2025 m. vasaris jau įėjo į žmonijos istoriją kaip naujos pasaulio tvarkos pradžia. Įvykiai teka greičiau, nei įmanoma juos profesionaliai pakomentuoti. Tačiau pasirinkime pagrindinius, vertybinius. Turbūt abejingų nepaliko Miuncheno saugumo konferencijoje JAV viceprezidento J. D. Vance‘o istorinė kalba, kuri sukėlė didelę ašarų ir dantų kalenimo bangą tarptautinėje bendruomenėje, tiek kairėje, tiek dešinėje.
Savo pasisakyme jis tarp eilučių pasakė tai, ką mes visi žinojome vidurnaktį pakelti iš miego, kad karalius yra nuogas: esą didžiausia grėsmė Europos demokratijai kyla ne iš išorės, o iš vidaus, taip kritikuodamas Europos elitą dėl žodžio laisvės ir demokratinių vertybių trypimo kojomis.
Viceprezidentas negailestingai įgėlė Europos šalių vyriausybės dėl, jo nuomone, antidemokratinių veiksmų, tokių kaip rinkimų anuliavimas Rumunijoje ir žodžio laisvės suvaržymai socialiniuose tinkluose. Jis teigė, kad tokie veiksmai primena sovietmečio praktiką ir kenkia demokratijos pagrindams.
Kalenimas dantimis ir aimanos pasilydė nedelsiant. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pavadino Vance‘o komentarus nepriimtinais, o Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Kaja Kallas išreiškė susirūpinimą dėl galimo JAV kišimosi į Europos politiką. Šie ponai gali ką nori kalbėti, bet tai reiškia, jog vėjai pasaulyje pučia kiti, teks prie to prisitaikyti, o tai reiškia, jog metas grįžti prie žmogiškumo ištakų, nuo kurių senasis kontinentas pradėjo tolti dar prieš kelis dešimtmečius, lyg nuo inkaro nutrūkęs garlaivis.
Vakarų liberali demokratija kelis dešimtmečius ėjo ne tuo keliu, ji tapo karingojo posthumanizmo ir marksistinių idėjų įkaite, kurios, deja žlugus sovietmečiui niekur nemirė, bet prisitaikė išgyventi vakarietiškomis sąlygomis ir netgi perėmė politikos vadybą, kurios portretą kažkada nutapė Donna J. Haraway savo esė „Kiborgų manifestas“ bei George Orwelas distopiniame romane „1984“. Tai privedė prie Vakarų civilizacijos saulėlydžio su vaivorykštinėmis vėliavomis, translytėmis žiurkėmis USAID finansuojamose laboratorjose, 72 lytimis, partnerystėmis, įtraukumu, žaliaisiais kursais, pandemijomis, karais bei mėginimais negrįžtamai pakeisti žmogų, išsityčiojant iš pamatinių humanizmo vertybių, o tai reiškia – jį nužudyti. Galimai J. D. Vance‘as apie tai ir norėjo perspėti.
Analitikai mano, kad ši kalba žymi naują etapą JAV ir Europos santykiuose, atspindintį pasikeitusią Amerikos administracijos poziciją griūnančių Europos vertybių atžvilgiu. Tai neabejotinai turės ilgalaikių pasekmių transatlantiniams santykiams ir Europos saugumo architektūrai. J. D. Vance‘o kritika Europos elitui dėl žodžio laisvės ir demokratinių vertybių ribojimo atspindi sveiko proto susirūpinimą dėl akį rėžiančių ribojimų piliečiams laisvai reikšti savo nuomonę. To nepamatyti gali tik aklas. Kalbant apie USAID (JAV tarptautinės plėtros agentūrą) užblokavimą, tai buvo netiesioginė užuomina apie ardomąją šios agentūros veiklą, ypač minkštųjų galių projektuose, ypač Covid-19 pandemijos metu, kai ėmė siautėti nepraustaburniai faktų tikrintojai.
Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas Kristofas Heusgenas, baigdamas konferenciją, nesulaikė ašarų, išreikšdamas susirūpinimą dėl galimo transatlantinių vertybių erozijos po Vance‘o kalbos. Europos lyderiai ir toliau dar kietai miega ir užsispyrusiai meluoja sau ir savo rinkėjams, paniškai bijodami kritikos. Panašios giesmės giedamos ir Lietuvoje. Pasigirdo raginimų naujiesiems JAV naratyvams taikyti pandemijos laikais išmėgintą „cancel“ kultūrą, t.y. blokuoti ar cenzūruoti naujienas iš už Altanto. Taip jie prieštarauja sau, nes liberalioji demokratija turėtų vertinti žodžio laisvę ir asmens teises.
Politinio dugno „cancel“ kultūra yra pats aiškiausias ir pats tikriausias žodžio laisvės kalėjimas. Tokia praktika sukuria baimės atmosferą, visuomenės susisluoksniavimą į „burbulus“, savus bei svetimus, besmegenių trolių fermas, dėl kurių žmonės vengia reikšti savo nuomonę interneto tinkluose dėl galimos socialinės sankcijos ar pasmerkimo. Dėl to atsiranda įtampos ir tarp valstybių, ir tarp eilinių žmonių. Taip ir atsiranda tos dvi Lietuvos.
Pažvelkime į mūsų kraštą, ar mes toli esame nuo pasaulinių tendencijų. Deja, esame labai kultūriniai atsilikę. Pavyzdžiui, analizuojant Kretingos rajono savivaldybės ir laikraščio „Švyturys“ santykius, taip pat kyla klausimų, ar šie santykiai kartais atitinka socialinio dugno „cancel“ kultūros kriterijus? Taigi JAV viceprezidento J. D. Vance‘o kritikos žodžius turime prisiimti ir sau.
Šiuos santykius galima apibūdinti kaip įtemptus ar konfliktiškus. Tokiais jie buvo labai senai. Juose galima įžvelgti ir mėginimų riboti žodžio laisvę, apie ką perspėjo JAV viceprezidentas. Savivaldybė ir laikraštis, atrodo, turi skirtingus požiūrius į tam tikrus klausimus, o tai ir lemia viešus nesutarimus. Tokie santykiai gali būti laikomi dalimi demokratinio proceso, kuriame žiniasklaida atlieka stebėtojo ir kritiko vaidmenį, o valdžios institucijos reaguoja į kritiką. Svarbu, kad abi pusės siektų konstruktyvaus dialogo ir bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti objektyvų informavimą ir skaidrumą visuomenėje, vengiant vienos nuomonės ar propagandinių naratyvų. Greičiau tai atspindi natūralius nesutarimus tarp žiniasklaidos ir valdžios institucijų, kurie gali kilti bet kurioje demokratinėje visuomenėje.
Pabaigai – truputis klasikos. Kažkada žymus anglų rašytojas Aldous Huxley prieš gyvenimo saulėlydį parašė esė „Puikus naujas pasaulis peržiūrėtas“ („Brave New World Revisited“). Tai autoriaus refleksija apie jo paties 1932 m. išleisto romano „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“) apie pranašystes ir jų realizaciją XX a. viduryje. Šioje esė Huxley analizuoja, kaip jo aprašytos distopinės visuomenės bruožai pradeda ryškėti realiame pasaulyje.
Huxley teigia, kad demokratinės visuomenės gali palaipsniui virsti diktatūromis, jei piliečiai taps pernelyg pasyvūs arba leis valdžiai per daug kontroliuoti jų gyvenimus. Jis pabrėžia, kad technologijų ir propagandos naudojimas gali būti efektyvios priemonės manipuliuoti visuomenės nuomone ir elgesiu, o tai gali sukelti laisvės praradimus net ir išsivysčiusiose demokratinėse šalyse.
Autorius taip pat įspėja apie „perdavimo“ (angl. „over-organization“) pavojus, kai valdžios struktūros tampa pernelyg sudėtingos ir centralizuotos, o tai gali sukelti individualumo ir asmens laisvės praradimus. Be Aldouso Huxley, reiktų prisiminti Juozą Girnių ir Antaną Maceiną, kurie taip pat perspėjo, kad demokratija gali išsigimti, jei nėra užtikrinamos pagrindinės asmens laisvės, pabrėždami, kad be sąžinės, įsitikinimų ir žodžio laisvės demokratija tampa tik pilku fasadu. Kad to nenutiktų, būtina nuolatinė piliečių priežiūra, laisvės apsauga ir atsparumas manipuliacijoms bei informacijos kontrolei.
Taigi būtų klaida J. D. Vance‘o istorinę kalbą atmesti automatiškai, kaip melagieną ar tikrovės neatitinkančius teiginius. Tai yra mintys kiekvieno mūsų giliai savirefleksijai, ar aš esu vis dar demokratas, ar jau virstu į drakoną, panašiai kaip tame sovietiniame animaciniame filme pagal kinų liaudies pasaką?
812 peržiūrų (-a)