. 1980–1985 metais sovietai sudarė milžiniškus sandorius su Vakarų šalimis, siekdami įsigyti pažangias automobilių gamybos technologijas. Iš viso per šį laikotarpį Sovietų Sąjunga už vakarietiškas technologijas sumokėjo 529 milijonus dolerių, o užsakymai apėmė tiek licencijas, tiek sudėtingą įrangą.
Pagrindiniai užsakymai 1980–1985 m.
Pirmasis reikšmingas sandoris buvo sudarytas 1980 m. sausį – Sovietai iš Vakarų Vokietijos įsigijo dyzelinių variklių stūmoklių gamybos įrangą už 10,4 milijono dolerių. Po kelių mėnesių, balandį, Japonija pateikė alkūninio veleno šlifavimo stakles už 15 milijonų dolerių, o iš JAV buvo nupirkta pavarų gamybos įranga už įspūdingus 40 milijonų dolerių.
Tais pačiais metais, lapkritį, Japonija dar kartą dalyvavo sandoryje, šįkart pateikdama Sovietams pramoninius robotus už 50 milijonų dolerių, tuo pačiu pabrėždama augančią Sovietų priklausomybę nuo Azijos technologijų.
1981–1982: Partnerystė su Vakarų Europa
Nuo 1981 m. vasario Sovietai pradėjo bendradarbiauti su Vakarų Europos gamintojais. Vakarų Vokietija tiekė metalo apdorojimo įrangą už 14 milijonų dolerių, o balandį vokiečiai kartu su italais pardavė Sovietams automatines perdavimo linijas už 30 milijonų dolerių.
Prancūzija tapo vienu iš svarbiausių Sovietų partnerių – 1981 m. gegužę Sovietai iš jos įsigijo licenciją ir įrangą automobilių komponentų gamybai už 14,8 milijono dolerių, o liepą už papildomus 27,8 milijono dolerių – karbiuratorius ir jų gamybos įrangą. Spalį sandorių su Prancūzija vertė dar labiau išaugo, kai buvo įsigyta įranga bei licencija karbiuratorių gamybai už 96 milijonus dolerių.
1982 m. balandį Italija pateikė Sovietams variklio ir cilindrų galvučių surinkimo linijas už 25 milijonus dolerių, taip tęsiant reikšmingą Vakarų Europos technologijų eksportą į Sovietų rinką.
1983–1985: Nauji projektai ir gamyklų modernizacija
Sovietai ėmėsi ir didelių infrastruktūros projektų. 1983 m. lapkritį Prancūzija padėjo išplėsti Moskvich automobilių gamyklą ir prisidėjo prie automobilio Moskvich 2104 projektavimo už 37 milijonus dolerių. Tuo tarpu Japonija pateikė stūmoklio žiedų gamybos įrangą už 25,2 milijono dolerių.
1984–1985 metais Sovietų Sąjunga sutelkė dėmesį į modernizaciją. 1984 m. liepą Italija pateikė automatines gręžimo ir robotizuotas suvirinimo linijas už 40 milijonų dolerių, o Japonija tų metų lapkritį pardavė alkūninio veleno šlifavimo įrangą už dar 12 milijonų dolerių.
1985 metais Italija tiekė stiklo pluošto gamybos įrangą už 14,1 milijono dolerių, o Japonija – presavimo linijas už 19,7 milijono dolerių. Galiausiai, tų metų spalį Prancūzija užbaigė įspūdingą sovietų vakarietiškų technologijų įsigijimų sąrašą, parduodama stakles Moskvičiaus gamyklos modernizavimui už 58 milijonus dolerių.
Sovietų Sąjungos užsakymai iš Vakarų parodė, kaip ideologiniai skirtumai gali būti lengvai pamiršti, kai kyla būtinybė gauti pažangias technologijas. Iš viso per šį laikotarpį Sovietai sudarė sandorius su:
- Prancūzija – sandoriai už daugiau nei 185 milijonus dolerių,
- Japonija – sandoriai už beveik 122 milijonus dolerių,
- Italija – technologijų už 109,1 milijono dolerių,
- Vakarų Vokietija – už daugiau nei 54 milijonus dolerių,
- JAV – už 40 milijonų dolerių.
Tai įrodo, jog Sovietų Sąjungos pažangos siekiai buvo glaudžiai susiję su Vakarų ir Azijos šalių demokratinėmis inovacijomis, nepaisant viešai skelbiamo nepriklausomumo. Galima drąsiai teigti, jog šie užsakymai buvo viena iš priežasčių, leidusių Sovietams bent trumpam išlaikyti savo ekonomikos stabilumą, prieš visišką sistemos žlugimą.
CŽA dokumente taip pat pabrėžiama, kad Maskvos bandymai įvesti „naują technologinį lygį“ dažnai sukeldavo paradoksalią situaciją. Dėl didžiulių investicijų į tokias įmones kaip Kama gamykla, kiti sektoriai nukentėdavo nuo lėšų stygiaus, o gamybos apimtys vos augo. Sovietų automobiliai vis dar buvo gaminami nesubalansuotose, technologiškai nevienodose gamyklose, kurios veikė „užtikrinto pirkėjo“ sąlygomis, nes rinka iš esmės buvo valstybinė.
Galutinė ataskaitos išvada atskleidžia, kad Sovietų automobilių pramonė tapo „nebaigtų pažadų“ simboliu, nes nepavyko pasiekti tikro technologinio proveržio. Tai tik dar kartą įrodo, kaip galinga propaganda gali iškraipyti realybę, o mitas apie Sovietų technologinį pranašumą – sugriuvo.
493 peržiūrų (-a)