1991 metų sausio 13 d. Lietuvoje įvykę susirėmimai tarp Sovietų Sąjungos kariuomenės ir lietuvių gyventojų bei kovos dėl nepriklausomybės buvo laikomi viena svarbiausių Sovietų Sąjungos griūties akimirkų. Nors tiek JAV, tiek demokratinio dėmesį buvo sukaustęs tą pačią savaitę vykęs Persijos įlankos karas, tačiau JAV žvalgybą taip pat domino ir įvykiai, vykę Lietuvoje tiek sausio 13 d., tiek ir po to.
Sausio 19 d. dokumentas
Šio dokumento ataskaita, kurią 1991 metų sausio 19 dieną parengė Maskvos žvalgybos tarnyba, pateikė kelias pagrindines įžvalgas, susijusias su įvykiais Lietuvoje. Pirmiausia, buvo aptarta įtampa Baltijos šalyse, ir pateikta grėsmės analizė tiek šios respublikos viduje, tiek santykiuose su pasaulio didžiąją galia – Sovietų Sąjunga.
Šiame dokumente minima ir anoniminė informacija. Joje rašoma, kad demokratinės Rusijos lyderių spaudos konferencijoje kalbėta apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, kuris, pagal jų nuomonę, vis labiau įgavo konkrečius kontūrus. Apskritai buvo kritikuojama Sovietų Sąjungos lyderių pozicija, ypač M. Gorbačiovo politika, kuri neigė tikrą respublikų suverenitetą. Afanasjevas, vienas iš konferencijos dalyvių, teigė, kad Gorbačiovas ir kiti aukšti vadovai prieštaravo tikram respublikų nepriklausomumui ir tokiu būdu stabdė bet kokias pažangias demokratines reformas, kurios galėtų užtikrinti tikrą federacijos narių savarankiškumą.
Taip pat minima ir tai, kad Igoris Vasilkovas kartu su politologu Igoriu Diuminu aptarė situaciją Baltijos respublikose, ypač Lietuvoje, interviu metu su Rusijos respublikonų partijos nariais ir lyderiais – Viačeslavu Šostakovu, Stepanu Sulakšinu ir Igoriu Jakovenko.
Vienas iš šaltinių buvo dokumente minimas Anatolijus Čučinikas, kuris teigė, kad Lietuvoje vis dar vyko didelė įtampa, o tai kėlė susirūpinimą tiek pačioje šalyje, tiek už jos ribų. Vitalijus Gurovas taip pat pasakojo apie susiklosčiusią padėtį Lietuvoje.
Dokumento minima ir Vokietijos pozicija, kuri rodo, kad tuo metu šalys svarstė, kaip balansuoti gerų santykių su SSRS išlaikymą, kartu išreiškiant susirūpinimą dėl rusų veiksmų Lietuvoje.
Sausio 25 d. dokumentas
Sausio 25 d. dokumente dokumente minimas Vladimiras Perfilijevas komentavo situaciją Lietuvoje, atkreipdamas dėmesį į SSRS Supeimo atstovo Georgijaus Tarazevičiaus spaudos konferenciją. Jis taip pat pažymėjo tam tikrą pažangą galimo sąjungos ir respublikos delegacijų susitikime, skirto situacijai aptarti, ir paminėjo Mykolo Burokevičiaus susitikimą su žiniasklaidos vadovais.
Šiame dokumente minima Larissa Korneyeva komentavo Vakarų žiniasklaidos reakciją į įvykius Baltijos šalyse, atkreipdama dėmesį į keletą bandymų atskleisti tikrąsias krizės priežastis ir gilintis į jos ištakas. Ji pabrėžė, kad kol Baltijos regione nebus atkurtas teisės viršenybės principas ir tvarka, gali pralieti daugiau kraujo. Tačiau svarbiausias Korneyevos pastebėjimas buvo susijęs su Kremliumi ir jo vaidmeniu: sovietinės teisėsaugos institucijos, remdamosi Kremliumi, matė Lietuvoje vykstančius įvykius kaip akivaizdų nacionalinės konstitucijos pažeidimą. Tai nebuvo tik konfrontacija dėl suvereniteto – tai buvo klaidingas bandymas ne tik suvaržyti Lietuvą, bet ir įteisinti autoritarinį režimą, kuris kenkė žmonių laisvei. Korneyeva, remiasi analogija su JAV veiksmais Grenadoje 1983 m.
Šiame dokumente cituojamas ir Vladislavas Solovjovo situacijos pateikimas. Pasak jo, padėtis esą stabilizuojasi „dėl Gorbačiovo pareiškimo“, kuris nurodė, kad tolesnė situacija priklausys nuo „prieštaringos pusės elgesio“. Tokie teiginiai, buvo dar viena Kremliaus taktinė gudrybė, skirta sumenkinti nepriklausomybę siekiančių valstybių pozicijas ir užmaskuoti agresiją.
Solovjevas taip pat cituoja Burokevičiaus raginimą Landsbergiui susitikti ir nutraukti įtampą, tačiau toks raginimas yra toli nuo nuoširdaus dialogo pasiūlymo – tai tiesiog dar viena sovietinė manipuliacija, siekiant per dialogą sušvelninti pasaulio spaudimą ir įteisinti Kremliaus agresiją. Kremlius, norėdamas nutraukti įtampą, ignoravo faktą, kad visa ši situacija buvo sukelta dėl Sovietų karinės intervencijos ir prievartos. Tai, kad barikados buvo pastatytos, buvo tiesiogiai susiję su Sovietų grasinimais ir pažeidimais, kurių niekada nebuvo įmanoma priimti kaip demokratinio sprendimo ar konstruktyvios veiklos ženklą.
Pirmieji Kremliaus sukurti naratyvai apie Vytautą Landsbergį
Sausio 25 d. dokumente paminėtas vienas pirmųjų Kremliaus naratyvų apie Vytautą Landsbergį, kuriame atskleidžiama, kaip Sovietų propaganda, kuriuo buvo stengiamasi sukurti neigiamą įvaizdį apie nepriklausomybės siekį Lietuvoje ir taip pat Vytauto Landsbergio tuometiniu valdymu. Interviu su Lietuvos piliečių komiteto atstovais, Viktorui Samoylenko pasakojimu, komitetas buvo įkurtas kaip opozicija Landsbergio vadovaujamai valstybei, remiantis priešiškumu Lietuvai ir jos nepriklausomybės siekiams. Dokumente taip pat cituojama Regina Veličenskienė, kuri, kaip teigiama, tikisi, kad Sovietų Sąjunga suteiks paramą ir neleis Lietuvai atsiskirti. Ši retorika aiškiai pabrėžia, kad, pasak jų, Landsbergio valdžia sukuria grėsmę rusakalbių gyventojų teisėms Lietuvoje, nes jie, norėdami tapti Lietuvos piliečiais, neva „turi prisiekti ištikimybę Landsbergiui ir jo vyriausybei“. Šie teiginiai tapo dalimi sovietinio aparato pastangų legitimuoti savo veiksnius ir demonizuoti Lietuvoje vykstančius nepriklausomybės judėjimus, priešpriešindami juos su „buržuazine santvarka“.
Sausio 26 d. dokumentas
Sausio 26 d. dokumente minima ir sovietų žiniasklaida, tokia kaip „Pravda“, toliau analizavo ir vertino įvykius Baltijos šalyse, atkreipdama dėmesį į Belgijos politikų reakciją į Gorbačiovo pareiškimus, kurie vėl nukrypo į konflikto eigą Lietuvoje ir Latvijoje. „Izvestija“ skyrė didelį dėmesį ir užsienio žaliavų perdirbimo klausimams, pranešdama apie Sovietų ir Prancūzijos strateginį bendradarbiavimą Sibiro chemijos komplekso vystymo srityje.
Taip pat išsamiai pristatomas reportažas apie situaciją Lietuvoje. Žurnalistas Gerasimovas užfiksavo nuotaikas šalyje, atkreipdamas dėmesį į šaltą ramybę, tačiau pastebėjo, kad kai kuriose vietose vis dar patruliuoja kariškiai. Jo pranešime aptariama ir Baltijos inteligentijos forumo spaudos konferencija, kuri subūrė politikus tiek iš Baltijos šalių, tiek iš Rusijos. Šioje Konferencijoje taip pat buvo paskelbtas ir protestas prieš diktatūros atkūrimą.
Palyginti su kitais tokiais dokumentais, „COMLIST“ aiškiai rodo tam tikrą Sovietų Sąjungos sumanymą aktyviai domėtis savo sienų ir suverenumo problemomis, tačiau neatgavo sąžiningo tarptautinio bendradarbiavimo dėl agresijos su Baltijos šalimis. Tačiau ilgalaikis Lietuvos nepriklausomybės judėjimo pasirinkimas turėjo lemiamą reikšmę tiek Sovietų Sąjungos silpnėjimui, tiek augantiems Vakarų įsitikinimams, kad Baltijos šalys turi teisę sukurti savo tautines demokratijas nepriklausomai nuo Sovietų prievartos politikos.
Sausio 13 dienos įvykiai, išsamiai nagrinėjami šiame dokumente, liudija tikros demokratijos troškimą ir kančią, kad ši Lietuva galėtų realizuoti savo teises ir nepriklausomybę iš sušalusių, senstančių šaltų jėgų.
508 peržiūrų (-a)