1990 m. sausio mėn. išslaptinti CŽA dokumentai suteikia įžvalgą apie Sovietų Sąjungos vidinę dinamiką paskutiniaisiais jos gyvavimo metais. Šie dokumentai pabrėžia reikšmingą Lietuvos vaidmenį suardant sovietų kontrolę Baltijos šalyse, o tai galiausiai atvers kelią nepriklausomybei kovo 11 dieną.
Gorbačiovo laukė sunkus išbandymas Lietuvoje (1990 m. sausio 4 d.)
Pirmajame 1990 m. sausio 4 d. CŽA dokumente nusakomas M. Gorbačiovo susirūpinimas dėl stiprėjančio nepriklausomybės judėjimo Lietuvoje. Tuo metu Lietuva jau buvo pradėjusi atsiriboti nuo sovietinės valdžios, Lietuvos komunistų partijai pareiškus ketinimą atitrūkti nuo Maskvos kontrolės. Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas dėjo pastangas sušvelninti situaciją, į Lietuvą atsiųsdamas aukšto lygio delegaciją, siekdamas įtikinti Lietuvos komunistus persvarstyti savo atsiskyrimo poziciją.
Šis žingsnis buvo ne tik vietinio maišto numalšinimas; ji turėjo platesnių pasekmių Sovietų Sąjungos ateičiai. CŽA ataskaitoje pabrėžiamas M. Gorbačiovo supratimas, kad leidimas Lietuvai nutraukti ryšius su komunistų partija gali paskatinti panašius judėjimus kitose sovietinėse respublikose, ypač Latvijoje ir Estijoje. Dokumente taip pat pažymima, kad Lietuvos komunistų lyderiai buvo vis labiau spaudžiami susitaikyti su nacionalistinėmis nuotaikomis, atsižvelgiant į didžiulę Lietuvos gyventojų, sudarančių apie 80 proc. respublikos gyventojų, nepriklausomybės palaikymą.
Gorbačiovo žinia šio vizito metu buvo aiški: jei Lietuvos vadovybė nesumažins savo pozicijos nepriklausomybės klausimu, didelės autonomijos sovietinėje sistemoje vilčių būtų mažai. Sovietų Sąjungos lyderis pabrėžė, kad komunistų partijos kietosios linijos šalininkai tampa vis labiau priešiški regioninės autonomijos idėjai ir kad Lietuvos atitrūkimas nuo Maskvos gali sukelti atsiskyrimo judėjimų kaskadą visoje sąjungoje.
Tačiau Lietuvos komunistų partija savo sprendime buvo ryžtinga. Dokumente nurodoma, kad partija jau buvo užsiregistravusi kaip politinis subjektas, dar labiau sutvirtindamas savo, kaip varžovės Maskvos valdžiai, poziciją. Nepaisant M. Gorbačiovo diplomatinių pastangų, atrodė, kad vis labiau aiškėja, kad Lietuva ir toliau eis nepriklausomybės link, todėl Gorbačiovo vizito baigtis buvo laikina, nors ir būtina, aklavietė.
Gorbačiovo vizitas Lietuvoje (1990 m. sausio 16 d.)
Antrasis CŽV dokumentas iš 1990 m. sausio 16 d. pateikia tolesnę nesėkmingo Gorbačiovo vizito Lietuvoje analizę. Dokumente teigiama, kad M. Gorbačiovo bandymai pakeisti Lietuvos komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos skilimą buvo nesėkmingi. Lietuvos vadovai, ypač naujai išrinktas respublikos įstatymų leidžiamosios valdžios vadovas Algirdas Brazauskas, iš susitikimų su Gorbačiovu patvirtino apsisprendimą siekti nepriklausomybės.
Dokumente taip pat rašoma, kad Lietuvos politiniai lyderiai atmetė Gorbačiovo pasiūlymą dėl įstatymo, nustatančio atsiskyrimo procedūras, vertindami tai kaip stringančią taktiką, o ne tikrą pasiūlymą. Tai dar labiau sutvirtino Lietuvos politinį ryžtą siekti visiškos nepriklausomybės. CŽA analizė parodė, kad nepaisant viešų Gorbačiovo pareiškimų, Lietuvos sujungimo su Sovietų Sąjunga perspektyva tapo labai mažai tikėtina.
Didėjantis Lietuvos komunistų partijos, dabar laikomos nacionalistiniu judėjimu, populiarumas buvo esminis veiksnys, lemiantis Gorbačiovo supratimą, kad pastangos pakeisti skilimą bus bergždžios. Vizitas paženklino jo strategijos pokytį: M. Gorbačiovas ėmė sutelkti dėmesį į tai, kad kitos sovietinės respublikos, ypač Latvija ir Estija, nesektų Lietuvos pavyzdžiu.
Didėjantis Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimas (1990 m. sausio 19 d.)
1990 m. sausio 19 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerija taip pat pradėjo pripažinti tikrovę. Dokumente teigiama, kad Maskva tikėjosi, kad Lietuva ir Estija paskelbs nepriklausomybę po artėjančių rinkimų Baltijos respublikose, o Latvija savo pavyzdžiu paseks. M. Gorbačiovo pozicija peraugo iki atsargaus pritarimo, siūlant aštuonerių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį Sovietų Sąjunga ir Baltijos šalys galėtų derėtis tokiais pagrindiniais klausimais kaip gynyba ir užsienio politika. Tačiau dokumentas taip pat atskleidžia, kad Maskva nenorėjo naudoti jėgos, kad užkirstų kelią šių respublikų atsiskyrimui.
CŽA analizė atspindėjo besikeičiančią politinę padėtį Sovietų Sąjungoje. Nepaisant nuolatinių Gorbačiovo bandymų išsaugoti Sovietų Sąjungą, vis labiau ryškėjo Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimų neišvengiamumo jausmas. Dokumente teigiama, kad Maskva vis labiau susitaikė su mintimi, kad Baltijos šalys ilgainiui įgis nepriklausomybę. Tačiau jis taip pat išryškino ryškius Latvijos vadovybės skirtumus šiuo klausimu.
Išslaptinti 1990 m. sausio mėn. CŽV dokumentai yra esminis istorinis sovietų vadovybės atsako į kylančius nepriklausomybės judėjimus Baltijos respublikose, ypač Lietuvoje, įrašas. Gorbačiovo pastangos užkirsti kelią Lietuvos ir kitų respublikų atsiskyrimui galiausiai žlugo, nes Lietuvos komunistų partija ir nacionalistų lyderiai buvo pasiryžę nustatyti savo kursą.
Šie dokumentai nušviečia ir platesnį to meto politinį kontekstą, atskleidė vis stiprėjantį M. Gorbačiovo pripažinimą, kad Sovietų Sąjunga, kaip ji buvo žinoma, darosi vis nepakeliama. Gorbačiovo reformų nesugebėjimas sustabdyti Lietuvos nepriklausomybės kūrimosi tempo numatė galutinį Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 m.
Lietuvos nepriklausomybės buvo vienas didesnių Gorbačiovo administracijos iššūkių simbolis. 1990 m. pradžioje jau vyko nepriklausomybės atkūrimo procesas, o Baltijos šalys ėjo visiško suvereniteto link – proceso, kuris netrukus lems jų pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje.
346 peržiūrų (-a)